R.Viktoravičius: „Ir prieš „Barsą“ kovoti įmanoma“

„Tai bus didžiulis iššūkis ir viena didingiausių futbolo švenčių Šiauliuose, - sakė jau 16 kartų klubo istorijoje ir 13 metų iš eilės Lietuvos moterų futbolo A lygoje triumfavusių Šiaulių „Gintros-Universiteto“ futbolininkių vyriausiasis treneris. - Nėra nieko neįmanomo. Kovoti galima net prieš tokias varžoves kaip „Barcelona“ - svarbu tik neperkaisti ir pademonstruoti tai, ką sugebame.“

- Ko šiandien daugiau šiauliečių stovykloje: džiaugsmingo jaudulio dėl galimybės mesti iššūkį pačiai „Barsai“ ar nerimo?

- Manau, ir to, ir to - emocijos sumišusios. Kai pradedi mintyse viską dėlioti, nori nenori sukirba ir nerimas. Tačiau pasitikrinti jėgas rungtyniaujant prieš „Barsą“ buvo mūsų visų siekiamybė. Norėjome aukščiausio lygio varžovių - tai ir turime. Ir džiaugsmas yra dėl to, ir didelė atsakomybė, aišku, ir nerimas.

- „Barcelona“ - pati grėsmingiausia varžovė, prieš kurią yra tekę rungtyniauti?

- Prieš septynerius aštuonerius metus žaidėme prieš Vokietijos vicečempiones - Miuncheno „Bayern“ ekipą. Tąsyk irgi buvo sudėtinga. Esame turėję stiprių varžovių. Tačiau „Barcelona“ šiuo metu yra pats stipriausias priešininkas - tai ne tik klubo vardas, labai aukšta reitingo vieta, bet ir labai pajėgios futbolininkės, atstovaujančios įvairių šalių nacionalinėms rinktinėms. Tai - visas žvaigždynas su geriausia Europos futbolininke Lieke Martins priešakyje.

- Ar įmanoma L.Martins kaip nors sustabdyti?

- Viena vertus, nieko nėra neįmanomo: išanalizuosime, pažiūrėsime, o tada spręsime, kaip padarytas išvadas ir sprendimus įgyvendinti aikštėje. Gal pavyks. Kita vertus, visi analizuoja, kaip žaidžia to paties katalonų klubo vyrų futbolo komandos garbę ginantis Lionelis Mesis (Lionel Messi), bet vis tiek jis padaro savo. Svarbu, kaip ir kas pavyks mums.

- Bilietai į šį mačą graibstyte graibstomi. Tai - tik ažiotažas dėl rungtynių prieš garsias varžoves ar nuoseklaus darbo populiarinant moterų futbolą vaisiai?

- Ko gero, tokį ažiotažą lemia abu šie faktoriai. Kai žaidėme rungtynes prieš šveicares, priešininkių klubo vardas nebuvo toks garsus, tačiau tribūnos stadione buvo pilnos. Jei oras tądien nebūtų subjuręs, neabejoju, kad žiūrovų būtų atėję dar daugiau. O šiuo atveju daug ką reiškia jau vien vardas „Barcelona“. Tačiau vien vardas žiūrovų į stadionus nepritrauks - būtinas ir nuoseklus darbas.

- O ar mačą apgaubęs didžiulis ažiotažas nepadarys mūsų merginoms meškos paslaugos?

- Sunku pasakyti, kaip bus, kaip mums pavyks susitvarkyti. Perkaista ir ne tokios žvaigždės, net aukščiausio lygio sportininkės. Stengiamės nuraminti merginas, darome viską, kad jos susitvarkytų su emocijomis ir galėtų parodyti aikštėje viską, ką sugeba.

- „Gintros-Universiteto“ krašto saugė iš Serbijos Jelena Čubrilo prieš aštuntfinalio dvikovą akcentavo, kad kovoti prieš tokias varžoves galima tik atiduodant aikštėje visą savo širdį. Ką manote jūs?

- Sutinku su Jelena. Žaidžiant prieš tokį varžovą aikštėje reikia atiduoti viską, ką turi, reikia atskleisti visus treniruotėse bei varžybose įgytus įgūdžius. Jei pavyks nepriekaištingai susikoncentruoti, susitvarkyti su atsakomybe sau, žiūrovams ir artimiesiems, tada tikrai galėsime pademonstruoti garbingą kovą. Nieko nėra neįmanomo.

- Ką sakysite auklėtinėms jas išleisdamas į aikštę kautis su „Barcelona“?

- Dar yra laiko pagalvoti, bet privalėsiu rasti ir atitinkamų žodžių, ir atitinkamą motyvaciją, kad jos neperkaistų. Stengsiuosi, kad jos nesijaudintų, išlaikytų vidinę ramybę. Pažiūrėti šių varžybų ateis ir gausus būrys mūsų futbolininkių artimų žmonių: šeimos nariai, mokytojai, dėstytojai, draugai. Jei mūsų futbolininkės įveiks jaudulį, jos tikrai pajus tvirtą gausios palaikymo komandos užnugarį ir kovos dėl kiekvieno aikštės centimetro.

- Kokia jūsų auklėtinių fizinė būklė prieš sudėtingą katalonių išbandymą?

- Be ligų ir be traumų neapsieisi - yra ir ligų, ir mikrotraumų, ir gana rimtų traumų, bet žaisti šiuo momentu gali visos mūsų merginos. Po mačo prieš Šveicarijos čempiones, kuriame šiaulietės atidavė visas jėgas, buvo akivaizdu, kad merginos išseko tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Matydami, kad reikia laiko atsigauti, leidome merginoms kelias dienas pailsėti, o paskui vėl grįžome į įtemptą treniruočių ritmą. Manome, kad prieš susitikimą su katalonėmis šiaulietės vėl bus pasiekusios optimaliausią formą.

- Kaip rengiatės istoriniam mačui?

- Merginos žaidžia A lygos čempionato varžybas, taip pat nuolat pasitikrina jėgas rungtyniaudamos su vaikinais iš Radviliškio ir Šiaulių. Rungtynės prieš vaikinus mums yra labai naudingos - žaisti prieš fiziškai tvirtesnius ir galingesnius varžovus merginoms nėra lengva, jos turi maksimaliai išnaudoti savo galimybes, kitaip tariant, „pasikalti“ aikštėje. Prieš vaikinus žaisti labai sunku, bet mums to ir reikia.

- Kai kalbėjomės prieš penkerius metus, sakėte, kad Lietuvos čempionate „Gintrai-Universitetui“ trūksta lygiaverčių varžovių. Gal dabar situacija pasikeitė?

- Tokio lygio moterų komandų, kurios priverstų aikštėje mus paprakaituoti iš visų jėgų, Lietuvoje, deja, nėra. Todėl mūsų merginos ir treniruojasi rungtyniaudamos su vaikinais, nes žaisdamos su moterų komandomis, į kurių vartus įmušame po 10 ir daugiau įvarčių, gerai pasirengti rimtam mačui jos neturės galimybių. Lietuvos čempionate būna rungtynių, kai mano auklėtinėms psichologiškai sunku nusiteikti kovai ir žaisti visa jėga prieš varžoves, kurios akivaizdžiai yra gerokai silpnesnės.

- O bent progresą varžovių gretose matote?

- Bene labiausiai progresuoja Kauno „Žalgirio“ merginos - šiemet mes kaunietėms vienas rungtynes net pralaimėjome. Mūsų merginos tose rungtynėse stokojo nusiteikimo, o kaunietės demonstravo tikrai gražų žaidimą ir kovėsi iš paskutiniųjų. Tąsyk Kaune žalgirietėms pralošėme pirmąkart po šešerių metų pertraukos. Nesėkmę patyrėme rezultatu 2:3, o prieš tai namuose jas buvome įveikę rezultatu 15:0, tad natūralu, kad susikaupti atsakomajam mačui buvo nelengva. Bet kokiu atveju kaunietes galiu tik pagirti. O kitų komandų, galinčių mums bent prilygti, Lietuvos čempionate šiandien nėra.

- Po lietuvaičių futbolininkių kojomis šį sezoną jau krito Gruzijos, Slovakijos, Turkijos ir Šveicarijos čempionės. Ko reikia, kad toks pat likimas ištiktų ir grėsmingąsias katalones?

- Apie mūsų ir katalonių klubų biudžetų skirtumą net neverta kalbėti - jis milžiniškas. Sunku lyginti ir treniruočių infrastruktūrą. Moterų futbolo infrastruktūra Lietuvoje yra tragiška: aikštės prastos, nėra dengtų maniežų. Turbūt pasaulyje daugiau niekur nėra tokios blogos infrastruktūros, kaip Lietuvoje. Įsivaizduokite: dabar katalonės susitikimui rengiasi stadionuose, tvyrant maždaug 20 laipsnių oro temperatūrai, o mes ieškome, kur pasitreniruoti, nes pagrindinę aikštę saugome svarbiam mačui. Gerai, kad treniruotis į savo stadioną mus įsileidžia Šiaulių futbolo klubas „Juventa-99“. Nuoširdžiai dėkojame šio klubo atstovams.

- O gal yra ir kita medalio pusė, pusiau rimtai, pusiau juokais skelbianti, kad kuo Lietuvos sportininkams sunkiau, tuo jie geresnių rezultatų pasiekia?

- Treniruočių sąlygos negali apsunkinti pasirengimo - į treniruotę vykstantis sportininkas visas mintis turi skirti darbui, o ne sukti galvą, kur jam reikės persirengti. Pažiūrėkite į mūsų reitingus ir taps aišku, kad pasaulis žengia dideliais žingsniais į priekį, o mes mažais žingsneliais liuoksime iš paskos. Lietuvos moterų futbolo rinktinė pagal reitingą pasaulyje užima 89 vietą, vyrai - 145 vietą. Futbolas yra populiariausia sporto šaka pasaulyje, bet tik ne Lietuvoje. Po Čempionių lygos varžybų iki ateinančių metų kovo vidurio mes normaliai treniruotis neturėsime galimybių: dengtų aikščių Lietuvoje nėra, nieko nėra. Bus sniegas, suksime ratus manieže - tai kas čia per pasirengimas? Dėl to Lietuvoje ir išauga tik viena kita pajėgi futbolininkė, nors potencialo yra kur kas daugiau. Tačiau rankų nenuleidžiame, ieškome galimybių dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, rungtyniaujame atvirose aikštėse šiltuosiuose kraštuose arba dengtuose futbolo maniežuose įvairiose užsienio šalyse.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“