D.Butvilas: „Tikslas - pasaulio čempionatas“

Ralio lenktynininkas Dominykas Butvilas yra daug jaunesnis už savo pagrindinius konkurentus, bet nenusileidžia jiems trasoje. Sportininkas neketina apsiriboti pergalėmis Lietuvoje ir mano, kad realu patekti į paties aukščiausio lygio ralio varžybas.

Antradienį Dominykas šventė savo 23-iąjį gimtadienį. Nors ir jauno amžiaus, jis turi kuo pasigirti. Praėjusį savaitgalį Utenos apylinkėse vykusiame Žiemos ralyje automobilį „Mitsubishi Lancer Evo X“ vairuojantis vilnietis buvo greičiausias iš lietuvių. Bendrojoje įskaitoje jis nusileido tik latviui Janiui Vorobjovui. Pernai Žiemos ralyje D.Butvilas liko penktas, bet ir tada pralaimėjo tik latviams. 2011 m. Lietuvos čempionate jaunasis sportininkas užėmė antrąją vietą.

Kaimynus besivejant

- Žiemos ralyje dvejus metus iš eilės nusileidote latviams, bet aplenkėte visus lietuvius. Jus tenkina tokie rezultatai? - paklausėme D.Butvilo.

- Taip. Matau, kad progresuojame. Pernai latviai atrodė ypač greiti ir neįveikiami. Šiemet kovėmės kaip lygūs su lygiais ir daug jų palikome už savęs. Jei šiame ralyje aplinkybės būtų susiklosčiusios kiek kitaip, galėjome jį laimėti, tai buvo realu. Mūsų progresą vertinu kaip didelį pasiekimą.

- Vis dėlto kol kas laimi latviai. Kuo jie stipresni už lietuvius?

- Latvijoje yra didelė konkurencija, jie rimtai žiūri į ralį. Tam skiriama nemažai pinigų, pritraukiama daug rėmėjų. Todėl komandos yra stiprios, turi gerą techniką. Jie nebijo nuvažiuoti iki Estijos, Lietuvos. Mes dabar neturime bendrų etapų užsienyje, čempionatas vyksta tik Lietuvoje. Jei išvažiuojame kitur, tai tik savo pačių iniciatyva. Kol kas, jei palygintume 10 geriausių lietuvių ir 10 latvių, pastarieji pagal vidurkį gerokai mus lenkia. Manau, vien dėl to, kad bendra situacija ten šiek tiek geresnė.

- Rodote gerus rezultatus žiemos ralyje. Jums patinka važiuoti snieguotais keliais?

- Taip. Žiemos ralis labiau nei bet kuris kitas reikalauja didesnio meistriškumo. Sąlygos yra sudėtingos - ir sniegas, ir ledas, ir žvyras. Šiame ralyje viskas buvo kartu. Tikrai sudėtinga, bet man važiuoti žiemą patinka.

- Žiūrovams didelis šaltis šiemet tikrai kėlė nepatogumų. O lenktynininkams?

- Turėjome problemų dėl šalčio ir mes. Tik išlipi pamatuoti padangų slėgio ir jauti, kad tau šąla rankos ir kojos. Lenktynininkų bateliai yra labai ploni. Be to, man gaila lenktynininkų, kurie padarė avarijas arba sugedo trasoje. Tokiu atveju be normalios aprangos galima stipriai sušalti. Žiūrovai bent gali iš anksto pasiruošti. Važiuojant didelių problemų nebuvo, išskyrus tai, kad mano priekinis stiklas užšalo, nes sugedo pūtimas. Su užšalusiu stiklu turėjau važiuoti kelis greičio ruožus. Naujas potyris, kai nelabai matai, kur važiuoji, ir nelabai žinai kelio. Tik klausai, ką šturmanas sako.

13 metų lenktynėse

- Kaip jūs tapote lenktynininku? Susidomėjote šiuo sportu dar būdamas vaikas?

- Pradėjau važinėti nuo 10 metų. Iš pradžių tik tam, kad pasimokyčiau važiuoti. Tai buvo tėvų iniciatyva. Labai patiko automobiliai, galvojau, tiesiog vairą pasukiosiu. Po truputį pradėjome važinėti į mažesnes lenktynes, jos darėsi vis rimtesnės, kol priėjome iki Lietuvos ralio čempionato. Dabar jau bus 13 metų, kaip aš važinėju.

- Galbūt jūsų tėvas Valdas buvo kaip nors susijęs su automobilių sportu?

- Keisčiausia, kad nebuvo susijęs. Jaunystėje jis niekada nebuvo lenktyniavęs, bet jam patiko idėja, jis labai mane palaikė. Kai nebuvo ką daryti, jis sėdo į šturmano vietą. Mes važiavome kartu trejus ar ketverius metus. Būti šturmanu jam puikiai pavyko. Galima sakyti, į automobilių sportą atėjome kartu. Jis veždavo mane į kiekvieną treniruotę, varžybas.

Ralis - ne pelnas

- Automobilių sportas yra brangus malonumas. Jūs pats iš jo uždirbate ar daugiau pinigų tenka įdėti?

- Kol kas daugiau pinigų tenka įdėti. Nežinau, ar gyvenime kada nors bus atvirkščiai, tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Ateityje tikslas būtų surinkti rėmėjų lėšas, kad nereikėtų savų pinigų. Tada galėčiau sakyti, kad esu profesionalus lenktynininkas. Bet kol kas to nėra. Lietuvoje tai nėra realu, reikia važiuoti kažkur toliau. Aš tikiuosi gauti šansą išvažiuoti į pasaulio čempionato lenktynes. Ten - kita rinka, kiti pinigai. Bet norint ten išvažiuoti reikia užaugti čia.

- Jei ne paslaptis, kiek kainuoja vienas toks etapas kaip Žiemos ralis?

- Nenorėčiau to komentuoti, nes žmonės kartais keistai vertina. Daug kas sakys, kad tai yra nesąmonė - važiuoti, jei negalima uždirbti pinigų. Tačiau yra daug veiklų, iš kurių žmonės neuždirba. Jie gauna daug kitų dalykų: malonumą, pasitenkinimą, gyvenimo prasmę. Tai yra sunkiai įkainojama.

Tik mašinos neužtenka

- Kiek prie sėkmingų startų prisideda tai, kad nuo 2010 m. važiuojate su patyrusiu šturmanu Renatu Vaitkevičiumi?

- Tai buvo didelis žingsnis. Persėdome į naują automobilį ir pradėjome važiuoti su Renatu. Jis turi daug patirties ir kaip šturmanas, ir kaip žmogus. Dabar esame geri draugai, geri kolegos. Turiu daug ko iš jo išmokti, mūsų bendravimas yra visavertis. Ralyje tai labai padeda.

- Yra lenktynininkas, šturmanas ir mašina. Kažkuri iš šių dedamųjų yra svarbesnė siekiant rezultato ar visos vienodai svarbios?

- Visos trys dalys turi būti tam tikro lygio. Su bloga mašina nieko nepadarysi. Technika turi būti konkurencinga. Tačiau yra pavyzdžių, kai mašina gera, bet vairuotojai nepasiekia rezultato. Čia yra simbiozė. Ralis tuo ir ypatingas, kad labai daug dalykų turi veikti kartu. Šiuo atveju mūsų su Renatu darbas kartais turi daug didesnę įtaką nei kažkoks mažas mašinos gedimas. Automobilis gali važiuoti ne taip gerai, bet jei mes pamesime stenogramą ar padarysime klaidą, galima prarasti daug daugiau laiko. Todėl vairuotojus vertinu kaip svarbiausią komponentą. Tos patirties, kurią sukaupi, nenusipirksi. O automobilį gali nusipirkti per vieną dieną.

Aukštas lygis

- Esate labai jaunas, palyginti su kitais geriausiais Lietuvos ralio lenktynininkais. Kaip manote, kada bus jūsų „aukso amžius“?

- Manau, kad lenktynininkas subręsta 25-30 metų. Kita vertus, kiekvieno lenktynininko aukso amžius būna tada, kai jis turi gerus rėmėjus ir gali kažkur pasirodyti. Matome, kaip lenktynininkai atsiranda ir kažkur dingsta, kai netenka rėmėjų ir biudžeto.

- Pernai jums nedaug trūko, kad Lietuvos čempionate aplenktumėte Vytautą Švedą ir taptumėte čempionu. Šiemet tai tikriausiai bus vienas iš pagrindinių tikslų?

- Pirmoji vieta tikrai yra mano pagrindinis tikslas. Šiuo metu jau nepripažįstu kitų vietų, kovoju tik dėl pergalės. Džiaugiuosi, kad pirmą žingsnį jau padarėme. Tikrai nesustosime.

- Minėjote, kad neketinate apsiriboti vien Lietuvos varžybomis. Koks būtų kitas žingsnis? Ketinate iš karto patekti pasaulio ralio čempionatą (WRC) ar reiks pereiti kelias pakopas?

- Pasaulio čempionato varžybose yra organizuojamos taurės: „Subaru“, „Mitsubishi“ ir kitiems automobiliams. Į patį WRC tikrai iš karto nepateksiu, bet reikėtų pradėti kaupti patirtį tose lenktynėse, pamatyti bent po kartą ralius, prieš norint pasiekti kokį nors rezultatą. Tačiau tikslas yra važiuoti ten.

- Tai galima vadinti tikslu, o ne svajone? Kaip žinoma, svajones išpildyti būna labai sunku...

- Šis tikslas irgi sunkiai įgyvendinamas, bet jis realesnis nei tik svajonė. Tikiu, kad ten nuvažiavus būtų galima normaliai konkuruoti. Matau Estijos pavyzdžių. Su jais mes galime čia normaliai varžytis. Ten jie taip pat rodo puikius rezultatus. Iš tiesų Baltijos šalių lygis yra aukštas. Atvažiavę kaimynai čia dažniausiai nustemba. Vietinius lenktynininkus aplenkti yra sunku. Džiaugiuosi, kad galime ir čia konkuruoti bei tobulėti.