Sportavo ir senovės lietuviai - turėjo ristynes, ripkąnuotraukos

2012 liepos mėn. 21 d. 08:05:40 Perskaitė 1557

Kuo toliau pasaulis žengia modernumo, naujovių keliu, tuo dažniau išreiškiamas noras grįžti į praeitį ir bent truputį prisiliesti prie senųjų vertybių, tradicijų. Sporto pasaulis - ne išimtis. Į dienos šviesą vėl norima iškelti vieną iš nedaugelio senovės lietuvių sporto šakų - ristynes ir padaryti jas lygiavertes jau populiarioms sporto šakoms.

Šventojoje per Jonines visi susirinkusieji galėjo žiūrėti parodomąją ristynių kovą, kurioje sportininkai vilkėjo tautinius kostiumus. Ristynės buvo populiarios XIX-XX a. pr. Lietuvos kaimo vietovėse. Varžybos vykdavo ne tik per šventes, susibūrimus - eidami ristynių lietuviai spręsdavo įvairius ginčus, nesutarimus. Taip pat tai buvo vienas mėgstamiausių vaikų žaidimų.

Paprastos taisyklės

- Kaip gimė idėja vėl atgaivinti ristynes? - „Vakaro žinios“ paklausė vieno iš ristynių atgaivinimo iniciatorių ir imtynių trenerio Andriaus Stočkaus.

- Tiesą sakant, apie tai galvojome jau seniai. Tik nebūdavo nei laiko, nei tinkamos progos pradėti šio projekto. Tai juk mūsų paveldo dalis. Kažkada Lietuvoje ne tiek jau ir daug buvo fizinio aktyvumo formų. Galima sakyti, buvo ritinys ir ristynės. Šiemet mūsų šalyje vyksta itin daug renginių, per kuriuos galima plačiajai visuomenei parodyti, priminti ir senas tradicijas.

- Papasakokite apie pačias ristynes. Kokios jų tradicijos?

- Prieš 100 metų buvo pats ristynių populiarumo pikas. Jos buvo populiarios visoje Lietuvoje, bet labiausiai Žemaitijoje. Taisyklės buvo labai paprastos. Vyrai susiimdavo specialiu veiksmu, kuris vadinamas kryžminiu suėmimu. Kovotojai vienas kitam kiša ranką po pažastimi, o kitą ranką laiko virš anos. Tada už nugaros jas suima, ir prasideda kova. Reikia varžovą iki trijų kartų numesti ant nugaros arba pakelti ir numesti ant žemės. Kai kuriuose regionuose užtekdavo vieno metimo, tada paaiškėdavo nugalėtojas.

- Tai buvo daugiau pramoginio pobūdžio užsiėmimas, žaidimas ar vis dėlto sporto šaka?

- Galbūt daugiau sporto šaka, o ne žaidimas. Tačiau, galima sakyti, čia visur skirtingai. Istoriniai šaltiniai teigia, kad vaikams tai būdavo tiesiog žaidimai, o suaugę vyrai taip spręsdavo ir įvairius ginčus. Jie nesimušdavo, o civilizuotesniu būdu išsiaiškindavo. Per tam tikras šventes, kai vykdavo turgus, būdavo rengiamos tokios tarsi varžybos. Dėl to varžymosi elemento, nugalėtojo išsiaiškinimo ristynės ir vadinamos sporto šaka. Nugalėtojui būdavo įsteigtas ir tam tikras prizas.

- Per Jonines Šventojoje vyko parodomoji ristynių kova. Kas toliau? Ar bus organizuojami, pavyzdžiui, ristynių turnyrai?

- Lietuvos imtynių federacijos ir mūsų kitas žingsnis būtų pradėti plėtoti ristynes kaip sporto šaką. Lietuvoje tikrai nemažai tokių, kurie užsiiminėja graikų-romėnų, laisvosiomis imtynėmis. Taigi ristynės puikiai tiks bet kurios dvikovės sporto šakos atstovui. Žinoma, galvoje sukasi ir mintis apie pirmąjį Lietuvos ristynių čempionatą. Mūsų tikslas, kad ristynės taptų visaverte sporto šaka ir lygiaverte kitoms dabar egzistuojančioms šakoms.

- Tačiau šiuo metu dar nėra galimybės išvysti ristynes?

- Kol kas ne. Tai būtų gan problemiška. Tačiau jau turime tam tikrą komandą žmonių, kurie pasirengę demonstruoti ristynes. Jau net yra pasiūti tautiniai rūbai. Viskas vyksta po žingsnelį. Norime garsinti ristynes ir jas atkurti.

Varžėsi ir moterys

- Kalbant apie aprangą, tautiniai rūbai vis dėlto tik parodomosioms kovoms? Anuomet vyrai, spręsdami ginčus, vilkėdavo kasdieniais rūbais.

- Taip. Sporto varžyboms esame numatę paprastus marškinėlius ir kelnes arba šortus. Svarbiausia, kad sportininkams būtų patogu. Anksčiau risdavosi vilkėdami kasdienius rūbus, aprangai žmonės neskirdavo dėmesio.

- Kokie ristynių ir šiuolaikinių imtynių skirtumai, panašumai?

- Pagal darbo pobūdį ristynės labai artimos graikų-romėnų imtynėms. Minėtas suėmimas čia labai populiarus. Taip pat metimas per nugarą, arba, kaip liaudiškai vadinama, „metimas iš pagulų“, - klasikinis graikų-romėnų metimas. Galima sakyti, kad ristynės artimiausios graikų-romėnų imtynėms. Buvo, kad ta pati ristynių atmaina vadinosi ir „pakištynėmis“. Čia buvo leidžiami ir veiksmai kojomis. „Pakištynės“ buvo populiaresnės Rytų ir Pietų Lietuvoje. Atliekant metimą buvo galima ir koją pakišti. Tai būtų arčiau laisvųjų imtynių.

- Ar tai vyriška sporto šaka? Ar anksčiau ir moterys taip spręsdavo ginčus?

- Istorinių šaltinių teigimu, kartais risdavosi ir moterys. Žinoma, galbūt tai ir stereotipinis mąstymas, bet visomis dvikovėmis sporto šakomis labiau domisi vyrai. Tačiau tais laikais moterys lygiai taip pat galėjo varžytis, ir, beje, varžėsi. Vis dėlto jos ginčus dažniausiai spręsdavo ne taip.

- XIX-XX a. ristynės buvo labai populiarios. Ar šiais laikais jos vėl gali pasiekti populiarumo viršūnę?

- Galima daryti tokią prielaidą. Imtynės ir šiaip Lietuvoje yra labai populiarios. Žinoma, negalime lygiuotis į krepšinį ar futbolą. Juk graikų-romėnų imtynės yra prioritetinė sporto šaka. Ji patenka į populiariausiųjų sporto šakų dešimtuką. Galbūt iš pradžių ristynės į dešimtuką ir nepateks, viską parodys laikas.

- Kuo tai turėtų sudominti žmogų, neapsisprendžiantį, kokią sporto šaką pasirinkti?

- Ristynės, kaip ir visos dvikovės sporto šakos, yra ta terpė, kurioje geriausiai jaučiasi protingi žmonės, mąstantys. Vadinamieji stipruoliai ir agresyvūs žmonės dažnai čia pralaimi. Reikia galvoti, o ne viską daryti raumenimis. Taip pat čia ugdomas charakteris. Tačiau dvikovės sporto šakos yra gan sunkios, čia reikia paplušėti ir atiduoti visą save. Juk kaip ir kovoje, žmogus gyvenime būna vienas, be komandos. Turi kautis už save.

Informacija

Ristynės - ne pirmoji sporto šaka, kurią norima atgaivinti. Turbūt su lietuvių tautiniu sportiniu žaidimu ritiniu, kitaip dar vadinamu ripka, teko susidurti nedaugeliui, gal net apie tokį negirdėjo. Tačiau ripką, kuri buvo aprašoma dar Vytauto Didžiojo laikais, jau vėl žaidžia mūsų krašto žmonės.

Dažniausiai šiuo žaidimu užsiimdavo vaikai, jaunuoliai kaime. Kai kaimuose viduryje būna keliukas, o šonuose namai, tvoros - tai tobuliausia aikštelė ritiniui. Kaimo galuose būdavo vartai, kad gyvuliai neišbėgtų. Taigi jie pasitarnaudavo ir kaip žaidimo vartai. Kelias padalijamas į dvi dalis, viduryje nubrėžiama linija. Tvirčiausi ir labiausiai „išprotėję“ stodavosi į priekį, nes ten reikia atlaikyti stipriausius smūgius. Baikštesni žaidėjai stovi gale. Ripką žaidžia dvi komandos, turinčios vienodą skaičių žmonių, geriausia po 5-6 žaidėjus, kiekvienas jų turi plokščią lazdą, kuri skirta riedančiai ripkai stabdyti. Pati ripka - iš medžio išpjautas skridinys, kartais net pakaustomas metaliniu žiedu, kad būtų tvirtesnis. Komandos stoja viena prieš kitą ir, mėtydamos riedančią ripką į priešininkų pusę, stengiasi ją nuridenti kaip galima toliau į priešininkų teritoriją, kurioje besiginanti komanda lazdomis bando ją stabdyti. Nuriedėjusi ripka žymi užimtą teritoriją, kuri dabar priklauso metusiai komandai. Apsigynusi komanda meta skridinį į priešininkų pusę, stengdamasi atsiimti prarastą teritoriją - mesti taip, kad ripka nuriedėtų kuo toliau, išvengdama stabdytojų lazdų. Žaidžiama tol, kol ripka pasiekia sutartą pralaiminčios komandos užnugario liniją.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net