respublika.lt

Pasaulio čempionas pasigenda dėmesio rankiniui

2017 birželio mėn. 10 d. 14:20:23
Sidas AKSOMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas

„Sveikas, čia tu?! Negali būti, tikrai nebūčiau pažinęs!“ - tokie ir panašūs nuostabos šūksniai aidėjo praėjusį šeštadienį senuosiuose Šiaulių sporto rūmuose, kur daugiau nei pusšimtis legendinės Šiaulių vyrų rankinio komandos „Tauras“ buvusių žaidėjų ir trenerių susirinko paminėti 50-ąsias ekipos įkūrimo metines.

 

Daugybę metų nesimatę bendražygiai glėbesčiavosi, spaudė vienas kitam dešinę, plojo per petį. Sentimentai darė savo - ne vieno akyse sužibo ir šykšti vyriška ašara. Į jaudinančių prisiminimų sūkurį su buvusiais komandos draugais pasinėrė ir Vokietijoje gyvenantis vienas tituluočiausių šalies rankininkų 58 metų Raimundas Valuckas, 1982 metais į Šiaulius parvežęs su Sovietų Sąjungos rinktine iškovotą pasaulio čempionato aukso medalį, 1985 metais kartu su Sovietų Sąjungos rinktine iškovojęs Pasaulio rankinio taurę, o dar po poros metų, jau žaisdamas Kauno „Granite“, iškovojęs tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę.

- Kaip jaučiatės po ilgos pertraukos grįžęs į savo gimtąjį miestą ir susitikęs su būriu buvusių bendražygių? - prieš šventę „Respublika“ pasiteiravo Raimundo Valucko.

- Yra toks vienas momentas - aš kai kurių žmonių net tris dešimtmečius nematęs. Dar ne prie visų spėjau prieiti ir pasisveikinti, kitus nelengva ir atpažinti. Tiek aš, tiek buvę komandos draugai per tiek laiko labai pasikeitę. Tačiau, išgirdus pažįstamą vardą, atmintyje išryškėja ir seniai matyto veido bruožai, ir kartu patirti išgyvenimai. Labai įdomūs ir jaudinantys susitikimai. O gimtasis miestas man toks visada ir liks, nors jau beveik tris dešimtmečius gyvenu Vokietijoje.

- Į užsienį jus taip pat atvedė rankinis?

- Žaisdamas Sovietų Sąjungos rinktinėje tapau pasaulio čempionu, pasiekiau kitų įsimintinų pergalių, taip atkreipiau užsienio klubų dėmesį. Pirmoji mano stotelė legionieriaus karjeroje buvo Ispanija, ten išvykau rungtyniauti 1988 metais. Metus žaidžiau Ispanijos aukščiausiojoje lygoje rungtyniaujančioje Malagos „Puleva Malaga“ ekipoje, paskui klubas bankrutavo. Dar būdamas Malagoje sulaukiau skambučio iš Vokietijos Lėverkuzeno klubo. Pasirašiau sutartį ir atsidūriau Lėverkuzene. Ten rungtyniavau irgi metus, o po to vietos vyrų rankinio komanda buvo išformuota, nes pagrindinis rėmėjas nusprendė koncentruotis į moterų rankinį. Žaidėjai išsibarstė po įvairius klubus, o aš buvau pakviestas į Northorno HSG ekipą. Joje žaidžiau nuo 1990 iki 1996 metų.

- 1996 metais baigėte sportinę karjerą. Kuo užsiimate dabar?

- Northorno klubo rėmėjai pasiūlė dirbti pas juos, taip ir pasilikau ten. Kiekvienais metais su šeima vis dar pagalvodavome, kad tie metai ten jau bus paskutiniai, bet likdavome. Taip ir susidėjo jau beveik 30 metų. Ten pat tebedirbu ir šiandien, esu sandėlio viršininkas. Vaikai jau užaugę - vyresniajam sūnui Aivarui 37-eri, o Mantui - 34-eri. Mantas turi savo firmą, savo darbininkus, visi dirba taip pat kaip ir čia, Lietuvoje.

- O didysis rankinis jūsų sūnų nesužavėjo?

- Vaikystėje jie abu lankė treniruotes, žaidė. Aivaras buvo kviečiamas ir į Vokietijos jaunimo rinktinę, bet žaisti joje negalėjo, nes tais laikais dar neturėjo vokiško paso. Taip jo sportinė karjera ir baigėsi.

- Ar dalyvausite šventinėse „Tauro“ senjorų ir jų atžalų varžybose?

- Su mielu noru, bet, gaila, to padaryti neleidžia sveikata. Nejaučiu vienos kojos - ją teko operuoti jau 21 kartą. Todėl į aikštelę galėsiu tik išeiti, bet žaisti - tikrai ne. Visi žinome posakį, kad sportas - tai sveikata, bet... Sportas ne tik duoda, bet ir atima. Mano sužeistas kūnas - to darbo, kurį įdėjau sportuodamas, pasekmės. Ką norėjau gauti iš sporto, dabar turiu atiduoti atgal.

- Ar gyvendamas Vokietijoje domitės, kaip šiandien sekasi mūsų šalies rankininkams?

- Domiuosi naujienomis internete, pasikalbu su Lietuvoje gyvenančiais draugais ir artimaisiais. Lietuvos rankinis šiuo metu yra labai susilpnėjęs. Tokia situacija greičiausiai susiklostė todėl, kad rankinis Lietuvoje finansuojamas ne taip, kaip reikėtų. Dėl tos priežasties visi geresni žaidėjai, vos atsiradus galimybei, išvyksta į užsienį. Likusiesiems Lietuvoje demonstruoti aukšto lygio rankinį, deja, yra per sudėtinga.

- Bet juk ir jūsų laikais rankininkai nesimaudė piniguose, o rezultatų pasiekdavo...

- Sunku pasakyti, kaip yra dabar, bet mus vedė į priekį ir žinojimas, kad atstovaujame komandai, miestui. Rungtyniaudamas „Tauro“ sporto klube negaudavau nė kapeikos, stipendiją gaudavau tik už žaidimą rinktinėje. Žaisdamas Kauno „Granite“ jau gaudavau 380 rublių atlyginimą. Tai buvo profesionalus klubas, treniruodavomės kiekvieną dieną ryte ir vakare. Jokio papildomo darbo net ir norint nebūtų buvę kada dirbti.

- Su Kauno „Granitu“ 1987-aisiais iškovojote IHF taurę, prieš tai - 1982 metais - su Sovietų Sąjungos rinktine tapote pasaulio čempionu. Kada Lietuvos rankininkai sugebės pakartoti šiuos laimėjimus?

- Būsiu atviras: kol kas nematau jokių prošvaisčių. Nematau tokio lygio rankininkų, kurie galėtų grumtis už Lietuvą pasaulio čempionate. 2018-ųjų Europos čempionato atrankos varžybose žaidžiančios šiųmetinės Lietuvos rinktinės sudėtyje tikrai yra neblogų sportininkų, tačiau ir jų galimybės yra ribotos. Galbūt jiems pavyks prasibrauti į kitą etapą. To jiems nuoširdžiai linkiu. Bet tikrai sunku būtų tikėtis, kad jiems pavyks nukeliauti dar toliau.

- Kelias į pergales susideda iš finansavimo, stiprių sporto bazių, deramo valstybės požiūrio. Ko labiausiai šiandien trūksta Lietuvos rankiniui?

- Valstybė turėtų parodyti didesnį susirūpinimą šia sporto šaka. Nes dabar Lietuvoje yra tik vienintelė sporto šaka - krepšinis. Apie rankinį niekas nekalba. Lietuvos vyrų rankinio rinktinė atrankos varžybose laimėjo prieš norvegus, du kartus įveikė belgus. Gal manote, buvo koks nors susidomėjimas, atgarsiai iš valdžios? Deja, ne.

- Sportininkai iš mažesnių Lietuvos miestų kelia sparnus į didesnius, pajėgiausi po to dažnai pradeda legionieriaus karjerą užsienio klubuose. Tikriausiai nuo buvimo turtingesnių klubų donoru niekur nepabėgs ir šiandieninis Šiaulių vyrų rankinio klubas?

- Deja, esant šiandieniniam požiūriui į rankinį, tai neišvengiama. Kodėl? Pažiūrėkite į senuosius Šiaulių sporto rūmus, kuriuose vyksta „Tauro“ rankinio klubo įkūrimo 50-mečio šventė. Šią sporto salę sovietiniais laikais pastatė televizorių gamyklos „Tauras“ direktorius Leonas Jankauskas. Anuomet statyti sporto salės niekas neleido, todėl ji iškilo ne kaip sporto salė, o kaip... sandėlis. Pastatytas sandėlis vis tiek tapo sporto sale, joje prasidėjo ir mano pirmi žingsniai į rankinį. O paskui kas atsitiko su šia sale? Kaip šiandien ji vadinasi? Krepšinio akademija „Saulė“. Tik ar nors vienas iš čia išugdytų krepšininkų yra iškovojęs pasaulio čempiono titulą? Nėra. Tai padaryti pavyko tik man, rankininkui. Jei šiandien Lietuvos rankinis sulauktų geresnio finansavimo, būtų visai kitas lygis. Tikrai ne visi žaidėjai tada bėgtų iš Lietuvos.

- O kokie buvo tie jūsų pirmieji žingsniai į rankinį?

- Mane į rankinio treniruotę atvedė mano brolis Edmondas, kuris ir pats žaidė rankinį. Kai treneris paklausė, gal kas turi brolių, norinčių žaisti rankinį, jis iškart pasiūlė mane. Taip ir prasidėjo. Teisybę pasakius, ta idėja man nelabai patiko. Nebuvau didelis rankinio mėgėjas, o brolis lankyti treniruotes mane tiesiog privertė. Pasirodo, per prievartą kartais galima ir gerų rezultatų pasiekti (juokiasi - aut. past.).

- Ir kiek paskui metų paaukojote šiai sporto šakai?

- Šiauliuose pradėjau žaisti apie 1975-uosius, dar būdamas, ko gero, penkiolikmetis. Tad rankiniui atidaviau du dešimtmečius su trupučiu.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • DATA: Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) pirmadienį paskelbė, kad 2026 metų žiemos olimpinės žaidynės vyks dviejuose Italijos miestuose - Milane ir Kortina d‘Ampece.
  • PRALAIMĖJO: Minske (Baltarusija) vykstančių antrųjų Europos žaidynių vyrų trijulių (3x3) krepšinio turnyro ketvirtfinalyje pirmadienį Lietuvos rinktinė 16:19 pralaimėjo Lenkijos komandai ir liko be apdovanojimų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar pritariate siūlymui, jog beviltiški pacientai nebūtų gaivinami?

balsuoti rezultatai

Ar reikalinga nedarbo diena per Jonines?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +13 C

 +13 +15 C

 

 +13 +15 C

+26 +28 C

 +27 +29 C

 

 +27 +29 C

 3-4 m/s

 2 m/s

 

 2-3 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis