D.Kasparaitis: tėvo pareigos - sunkiausiosnuotraukos

2012 birželio mėn. 24 d. 14:09:33 Perskaitė 694

Garsusis ledo ritulininkas Darius Kasparaitis Švedijoje gyvena paprastą šeimyninį gyvenimą. Daug metų NHL lygoje rungtyniavęs gynėjas dabar žaidžia tik savo malonumui. Neseniai jis buvo minimas kaip kandidatas į Lietuvos ledo ritulio federacijos (LLRF) prezidento postą. Tačiau artimiausiu metu D.Kasparaitis leistis į tokią avantiūrą neketina.

Šią savaitę D.Kasparaitis Vilniuje turėjo galimybę pabendrauti su savo vaikystės treneriu. Kadaise ledo ritulio specialistas Aleksejus Nikiforovas Elektrėnuose treniravo ir Darių, ir kitą į NHL patekusį lietuvį Dainių Zubrų.

A.Nikiforovas dirba JAV, tačiau pirmadienį jis vedė treniruotę Vilniaus „Geležinio vilko“ vaikų ledo ritulio klubo stovykloje. Kartu ant ledo iščiuožė ir D.Kasparaitis. „Aš dabar prisimenu vaikystę. Niekas nuo to laiko nepasikeitė. Prisimenu, kaip A.Nikiforovas mus kankindavo“, - šypsojosi Darius.

Profesionaliai jis nesportuoja nuo 2009 m. Paskui D.Kasparaitis bandė pradėti trenerio asistento karjerą Sankt Peterburgo klube SKA, tačiau šiame poste ilgai neišbuvo. Nors Darius gyvena Stokholme, jis tikino, kad į Lietuvą užsuka gan dažnai. „Kai Švedijoje lyja, mes su vaikais atvažiuojame į Lietuvą. Atvažiavau pabūti su tėvais. Iš Stokholmo reikia skristi valandą - nelabai toli“, - teigė D.Kasparaitis.

Karjeros saulėlydyje jis ketino apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius, tačiau to taip ir nepadarė. Vėliau D.Kasparaitis gavo pasiūlymą treniruoti nacionalinę komandą. Planai vėl netapo realybe. Kai po skandalų atsistatydino LLRF vadovybė, Darius vėl buvo prisimintas. Jam pasiūlyta stoti prie federacijos vairo. Atrodo, ir šių pareigų D.Kasparaitis neis. Buvusį ledo ritulininką gąsdina nežinomybė ir federacijos skolų šleifas.

Geriausias tarp mėgėjų

- Jau buvote pradėjęs trenerio karjerą. Dabar, čiuožinėjant su vaikais, nekyla noras ją pratęsti? - „Sporto žmonės“ paklausė D.Kasparaičio per „Geležinio vilko“ klubo surengtą treniruotę.


- Vaikus treniruoti labai įdomu. Mokai juos, rodai, kaip dirbti. Ir pats gali treniruotis su jais. O treniruoti suaugusius - kitas dalykas. Ten reikia daugiau paaiškinti, daugiau žiūrėti kaip specialistui. Noras treniruoti visada buvo. Tačiau dar reikia apsiprasti, kad jau baigiau žaidėjo karjerą.

- Kokią vietą jūsų gyvenime dabar užima ledo ritulys?

- Ledo ritulys per visą gyvenimą man labai daug davė. Tačiau kaip žmogus jį žaisdamas nelabai išaugau. Dabar, būdamas tėvu, daugiau suprantu apie gyvenimą. Tiesiog nėra kur pabėgti. Gyvenu kaip normalus žmogus, kuris turi tas pačias bėdas ir tuos pačius džiaugsmus kaip ir visi žmonės. Nėra to, kad varžybose ar treniruotėje pasislėptum nuo viso pasaulio. Ledo ritulys davė daug ką, tačiau dabar apie gyvenimą galvoju visai kitaip.

- Tačiau Švedijoje pažaidžiate savo malonumui?


- Man labai patinka žaisti. Šito aš niekada neatsisakysiu - žaisti su draugais arba šiaip mėgėjais. Žaidžiant su mėgėjais, aš vis dar esu geriausias (juokiasi). Ledo ritulys yra pati geriausia sporto šaka. Per valandą čiuožinėdamas gali išprakaituoti tiek, kiek neišprakaituotum bėgdamas tris valandas.

Kantrybės pamokos

- Ar stebėjote gegužę vykusį pasaulio ledo ritulio čempionatą?

- Buvau visose varžybose, išskyrus finalą. Turiu daug draugų rusų, kurie mane pakvietė. Visgi pasaulio čempionatas yra palyginti nedidelės varžybos. Ledo ritulyje olimpinės žaidynės yra didžiausias turnyras. O pasaulio čempionatai vyksta kiekvienais metais.

- D.Zubrus šiemet žaidė NHL Stenlio taurės finale, bet liko be taurės...

- Labai gaila. Būtų labai gerai, jei bent vienas lietuvis gautų Stenlio taurę. Tačiau manau, kad Dainius dar turės šansą. Asmeniškai su juo nebendravau jau gal porą metų. Juk abu turime šeimas. Kaip jau sakiau, ledo ritulys yra kaip kitas gyvenimas. Yra kiti draugai, kitokios užduotys. Kai baigi karjerą, galvoji kitaip. Nenoriu ten maišytis. Nenoriu skambinti ir kažką sakyti, kai žmonės ruošiasi varžyboms.

- Taigi dabar pagrindinės jūsų pareigos yra būti tėvu?

- Taip. Manau, kad tai pačios sunkiausios pareigos. Dabar čia yra atvažiavę visi keturi mano vaikai. Reikia turėti daug kantrybės. Nelengvas darbas - būti tėvu.

Padėti neatsisako


- O apie kitas, oficialias pareigas, kol kas negalvojate?

- Dar ne. Buvo kalbama apie vadovavimą ledo ritulio federacijai, bet dar nieko nežinau. Tiesiog nežinau, kur aš gyvensiu. Reikia gyventi Lietuvoje, kad dirbtum tokį darbą. Kaip aš atliksiu pareigas, jei gyvensiu Švedijoje ar JAV? O padėti Lietuvos ledo rituliui aš visada pasiruošęs. Atvažiavau šiandien. Jei kvies, atvažiuosiu ir vėl. Prieš dvejus metus negalėjau padėti rinktinei, nes buvo problemų su sveikata. O dabar esu pasiruošęs dirbti ir padėti.

- Iš federacijos pusės buvo konkretus pasiūlymas?

- Negaliu dabar būti federacijoje. Man reikia turėti žmogų, kuriuo pasitikėčiau. Tačiau aš apskritai nežinau, kas per darbas būti federacijos prezidentu ir kuo aš galėčiau pasitikėti. Jei dirbčiau Lietuvoje visą laiką, viską matyčiau pats. Bet jei atvažiuočiau tris kartus per mėnesį... O jei galėčiau padėti pristatyti Lietuvą, būtų labai malonu. Pasaulio čempionate buvau susitikęs su Renė Fazeliu (Rene Fasel, Tarptautinės ledo ritulio federacijos prezidentas - red. past.). Kalbėjau apie Lietuvos padėtį, apie tai, kaip čia viskas blogai. Jis sakė: jūs susitvarkykite ir mes padėsime kuo galėsime. Tačiau dabar niekas nenori duoti pinigų, nes niekas nežino, kas čia darosi.

Nežinia netraukia


- Taigi oficialiai artimiausiu metu tų pareigų neisite?


- Turbūt ne. Visgi turiu šeimą. Negaliu jos palikti ir važinėti po visą pasaulį. Negaliu lįsti ten, kur yra visokios skolos, teismai. Kalbant apie save, nebijau nieko, tačiau nežinau, kokia yra situacija. Kas dabar ta federacija, ar apskritai tokia egzistuoja? Porą kartų kalbėjau su Valdu Škadausku (LLRF generalinis sekretorius - red. past.). Jie patys nežino, ką daryti.

- Jūs ir D.Zubrus sugebėjote patekti į NHL. Kaip manote, ar per artimiausią dešimtmetį dar bent vienas lietuvis pateks į šią lygą?

- Jei atvažiuos tokie treneriai kaip A.Nikiforovas, gal ir yra šansų. Yra vaikų lyga. Tačiau jau anksčiau sakiau, kad be Rusijos lygos pagalbos bus sunku. Visgi aukščiausias lygis Europoje dabar yra Rusijoje. Iš ten jau galima keliauti į NHL. Kol nebus profesionalios komandos, vaikams bus sunku tęsti karjerą. Mes visi žaidžiame ledo ritulį, nes mėgstame šį žaidimą. Tačiau kai sulauki 18-20 metų, reikia galvoti. Atsiranda moterys, vaikai. Reikia dirbti, iš kažkur gauti pinigų. Manau, kad labai daug vaikinų tuo metu ir baigia ledo ritulininko karjerą.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net