Kitos sporto šakos

Sausio 21 d. Taline vyko 53-iasis Baltijos šalių alpinizmo čempionatas „Balticum 2011“, kuriame geriausiai buvo įvertinti Lietuvos alpinistų pasiekimai. Visose keturiose kategorijose pirmos vietos skirtos lietuvių įkopimams ir kalnų žygiams. Pasak Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidento Sauliaus Barausko, žmonės alpinizmą pasirenka dėl skirtingų priežasčių, bet svarbiausia, kad jie mylėtų kalnus labiau nei tikslą. Ir saugotų juos.

Estijoje uolinėje klasėje nepralenkiama buvo „Montis Magia“ alpinistų komanda - Saulės Žukauskaitės, Gedimino Simučio ir Arūno Kamandulio įkopimai Josemituose bei Patagonijoje. Dolomitų Saso de Mesdžio sieną įveikė 2 komandos: lietuvių (JAK) ir estų. Už tai jiems buvo skirta antra vieta. Techninėje klasėje pirma vieta apdovanotas Audriaus Pesecko, Mariaus Pulkauninko ir Edo Nedobežkino įkopimas į pietinę Ušbą. A.Kamandulio ir G.Simučio maršrutui superkuluaru  į Mont Blank du Takulo viršūnę buvo skirta trečioji vieta.

Aukštuminėje klasėje laurus nuskynė taip pat lietuviai su aukštumine ekspedicija į Denali Aliaskoje. Trečią vietą užėmė Ernesto Markšaičio įkopimas į Kan Tengri. Kalnų žygeivių klasėje be konkurencijos pirmąsias vietas pasidalijo lietuvaičių organizuoti žygiai. Pirmoje vietoje - VGTU TK žygis Centriniame Kaukaze. II ir III vietose - VUŽK žygiai Fanų kalnuose Tadžikijoje ir Kaukaze, Gruzijoje.

- Papasakokite apie alpinizmo kategorijas, kuo jos skiriasi? - „Sporto žmonės“ paklausė S.Barausko.

- Alpinizmas skaidomas į kelias kategorijas: aukštuminis alpinizmas - kai lipama į kalnus, kurių aukštis daugiau kaip 6 km. Tikslas yra įveikti kuo didesnį aukštį. Buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje aukščiausios viršūnės nesiekė 8000 m, tad buvo kopiama į septyntūkstantines. Pasiekusiems visas pastarąsias (tokių yra 5-ios) viršūnes suteikiamas garbingas Sniegynų tigro vardas. Pirmasis lietuvis, įvykdęs šią programą, amžinatilsį Dainius Makauskas (1981 m.), antrasis (2007 m.) - A.Peseckas, komandos šiais metais užėmusios 1 vietą techninio alpinizmo klasėje narys. Aštuontūkstantinių pasaulyje yra 14. Ilgą laiką šie kalnai buvo sunkiai prieinami, tačiau gerėjant ekonominei situacijai, susisiekimo galimybėms, tobulėjant įrangai, vis daugiau alpinistų pasiryžta šioms sudėtingoms ekspedicijoms.

Aukščiausias pasaulio kalnas Everestas (8848 m.) buvo ir sėkmingai pirmasis lietuvio (1993 m.) įkoptas aštuontūkstantinis. Vladą Vitkauską turbūt žinome visi. Bent vienoje iš 14-os 8000 m viršūnių jau pabuvojo 7 lietuviai. Maloniai nustebome gavę pranešimą apie Editą Nichols (Uksaitę), pirmąją moterį lietuvę 2011 m. spalio 1 d. įkopusią į Čo Oju (8201 m.).

Kita kategorija - techninis alpinizmas. Tai lipimas sudėtingais stačiais techniniais maršrutais, kurių aukštis neviršija 6000 m. Maršrutai dažnai turi daug sudėtingų elementų, ilgis kartais siekia nuo kelių šimtų iki dviejų tūkstančių metrų. Tenka įveikti uolines, ledo sienas, savarankiškai organizuojant saugos taškus ir stotis. Šiais metais lietuvių įkopta Užbos viršūnė priskiriama prie sudėtingiausių techninių maršrutų. Ir nors Lietuvoje nėra kalnų ir gerų sąlygų treniruotis, alpinistai sau kelia aukštus tikslus. Jau pusę metų keliaujanti „Montis Magia“ komanda yra tikri profesionalai. Tai perspektyvūs jauni žmonės, kurie, tikiu, jau greit lygiuosis su geriausiais pasaulyje alpinistais.

Uolinė klasė - tai laipiojimas į kalnus iki 3,5 km aukščio. Šią klasę dar galima būtų skaidyti į daugybę smulkių kategorijų, kad geriau atspindėtų esančią įvairovę, bet trumpai įvardijant tikslą - siekis kuo geriau pagerinti savo lipimo įgūdžius nenaudojant pagalbinės įrangos. Uolinės klasės vadinamuosiuose sportiniuose maršrutuose dažnai yra įrengiami tarpiniai saugos punktai, maršrutai trumpesni.

Dar reikėtų paminėti kalnų turizmą. Čia svarbiausia nueiti kuo ilgesnį maršrutą, įveikiant sudėtingas kalnų perėjas (įdubomis tarp dviejų viršūnių). Klasikiniame kalnų turizme į viršūnes nėra kopiama. Kalnų žygeiviai siekia pažinti kraštą, pamatyti kuo daugiau nuostabių kalnų vietovių.

- Kitų sporto šakų atstovų tikslas - olimpiada, o koks alpinistų sportininkų tikslas?

- Skirtingose kategorijose skirtingiems žmonėms ir siekiai skirtingi. Per kiekvieną sezoną atsiranda kas nors nauja. Kartelė nuosekliai keliama aukštyn. Everestas jau nebėra siekiamybė. Lietuviams, užsiimantiems aukštuminiu alpinizmu, tikriausiai tai būtų dar neįveiktas sudėtingiausiu aštuontūkstantiniu laikomas K2 (8611 m.) ar visų 14 aukščiausių viršūnių pasiekimas. Taip pat yra keletas alpinistų, kryptingai siekiančių Sniegynų tigro vardo.

Pasaulyje stebima kita tendencija - techninio alpinizmo susiliejimas su aukštuminiu, kai aukštyje kopiama sudėtingomis sienomis. Tokiu pavyzdžiu galima laikyti Rusijos alpinizmo rinktinės siekį prieš 2014 m. Sočio olimpiadą iškelti šalies vėliavą K2 viršūnėje lipant žiemą, sudėtingu techniniu maršrutu.

- Kur treniruojasi mūsų šalies alpinistai?

- Lietuvoje - kalnų technikos treniruotėse. Turime sales, kur treniruojamės su virvėmis, yra dirbtinės laipiojimo sienos. Jei yra aukštas pastatas su metalinėmis konstrukcijomis viduje, galima imituoti kalną ir su virvėmis lipti aukštyn. Taip pat vykstame į gretimus kalnus, antraisiais namais vadiname Slovakijos Aukštuosius Tatrus, kur yra galimybė ruoštis įvairiems sudėtingiems įkopimams.

- Alpinistams sezonas tęsiasi visus metus?

- Taip, visi keturi metų laikai - tai laipiojimo sezonas. Suprantama, skiriasi regionai, į kuriuos važiuojama laipioti, įkopimo pobūdis. Vasarą kopiant į aukštas viršūnes susiduriama su specifika, kad reikia pasiruošti ir šiltam (apačioje), ir šaltam (viršuje) orui. Pavasarį svarbu parinkti tinkamą orą. Jei per šilta, didelė lavinų, akmenų griūties galimybė. Žiemą maršrutai galbūt ir saugesni, tačiau didelis šaltis pareikalauja didelės ištvermės. Ruduo - lietingas periodas. Taigi kiekvienas sezonas turi tam tikras savo galimybes ir pavojus.

- Net jūsų šūkis skelbia, kad svarbiausia įveikti save. Taigi alpinistams svarbiausias psichologinis nusiteikimas?

- Taip. Psichologinis nusiteikimas labai svarbus, tai sudaro didelę sėkmės dalį. Kalnai atveria galimybę pasitikrinti save, atrasti jėgų, apie kurias iki tol nežinojai esant. Tačiau motyvų yra gerokai daugiau, ir negalima jų apibūdinti vien kaip sportinių pasiekimų ar noro įveikti save. Į kalnus einama ir dėl estetikos, nuostabių iš viršaus atsiveriančių vaizdų, galimybės pasiekti vietas, kuriose dar nebuvo žengusi žmogaus koja, patiriamų nuotykių, šaunaus kolektyvo ir, be abejo, dvasinio tobulėjimo. Svarbu siekiant aukštumų nepamesti savęs ir tų, kurie yra šalia mūsų kasdien čia, apačioje.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"