Negailestingas visuomenės žvilgsnis

- Oficialiai pranešta, kad J.Šuklinas vartojo dopingą, jog atims olimpinį sidabrą - viskas rodo kanojininko kaltę. Tačiau jis teigia esantis nekaltas. Kad ir kaip būtų, visuomenė negailestinga ir „mėgstanti“ teisti. Kaip sportininkui nepalūžti, kai visi nusisuka?

- Ši situacija yra baisiausia, kas gali sportininkui nutikti karjeroje. Aišku, mes nei vienas nežinome, kaip ten buvo iš tikrųjų - ar vartojo dopingą, ar ne, ar sportininkas pats suvokia, vartojo jis vieną ar kitą preparatą ir t.t. Tačiau šioje vietoje, aišku, visuomenė labai greitai pasmerkia. Sportininkui, siekiant to medalio, reikėjo dešimtmečius treniruotis, o viskas nubraukiama per vieną dieną.

Žinoma, kita vertus, aš ir pats esu treneris, tad žinau, kaip yra svarbu sportininko gyvenime suprasti ir suvokti, ką vartoji ir dėl ko tai vartoji. Labai dažnai, ypač šiais laikais, internetu net vaikai prisiperka visokių papildų, gali ir netyčia „užkliūti“. Tokių atvejų Lietuvoje esame turėję.

Visiškai netyčia būna gyvenime ir paradoksų. Žmogus, kuris yra labai motyvuotas, stengiasi dar labiau pagerinti savo treniruočių kokybę, susitaupo pinigėlį ir nusiperka papildų. Galiausiai paaiškėja, kad ten yra kokių nors draudžiamų preparatų. Net ne kiekvienas gamintojas užtikrina kokybę. Kalbant apie šią konkrečią situaciją, visuomenė pasmerks greitai, galbūt nusisuks. Tačiau vėlgi, niekas 100 proc. nežino situacijos. Teisti nereikėtų, juk kažkada ir patys būsime teisiami.

- Sportininkai, vartojantys dopingą, suvokia, jog daro blogai, tačiau viltis būti nepagautam „leidžia“ vaikščioti skustuvo ašmenimis ir rizikuoti karjera, titulais, savo vardu?

- Manau, čia suveikia ta psichologija, kaip ir kai vaikas iš parduotuvės nori pavogti saldainį. Kiekvienas galvoja, kad jo nepagaus. Kiekvienas galvoja, kad jis „praslys“. Žinoma, tai nedaro garbės mūsų sportui. Juk ir vienas pričiuptas dopingą vartojantis sportininkas yra kaip tas šaukštas deguto.

Labai paprastas pavyzdys - auginu porą mažų vaikų ir noriu juos leisti į sporto būrelius. Tačiau tokia pasikartojanti informacija, pavyzdžiui, apie dopingą, labai greitai suformuoja neigiamą nuostatą apie sportą. Dar išgirsti, jog sportininkas mirė varžybų metų ar kad girtas su mašina važiavo ir žmogų partrenkė.

Taigi galiu pradėti galvoti, jog sportas iš esmės yra blogas reiškinys. Manau, tai yra didžiausia bėda būsimoms kartoms, tėvams renkantis veiklas vaikams. Gal tuomet geriau aš vaiką leisiu į būrelį, kuriame jis mokysis griežti smuiku, nei į sporto salę? Juk turime ir kitą neseną įvykį, kai dvikovės sporto šakos atstovas pasielgė žvėriškai.

Pats esu imtynių treneris ir jau dabar matau, koks yra atgarsis dvikovių sporto šakų atžvilgiu. Pats žinau ir tą trenerį, ir tos sporto šakos atstovus, ten tikrai yra puikių ir gerų žmonių. Tačiau šešėlis, be abejonės, krenta ant visų. Ypač mūsų visuomenėje, kur labai mėgstame eskaluoti stereotipus. Tad dabar ir sakys, kad čia tik „marozai“ ir mergaites muša.

- Neseniai apie karjeros pabaigą paskelbė R.Meilutytė ir E.Petrauskas. Aišku, jų karjeros nuspalvintos skirtingomis spalvomis. Tačiau abiem atvejais tas visuomenės spaudimas, dėmesys buvo didžiulis. Kaip dabar jiems, viską atidavusiems sportui, reikės įsilieti į paprastą gyvenimą?

- Be abejonės jiems bus sunku. Sporto psichologijoje viena iš šakų yra sporto karjeros psichologija. Ten mokslininkai intensyviai dirba būtent su tuo, kaip grąžinti sportininką į mūsų sociumą. Baigti karjerą yra labai sunku, kiekvienas sportininkas tai žino. Juk karjera baigiasi per keletą sekundžių, pasakai savo verdiktą, kad baigi karjerą ir viskas. Pirmadienį tavęs niekas nebelaukia treniruotėje, tu tampi niekam nebeįdomus.

Yra buvę atvejų, kai tokios situacijos baigė skaudžiai. Jie paprasčiausiai nemoka prisitaikyti prie paprasto gyvenimo. Juk dažniausiai sportininku rūpinasi aplinkiniai per jo karjerą. Kartais jam net nereikia galvoti, ką pavalgyti, nes, jei, pavyzdžiui, treniruojiesi kokioje sporto stovykloje, ten jau būna viskas paruošta. Ir dabar staiga jam reikia, pavyzdžiui, tvarkytis sveikatos knygelę, ieškotis darbo. Tai tikrai labai sunku.

Šioje vietoje, lyginant su kitomis šalimis, mes dar esame visiškai nepažengę į priekį. Neseniai Seime vyko diskusija apie dvilypę karjerą, kad sportininkas galėtų užsitikrinti sau kažkokią karjerą po sportinės karjeros baigimo. Juk dažnai sportininkams net karjerą su mokslais suderinti sunku, nes ruošiantis atsakingoms varžyboms, treniruočių stovyklos vyksta užsienyje. Pas mus nėra sąlygų ar tiek tinkamų treniruočių partnerių ir tenka sportininkui vykti į užsienį.

Čia yra didelė bėda. Mes nesame dar sutvarkę tos sistemos iki galo. Manau, dar laukia pats didžiausias darbas. Juk sportininkas visas jėgas atiduoda Lietuvai, o paskui mintis labai paprasta - Tėvynė mane užmiršo.