Boksininkė V.Valskytė - mergina, verta milijono

Boksininkės gyvenimas tarsi garsaus filmo „Mergina, verta milijono“ scenarijaus kopija, kai neturtinga mergina, suradusį talentingą trenerį, pasiekia karjeros aukštumų ir boksuojasi tarptautiniame ringe. Ar Vaida šį lapkritį boksuosis pasaulio čempionate, parodys laikas.

Susitinkame Vilniaus Justiniškių mikrorajone. 1,72 cm 62 kilogramų šviesiaplaukė - nekalbi mergina. Kazlų Rūdoje augusi Vaida iš pirmo žvilgsnio kukli. Jos sporto apranga, kurią prieš ketverius metus gavo dovanų per draugišką bokso turnyrą, puošta Ukrainos vėliavėlėmis, o sportiniai bateliai - gerokai apiplyšę, tiesa, vieninteliai.

- Įėjus į sporto salę dėmesį patraukia vaizdelis, kaip tu keli kone dvigubai už save sunkesnį svorį. Kaip atrodo tavo įprasta diena?

- Keliuosi penktą valandą ryto, bėgu krosą, šiek tiek po šešių dviračiu važiuoju iš Pilaitės į Justiniškėse esantį sporto klubą, kuriame - trijų valandų treniruotė su svoriais, ją kas ryt pradedu septintą. Po jos grįžtu namo ir vakare dviračiu minu į Naujininkuose porą valandų vykstančią bokso treniruotę.

- Per dieną dviračiu numini apie 35 kilometrus, kodėl nevažiuoji mašina arba troleibusu?

- Automobilio negaliu sau leisti, važiuoti viešuoju transportu labai nepatogu, nesutampa treniruočių ir autobusų grafikai, jie atveža ne iki galutinės mano stotelės, paskui reiktų apie pusvalandį eiti pėsčiomis. Be to, minti dviratį galiu nemokamai.

- Ruošiesi šių metų lapkričio mėnesį Pietų Korėjoje vyksiančiam pasaulio bokso čempionatui, ką tau tai reiškia?

- Mano svajonė yra 2016-ųjų olimpiada, tačiau iki jos turiu nueiti ilgą kelią, kad parodyčiau sau ir pasauliui, ko esu verta, kad mano svajonė pradėtų pildytis, kiekvienoje kovoje turiu labai stengtis, ypač pasaulio čempionate, kuriame niekuomet neteko dalyvauti.

- Kodėl sugalvojai pasirinkti tokią moteriai netradicinę specialybę, kada ja susidomėjai?

- Mūsų šalyje tai atrodo neįprasta, nors pasaulyje, ypač kaimynėse Skandinavijos šalyse, moteris boksininkė - įprastas reiškinys. Buvau užkietėjusi irkluotoja, 22-ejų pamačiau skelbimą į boksininkių atranką ir nutariau save išbandyti. Iš karto patiko aplinka, bendravimas su vyriškais vaikinais, prie širdies buvo ir pats sporto procesas.

- Kaip šią žinią priėmė tavo artimieji?

- Draugės palaikė ir skatino, tėvai nedarė įtakos sprendimui, visuomet buvau savarankiška ir stengdavausi elgtis geriausiai, kaip sugebėdavau tuo metu ir tomis aplinkybėmis.

- Nuo 14-os negyveni pas tėvus, kodėl?

- Ten kur augau, buvo tik mama ir močiutė, niekuomet neradome bendros kalbos, visus ginčus spręsdavo smurtu, niekas manęs nepalaikė, namuose buvo labai sunku.

- Kur išėjai? Negi artimieji tavęs nesulaikė?

- Buvo kitokie laikai nei šiandien, sėdau į traukinį ir iš Kazlų Rūdos nuvažiavau pas draugę į Kauną. Močiutė tepasakė, kaip aš drįstu palikti mamą.

- Turėjai tik vieną kuprinę, ką į ją įsidėjai?

- Drabužių, knygų. Eidama į stotį neišspaudžiau nė vienos ašaros, buvau tvirtai apsisprendusi. Močiutė buvo labai valdinga, mane yra mušusi su pagaliu, o mama buvo jos kontroliuojama.

- Kaip klostėsi Kaune?

- Buvau maištinga paauglė, spėjau paragauti ir gatvės gyvenimo. Pinigų prasimanydavau iš uogų rinkimo, buvau tikra profesionalė (juokiasi). Susitaupydavau tiek, kad užtekdavo žiemai.

- Ar naujajame gyvenime sutikti žmonės atstojo šeimą? Ar aplankydavai tikrąją?

- Sunkiai prisileidžiu svetimus žmones, į Kazlų Rūdą grįždavau per šventes.

- Kaip atrodydavo tavo šeimos šventės?

- Dvylika valgių, paplotėliai... ir barniai, iki šiol nekenčiu Kalėdų.

- Dažnai verkdavai?

- Ne. Visuomet buvau savarankiška, tvirta, kadaise net sukarpiau diržą, su kuriuo mama norėjo mane mušti. Visuomet vertinau bendraamžių dėmesį, nes namuose jo negaudavau.

- Šešiolikos metų atsikraustei pas vyresnį brolį į Vilnių, kaip tuomet pasikeitė tavo gyvenimas?

- Gyvenome kartu pas jį universiteto bendrabutyje, susitarėme su namo administratoriumi, kad leistų man gyventi su broliu, kol baigsiu dvyliktą klasę. Sostinėje man labai patiko mokytis, klasėje buvo vien vaikinai, jie man rašė eilėraščius (šypsosi).

- Kada susiradai pirmąjį vaikiną?

- Keturiolikos! Bet tuomet jie manęs bijodavo. Kai mano aplinkoje atsirado daugiau sportininkų, sulaukdavau daugiau simpatijų, jiems patinka aktyvios merginos. Esu draugavusi su mediku, karatė atstovu. Tačiau tikrai mylėjau tik kartą, ieškau žmogaus, kuris būtų už mane stipresnis, nes kai pajaučiu, kad lipu ant galvos, pasidaro nebeįdomu.

- Ar jau galvoji apie šeimą, vaikus? Kaip manai, ar meilė pakeistų tavo karjeros planus?

- Man jau 32-eji, šie metai mano paskutinis šansas. Dešimt metų liejau prakaitą bokso aikštelėje, karjeros dėl vaikino neaukočiau, be to, tikrai mylintis palauktų. Savo vaikams būsiu pati geriausia mama, aš suprantu, kad vaikui nepakanka būti aprengtam ir pavalgiusiam. Vaiko išgyvenimai labai svarbūs, noriu turėti pakankamai laiko gilintis į vidinį jo pasaulį, lavinti jį.

- Nors tavo artimieji nesuteikė finansinės pagalbos, visgi sugebėjai įgyti aukštąjį mokslą?

- Vilniaus universitete baigiau ekonomikos studijas, norėčiau kada nors tapti teismų medicinos eksperte, skaičiau daug knygų apie tai. Už mokslus susimokėjau paėmusi paskolą, taip pat dirbau kasininke „Maximos“ parduotuvėje.

- Iš ko dabar gyveni, atrodo, kad visą laiką skiri treniruotėms?

- Teikiu darbų saugos paslaugas, konsultuoju įvairias firmas. Naktimis rašau kūrybinius projektus, dažnai vakarus leidžiu bibliotekoje, būna, miegu tik tris valandas per parą.

- Ar to užtenka pragyvenimui?

- Iš pirmos veiklos kartais mokesčių sumoku daugiau, negu uždirbu. Pati save išlaikau, mamai dar padedu, sumokėjau už jos šildymą, nupirkau šaldytuvą, padariau remontus, duodu kirpyklai.

- Neskaudu, kad ji paauglystėje nepadėjo?

- Stengiuosi kitaip žiūrėti, gal jei ne toks likimas, nebūčiau šiandien kas esu? Bandau mamą suprasti, jai atleisti.

- Kitos sporto šakos yra gana gerai finansuojamos, rėmimą gauna ir vyrų boksas, o moterų, rodos, niekas neremia?

- Valdžios vyrų atsakymas, kai bus rezultatai, bus ir rėmimas. Varžybos vyksta užsienyje, o kaip į jas nuvažiuoti, jeigu nėra pinigų?

- Esi tris kartus Lietuvos čempionė, esi gavusi kokią nors paramą iš sporto federacijos?

- Per dešimt metų gavau dviem dienoms po 30 litų. 2011 metais, kai atvykau į Kauną, man pasakė, kad viešbutis man nepriklauso, o 2013 metais vyrų boksui buvo skirti dienpinigiai, o moterų ne. Už savo treniruotes sporto klubuose moku iš savo kišenės.

- Kaip klostosi pasiruošimas pasaulio čempionatui?

- Pasiruošimas jau įsibėgėjo, rugsėjo tryliktą išeisiu į ringą Visagine, kur manęs laukia pajėgi priešininkė iš Rusijos. Tai pirmas rimtas jėgų išbandymas. Per porą mėnesių turėsiu penkias, šešias kovas, keletą stovyklų užsienyje. Tikiu, kad būsiu tinkamai pasiruošusi ir mano svajonė ginti Lietuvos garbę išsipildys.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“