respublika.lt

Lietuvos golbolo rinktinės treneris V.Gecevičius: Golbolo rinktinė - užgrūdinti kariai

(0)
Publikuota: 2019 liepos 27 14:10:20, Aistė LABINAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Trenerio Valdo Gecevičiaus teigimu, Lietuvos golbolininkai, siekdami pergalių, atiduoda sielą ir širdį. Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.

Jei per kiek daugiau nei tris mėnesius gali perprasti naują sporto šaką, rasti kalbą su rinktine ir padėti jai iškovoti kelialapį į svarbiausias varžybas, koks laikotarpis reikalingas, kad ta komanda užliptų į Olimpą? Iki 2020 m. Tokijo paralimpinių žaidynių liko metai. Tad tiek laiko ir turi Lietuvos golbolo (aklųjų riedulio) rinktinės vyriausiasis treneris Valdas Gecevičius, kad sukurtų dar vieną stebuklą - apgintų paralimpinių čempionų titulą. „Bus sunku. Tačiau mes esame paralimpinių žaidynių čempionai. Taigi visi turi bijoti mūsų, o ne mes jų. Ir visi bijo“, - teigė 58-erių strategas.

 

- Po vos 3,5 mėnesio darbo trenerio poste pavyko atvesti Lietuvos golbolo rinktinę iki paralimpinių kelialapių. Ar pačiam toks sėkmingas startas naujoje srityje buvo netikėtas? - „Vakaro žinios“ paklausė Valdo Gecevičiaus.

- Viltis buvo. Taip pat žinome, kokia tituluota yra Lietuvos golbolo rinktinė. Tačiau negaliu sakyti, jog atėjau ir per tuos kelis mėnesius kažkokius kalnus nuverčiau. Važiavome į turnyrus, tikėjome, ruošėmės. Galbūt reikėtų žaidėjų paklausti, ką aš čia pakeičiau. Kažkiek pasikeitė visa žaidimo taktika. Tarėmės su žaidėjais, ką geriau padaryti, juk aš pradėjau nuo nulio. Taigi jie man irgi daug padėjo. Pavyko suburti gerą kolektyvą. Svarbu buvo, kad jie patys patikėtų, vienas kitą palaikytų. Taigi viską lėmė meistriškumas ir kolektyvas. Taip mes iškovojome atrankos turnyre JAV pirmąją vietą ir paralimpinius kelialapius. Juokiuosi, jog čia pavyko per tris mėnesius pasiekti tai, ko per visą gyvenimą krepšinyje nebūtų įmanoma padaryti.

- Prieš sutikdamas imtis trenerio darbo nuo nulio, manėte bus sunkiau?


- Pradžia iš tikrųjų buvo sunki. Nežinojau nei taisyklių, nei paties žaidimo, tik kažkiek buvau girdėjęs. Po truputėlį pradėjau domėtis. Žaidėme turnyruose Lietuvoje ir Švedijoje, buvome stovykloje Japonijoje. Iš tiesų tai nėra labai sudėtingas žaidimas. Jei nežinotum taktikos subtilybių, nebūtum žaidęs ar matęs, pavyzdžiui, šachmatų ar krepšinio, vargu, ar per tris mėnesius galėtum tiek pasiekti. Žaidimas čia truputį paprastesnis. Taigi bendromis jėgomis su žaidėjais pavyko viską pasiekti. Pirminis įsivaizdavimas buvo kitoks. Atrodė, jog bus sunkiau, nes visiškai nebuvo patirties ir nebuvo aišku, per kiek aš perprasiu žaidimą. Pradžioje net nemokėjau kamuolio paduoti, kaip reikia. Pavyzdžiui, duodi į rankas, o sako mesti, kad girdėtų. Taigi, tikrai galvojau, kad bus sunkiau, tačiau pavyko greičiau perprasti. Žinoma, žaidėjai žino, kad atėjau iš gatvės. Tačiau treneris yra treneris. Jie klausia, prašo patarimų. Aš turiu atsakyti, negaliu pasakyti palaukit, aš paskaitysiu. Tu esi vadovas, turi turėti atsakymą. Ir jis turi būti geras, teisingas.

- Žvelgiant į tuos kelis mėnesius, daugiau buvo įtampos ir streso ar džiugių akimirkų?


- Streso nebuvo. Visada sakau, jog jeigu aš stresuosiu, ką tada žaidėjams reikės daryti. Žinoma, įtampa kažkokia yra, tačiau stengiesi ją savyje pats įveikti. Nes jei stresuoji, nematai, kas vyksta aikštelėje. Stengiuosi būti ramus. Taigi neabejotinai ir ženkliai daugiau buvo džiugių akimirkų nei streso. Netgi pradžioje, kai nieko nežinojau, o po poros savaičių darbo jau laukė Lietuvos čempionatas. Tiesa, tuomet prisirinkau baudinių dėl patirties stokos ir nežinojimo. Tačiau ir tada streso nebuvo, nes po truputį viskas ėjo į priekį.

- Žinojote, jog Lietuvos golbolo rinktinė yra tituluota. Dabar, kai jau su ja dirbate, galite pasakyti, ką ji tokio turi, kur jos sėkmės paslaptis?


- Manau, buvo gera Lietuvos golbolo mokykla. Golbolo rinktinė yra tiek pasiekusi, kiek kitos visos komandinių sporto šakų rinktinės kartu sudėjus nepasieks dar ilgai. Juk jie ir Europos, ir pasaulio, ir paralimpinių žaidynių čempionai. Jie mokėsi vienoje mokykloje, turėjo trenerį, turėjo sąlygas tobulėti. Ta karta buvo talentinga. Galima sakyti, jie netgi pasaulyje buvo kaip pradininkai. Taip pat jie yra jau užgrūdinti gyvenimo. Jie siekia, atiduoda visą savo dūšią, sielą, širdį pergalėms. Dabar netgi, pasikeitus keliems žaidėjams, likusieji visiems stengiasi įrodyti, kad komanda vis dar stipri.

Jų charakteris, jų pasiryžimas, jų noras laimėti, jų vienas kito palaikymas yra pagrindiniai dalykai. Apie jų meistriškumą net nekalbu. Jie turi daug ryžto, daug noro, netgi pasiaukojimo, meilės golbolui. Juk dauguma dirba, po darbo važiuoja į treniruotes. Taip pat jie gali keltis anksti ryte ir eiti treniruotis, žaisti po 2-3 rungtynes per dieną. Ir jie nepasakys, kad mums neįdomu. Kitų sporto šakų atstovams, turbūt jeigu pasakytų, kad 8-9 val. reikia eiti į rungtynes, o keltis 6 val., kažin kaip būtų. Jie užgrūdinti, jie kariai, jie myli šią sporto šaką. Tik gaila, kad dabar jaunimo nedaug likę. Vaikai su negalia integruoti į bendro lavinimo darželius, mokyklas ir jie nebesusiburia į vieną vietą. Reikia kažką kurti: ar centrą, ar komandą. Tačiau, žinoma, tada vėl kyla lėšų, trenerių, atsakomybės klausimai. Taigi, kaip ir visur, yra pliusų ir minusų. Žinoma, integruoti yra gerai, tačiau sportine prasme tai turbūt žingsnelis atgal. Juk kažkas turi ateiti iš jaunimo, kad papildytų rinktinę.

- Iki starto Tokijuje - metai. Pakankamai laiko tinkamam pasiruošimui?


- Pasiruošimas bus toks pat, koks ir būtų buvęs, jei nebūtume anksčiau iškovoję paralimpinio kelialapio. Spalį Vokietijoje dar vyks Europos čempionatas, kuriame taip pat reikės ginti titulą. Senajame žemyne tikrai yra stiprių komandų. Paskui dar dalyvausime vadinamojoje golbolo Eurolygoje. Taigi bus ką veikti. Tiesiog nebus to jauduliuko, papildomos įtampos galvojant apie kovą dėl paralimpinio kelialapio. Darbas vyks su geresne nuotaika, motyvacija. Žinoma, galima įžvelgti ir minusą, gali būti šioks toks atsipalaidavimas. Tačiau geriau dirbti atsipalaidavus, nei visą laiką galvoti, kaip iškovoti kelialapį.

- Teks ginti ne tik Europos, bet ir paralimpinių čempionų titulą. O, kaip sakoma, apginti sunkiau nei iškovoti.

- Taip, vien ginti reikės. Ne pulsime, o ginsimės (šypsosi). Kalbant apie Europos čempionatą, Vokietijos komanda labai stipri, ir belgai, ir ukrainiečiai stiprūs. Yra ir Skandinavijos šalys. Tikrai apginti bus sunku, bet mes esame paralimpinių žaidynių čempionai. Taigi, kaip sakau žaidėjams, mūsų turi bijoti, o ne mes jų. Ir mūsų bijo, gerbia. Juk prieš stipresnį varžovą silpnesni visą laiką žaidžia su didesniu užsivedimu, noru įrodyti, kad nėra prastesnės. Taip kiekvienoje sporto šakoje. O, žvelgiant į Tokiją, galbūt mus vėl pakvies į stovyklą Japonijoje. Esame jau ten buvę. Mus labai gerai priėmė, linkėjo, kad iškovotume paralimpinius kelialapius. Dabar labai džiaugiasi, kad pavyko. Galbūt vėl pasiūlys geromis sąlygomis pasitreniruoti, pažaisti. Taigi visiems startams rimtai ir atsakingai ruošimės.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s