Legionieriaus duonos atsikandęs Lietuvos rankinio milžinu pelnytai tituluojamas Gintaras Cibulskis puikiai įsiliejo ne tik į daugkartinių šalies čempionų Klaipėdos „Dragūno“ rankininkų būrį. Ilgametis nacionalinės rinktinės žaidėjas tikina, kad pajūryje jaučiasi lyg žuvis vandenyje, tad nenuostabu, kad iš jo „išplaukti“ niekur nesiruošia.
Iš Zarasų kilusiam G.Cibulskiui iki dviejų metrų ūgio trūksta tik centimetro. Antrąjį sezoną „Dragūno“ garbę ginančio 31 metų rankininko fiziniai duomenys labiau nei įspūdingi, tad nenuostabu, kad besiveržiantį vartų link jį visada pasitinka ir sustabdyti bando du ar net daugiau varžovų. Suprasdami, kad tai padaryti labai sunku, jie dažniausiai stengiasi prasižengti dragūniečiui dar negavus kamuolio.
Uostamiesčio ekipa kita G.Cibulskio sportinės karjeros stotele tapo po septynerių dviejose užsienio komandose praleistų metų. Ir gal net ne tarpine stotele, o galutiniu uostu, nes pats sportininkas savo ir šeimos ateitį, bent kol kas, įsivaizduoja tik pajūryje.
- Ar rankinis tapo pirmąja ir vienintele tavo sportine meile? - „Sporto gyvenimas“ paklausė G.Cibulskio.
- Rankinį žaisti pradėjau trečioje klasėje. Prieš tai neilgai lankiau irklavimo treniruotes. Visą vasarą jos vyko ant vandens, o paskui persikėlė į sporto salę. Pagalvojau, koks čia irklavimas, jei devynis mėnesius per metus teks treniruotis uždaroje patalpoje. Noras tapti irkluotoju nublanko, o tuo metu mokykloje apsilankė rankinio trenerė ir pakvietė į rankinį. Nors net neįsivaizdavau, kokia tai sporto šaka, nuėjau. Buvau aktyvus vaikas, norėjosi viską išbandyti. Juolab kad tuomet Zarasuose nelabai didelis sporto šakų pasirinkimas buvo. Užsikabinau ir išsilaikiau iki šiol.
- Sekėsi neblogai, jei buvai pastebėtas ir pakviestas į aukštesnį lygį.
- Kai sulaukiau 16 metų, į Zarasus atvažiavo tuometinis rinktinės treneris Albertas Maziliauskas ir pakvietė į Kauną, Lietuvos olimpinį sporto centrą. Tokių kaip aš iš visos Lietuvos susirinko dvylika, visa komanda. Sportuodamas Kaune baigiau vidurinę mokyklą ir pradėjau profesionalo karjerą.
- Iš karto patekai į tituluotąjį Kauno „Granitą“?
- Taip. Baigęs mokyklą įstojau į tuometinę Kūno kultūros akademiją ir pasirašiau pirmąjį kontraktą su „Granitu“. Prasidėjo tikrasis rankininko gyvenimas. Šioje komandoje žaidžiau ketverius metus, per kuriuos du kartus tapome šalies čempionais ir dalyvavome Europos čempionų lygos varžybose. Paskui prasidėjo ekonominė krizė ir teko pakeisti ekipą. Metus pažaidžiau kitoje laikinosios sostinės komandoje „Lūšyje“. Iš čia mano kelias pasuko į užsienį. Dvejus metus, per patį finansinės krizės piką, praleidau Ispanijoje, Kuenko miesto komandoje „BM.Ciudad Encantada“. Buvo tikras košmaras. Pusę metų gaudavome atlyginimą, pusę metų jo laukdavome. Pakentėjau ir metęs viską velniop, išvykau į patikimesnius ir finansiškai stipresnius Nyderlandus. Penkerius metus rungtyniavau Zvartemerio „Hurry-Up“ klube. Čia man labai patiko. Ilgai gyvenau vienoje vietoje. Kelerius metus kartu gyveno ir žmona, kol sūnus buvo mažas.
- Tačiau užsienyje nelikai?
- Nors ir siūlė kontraktą pratęsti, kad ir kaip banaliai skambėtų, labai pasiilgau Lietuvos. Į ją su sūnumi grįžo ir neblogą darbą gavusi žmona. O vaikas, mano manymu, į darželį turi pradėti eiti gimtojoje šalyje. Tad dar metus pabuvau ir tariau - užtenka, noriu būti su šeima ir įsitvirtinti Lietuvoje.
- „Dragūnas“, matyt, to tik ir laukė?
- Manau, kad viskas sutapo. Aš norėjau grįžti ir gal net pirmas klaipėdiečių vyriausiajam treneriui Artūrui Juškėnui parašiau apie savo planus ir juokais paklausiau, ar komandai nereikia labai gero žaidėjo. Jis iš karto atsakė, kad jei noriu, bandom.
- Klaipėdos komandoje rungtyniauji jau antrą sezoną. Pripratai prie pajūrio?
- Palangoje mūsų šeima namus turi jau aštuonerius metus, tai aš iš užsienio į ją grįždavau ir prie jūros būdavau kiekvieną vasarą. Klaipėda ir šalia esanti Palanga yra tiesiog idealus variantas. Viskas šalia. Bet uostamiestis man buvo visiškai nepažįstamas ir pirmąjį mėnesį visur važinėjau su navigacija. Tačiau greitai pamačiau, kad tai paprastas ir neklaidus miestas. Dabar Klaipėda man tokia sava, vos ne gimtasis miestas. Gal prie jūros gyvenantys žmonės yra labiau atsipalaidavę. Aš taip šiame krašte pripratau, kad jaučiuosi lyg žuvis vandenyje.
- Lietuvos rankinyje dominuojantis „Dragūnas“ svetingai priėmė?
- Su šia komanda viskas yra gerai ir jokių problemų nekilo. Jei nori, gali greitai visur priprasti. „Dragūne“ atmosfera gera, ypač bendraujant ir juokaujant. Tik šiemet kažkaip sunkiau sekasi įsivažiuoti. Reikia daug kantrybės ir nervų, kol įsibėgėji. Bet kai tai pavyksta padaryti, mūsų traukinį sunku sustabdyti.
- Ar visą gyvenimą buvote toks drūtas vyras?
- Taip. Mano tėvas nemenkas - toks „du ant dviejų“. Ir mama nemaža. Giminė aukšta, o pusbroliai net mane praaugo. Tokie jau esame iš prigimties.
- Kokį savo sportinės karjeros pasiekimą įvertintum kaip patį svarbiausią?
- Didžiausias laimėjimas, kurį man pavyko pasiekti dėl rankinio, - mano šeima. Jei ne rankinis, nežinau, ar ji būtų. Kai žaidžiau „Granite“, treniravomės šalia Veterinarijos akademijos studentų bendrabučio esančioje sporto salėje. Po vienos treniruotės, vakare, užkalbinau vieną pro šalį einančią studentę. Net nežinau, kaip užteko drąsos pirmą kartą užkalbinti merginą, ir tas kartas tapo lemtingu. Būsima mano žmona gyveno minėtame bendrabutyje ir vėliau prisipažino, kad per salės langus pusę metų matė, kaip aš sportavau. Štai kaip mano gyvenimą pasuko rankinis. Ir tai didžiausias laimėjimas, vainikuotas dar ir sūnaus gimimu.
O jei kalbėtume tik apie sportą, tai galimybė net du kartus žaisti čempionų lygoje su stipriausiomis Europos komandomis yra neišdildomas įspūdis. Taip pat ir pirmasis Lietuvos čempiono žiedas. Tai kažkas pasakiško, gali visą savaitę švęsti nesustodamas. Grįžau į Lietuvą ir vėl tapau šalies čempionu. Ir visai nesvarbu, kelintą kartą, nes kiekvienas toks pasiekimas yra unikalus. Visą vasarą būni apimtas euforijos, kol prasideda pasiruošimas naujam sezonui.
- Esi ilgametis Lietuvos vyrų rinktinės žaidėjas. Kokios jos perspektyvos?
- Atstovauti šaliai mane kviečia nuo 18 metų. Dabartinė rinktinė yra labai stipri ir pajėgi kovoti su pačiomis geriausiomis pasaulio komandomis. Aišku, pirmas tris įveikti gal ir nerealu, bet pakovoti tikrai galime. Pasikeitė jos žaidimo braižas. Esame gerokai universalesni ir nesuspausti į rėmus. Jei anksčiau žaisdavome „nuo gynybos“, tad dabar daug ką pasiūlyti galime ir puldami. Visose grandyse turime šaunių žaidėjų. Šiai rinktinei prognozuočiau šviesią ateitį ir manau, kad mažiausiai 3-4 metus seksis tikrai neblogai. O kaip bus toliau, pamatysime atėjus naujai kartai.
- Ar realu kuriam nors šalies klubui pakartoti Kauno „Granito“ laimėjimą, kai 1987 metais jis iškovojo Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę?
- Geras klausimas. Aš manau, kad jei taip kada ir atsitiks, tai tikrai negreitai. Reikia labai daug darbo įdėti. Ir ne tik ugdant sportininkus, bet ir gerinant klubų bei viso šalies rankinio infrastruktūrą. Kiek įmanydama federacija stengiasi, kad rankinio perspektyvos Lietuvoje būtų kuo geresnės. Negalime sakyti, kad stovime vietoje. Bet negalime ir džiaugtis, kad sparčiai judame į priekį. Perspektyvų visada yra, tačiau jos taip ir liks tik perspektyvos, jei nebus daug ir iš širdies dirbama. Ir tai turime daryti visi kartu. Jei vienas stengsis, o kitas tik ranka numos, gerų rezultatų nebus.
- Ar ilgai dar planuoji profesionaliai sportuoti?
- Lietuvoje yra gerų žaidėjų, kuriems nedaug trūksta iki 40 metų. Tad jei sveikata leis ir traumos neužpuls, dar planuoju truputį pažaisti. Tikiuosi, kad pavyks ateitį susieti su Klaipėda ir „Dragūnu“. Gal ir užbaigęs sportinę karjerą būsiu naudingas klubui ir miestui.
- Pamatus tam kloti pradėjai jau dabar, ne tik pats sportuodamas, bet ir treniruodamas vaikus?
- Turiu vaikų grupelę. Pernai susirinkome ir jau planuojame dalyvauti šalies čempionate. Tikiuosi, kad tai ir trenerio karjeros pradžia. Kol kas dar sunkiai ją sekasi suderinti su „Dragūno“ treniruotėmis, kartais net pavargstu. Bet profesionaliai karjerai pasibaigus laiko tikrai turėsiu ir labai norėčiau tapti treneriu. Jei nuo trečios klasės pradėjau kamuoliuką gainioti ir į vartus mėtyti, tai tą daryti ir moku geriausiai.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“