respublika.lt

Geriausia gyvenimo mokykla - regbis

(0)
Publikuota: 2019 sausio 12 09:29:04, Aistė LABINAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
26-erių Justinas Urbonas regbį žaidžia daugiau kaip 15 metų. Evaldo Šemioto nuotr.

Regbis yra ne tik sportas, kuriame susipina kitų sporto šakų elementai, tai ne tik atletų kova aikštėje, šios šešios raidės apima kur kas daugiau. Regbis - tai besąlygiškas vienas kito palaikymas, tai gyvenimo mokykla, tai vertybės. Ir galiausiai regbis - tai šeima, namai. Taip savo sporto šaką apibūdina Justinas Urbonas. 26-erių Šiaulių „Vairo-Kalvio“ ir Lietuvos rinktinės žaidėjas buvo išrinktas geriausiu 2018 m. mūsų šalyje rungtyniaujančiu regbininku. „Tikiu, jog viskas, ką gyvenime pasiekiau, nuveikiau ir kur nukeliavau, yra tik dėl regbio“, - sakė J.Urbonas.

 

- Ar tikėjotės, kad galite būti pripažintas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu regbininku? Kiek svarbus jums šis įvertinimas? - „Vakaro žinios“ paklausė Justino Urbono.

- Tikrai nesitikėjau. Per karjerą ir anksčiau buvau sulaukęs tokio įvertinimo, tačiau šiemet nemaniau, kad vėl tai įvyks. Žinoma, ne aš tai sprendžiu. Aš tiesiog žaidžiu, darau tai, ką moku ir ką turiu daryti. Ne aš sprendžiu, ar buvau vertas šio pripažinimo, ar ne. Tačiau, manau, kiekvienam sportininkui tai svarbu. Netikiu tais, kurie sako, jog jiems tai nerūpi. Žinoma, mes dirbame ne dėl tokio pripažinimo. Mes dirbame, nes norime to, mums patinka mūsų veikla, mūsų sportas. Taigi visada stengiesi pasirodyti kuo geriau arba geriausiai. Tad kai už tai, ką darai su meile, tave dar išrenka geriausiu, labai malonu. Tai didelis paskatinimas.

- Kaip vertinate praėjusius metus, praleistus regbio stadionuose?


- Praėjęs sezonas nebuvo lengvas. Pavasario sesijos paskutinėse rungtynėse patyriau traumą. Tuomet vasarą, kai nebuvo rungtynių, gydžiausi. Po to ruduo buvo gana sunkus, nes prisirinkau kortelių, kurios apsunkino žaidimą, o dar ir po traumos nebuvau 100 proc. atsistatęs. Tačiau, žvelgiant iš regbio pusės, metai buvo gana geri.

- Viliatės, jog šis sezonas ir klube, ir rinktinėje bus geresnis?

- Kaip visada, tikiuosi geriausių rezultatų. Nuolat stengiamės, kad viskas būtų aukščiausiu lygiu. Kalbant apie save, tikiuosi išvengti kortelių, baudų, traumų ir pademonstruoti dar geresnius rezultatus.

- Prisiminkite pačią pradžią, kada pradėjote žaisti regbį?


- Tai buvo ketvirtoje klasėje. Tuomet man buvo 10 metų. Regbį pasirinkau dėl to, jog į šią sporto šaką viskas patenka. 100 proc. išsikrauni fiziškai. Kai buvau vaikas, domino ir dziudo, ir kovų menai. Tačiau regbis yra pats geriausias. Kovų menuose nėra nuo ko bėgti (juokiasi). O čia susipina daugelio sporto šakų geriausi elementai. Todėl ir buvo mano toks pasirinkimas. Užteko vienos treniruotės, kad apsispręsčiau ir čia pasilikčiau ilgam laikui.

- Kaip iš Jurbarko „Lūšies“ komandos atsiradote Šiaulių „Vairo-Kalvio“ ekipoje?

- „Vairo-Kalvio“ regbininkai buvo pagrindiniai priešininkai, tačiau ir viena geriausių komandų šalyje. Baigus mokyklą teko apsispręsti, kur važiuoti, kad galėčiau ir mokytis, ir žaisti. Šiaulių „Vairas-Kalvis“ atrodė rimčiausiai, ir šio klubo treneris mane pasikvietė, siūlė pagalbą. Taigi pasirinkau šį klubą. Kaip sakė, taip ir yra - manimi visiškai pasirūpinta, man nieko netrūksta. Esu labai patenkintas savo pasirinkimu.

- Gyvenate, dirbate Jurbarke ir dėl rungtynių, treniruočių važinėjate į Šiaulius. Nepritrūksta kartais entuziazmo?

- Po darbų sėdu į mašiną ir važiuoju į Šiaulius treniruotis prieš rungtynes. Kai prisideda rinktinės rungtynės, tenka važiuoti keturis kartus per savaitę, o savaitgalį jau vyksta rungtynės. Visa tai - po darbų Jurbarke, tad namo grįžti vėlai. Taigi būna, jog pabaigoje pavargsti. Tačiau man kartais to ir trūksta. Visą dieną rūpesčiai darbe, nuolatinis bėgimas lyg išprotėjus. O 17 val. pasiimi kavos puodelį, sėdi į mašiną ir važiuoji į Šiaulius treniruotis. Tuo metu atrodo, jog ten nuo visko gali pailsėti, sudėlioti mintis. Iš treniruočių grįžti švaria galva, išsikrovęs.

- Ar kada svajojote paragauti legionieriaus duonos ir pažaisti užsienyje?

- Tai pavadinčiau „vaikiškais rožiniais akiniais“. Norėjau ir siekiau to. Galiausiai, po tam tikrų gyvenimo išbandymų, supratau, kad noriu daugiau. Noriu daugiau nuveikti gyvenime. O kad iš regbio galėčiau taip gyventi, kaip noriu, supratau, jog to nebus. Jaunajai mūsų regbio kartai šansai didesni. Mūsų karta buvo pereinamoji - kai kurie išvažiavo, kai kuriems pasisekė, kai kuriems - ne. Pasiūlymai, kurių buvau sulaukęs, nelaikau jų rimtais. Bandžiau kelis variantus užsienyje, galiausiai grįžau į savo komandą, kur mano draugai, šeima. Jaučiu malonumą čia žaisdamas.

- Kiek metų atidavėte Lietuvos regbio rinktinei? Koks jausmas, kai komandos marškinėlius puošia šalies vėliava, prieš rungtynes skamba himnas?

- Žaisti Lietuvos regbio rinktinėje man yra garbė. Matau, kiek yra palaikančių žmonių. Kai kurie sirgaliai atvažiuoja netgi į užsienį, kad pažiūrėtų mūsų rungtynes. Taigi daugiau nieko ir nereikia. Širdyje ir taip „arkliai kanopomis daužosi“ (šypsosi). Nacionalinėje komandoje žaidžiu nuo 18 metų. Laikausi įsikabinęs į rinktinę. Stengiuosi būti vertas ten žaisti.

- Daug metų žaidžiate regbį, ar galite pasakyti, jog šios sporto šakos situacija šalyje gerėja, susidomėjimas ir dėmesys didėja?

- Mūsų bendruomenė į priekį juda sparčiai. Nors mes maži, mūsų nedaug, bet, manau, daugeliui sporto šakų Lietuvoje reikėtų imti pavyzdį iš mūsų. Ne tik Lietuvos regbio bendruomenės, bet ir pasaulinės. Tik pikta dėl to, jog mes dideliais žingsniais judame į priekį, aukštiname savo miestų, Lietuvos vardą, o „iš aukščiau“ nesulaukiame nieko. Žinoma, visi metų pabaigoje nori kartu nusifotografuoti, šypsosi. Tačiau realią situaciją, „virtuvę“, žinome tik mes. Tačiau tai ne žaidėjų reikalai. Mūsų darbas - žaisti regbį.

- Turite regbininko idealą, į kurį lygiuojatės, žavitės rezultatais?

- Galbūt nuskambės ir juokingai, tačiau, kai buvau vaikas, neišlįsdavau iš „Youtube“ filmukų. Tuomet dar buvo tie „rožiniai akiniai“. Žinoma, tada ir kažkokių idealų buvo, tačiau dabar žinau, ką man reikia daryti, žinau, kad tai turiu daryti nepriekaištingai. Aišku, stebiu kai kuriuos regbininkus, pavyzdžiui, Ričį Makou (Richie McCaw). Jis yra geriausias regbininkas pasaulyje ir jo pozicija yra tokia pat, kaip mano. Kai turiu laiko, stebiu, ką jis daro, nes jis tai atlieka nepriekaištingai. Taigi mokausi iš jo, nors plakatų ant sienos neturiu (juokiasi).

- Teko girdėti, jog jūsų darbas Jurbarke yra susijęs su kava. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?

- Taip, su kava. Tiesiog tikiu, jog viskas, ką gyvenime nuveikiau ir kur nukeliavau, yra tik dėl regbio. Vieni kitus pažįstame, vieni kitiems padedame. Tiesiog gimė idėja ir ją įgyvendinau. Jei sėdėsi namie ir nieko neveiksi, nieko ir nebus, nieko nematysi. Mūsų bendruomenėje neįtikėtinai daug vieni kitiems padeda. Regbis padėjo priimti tam tikrus sprendimus, jų ieškoti, įrodė, kad nieko nėra neįmanomo. Regbis išmokė, kad nėra padėties be išeities. Tiesiog jei kažko nori, imi ir darai. Regbyje taip pat. Juk nesvarbu, ar tu mažas, ar didelis, lėtas ar greitas, tau čia vieta bus ir čia gali būti pats geriausias. Tas pat ir versle, ir gyvenime.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s