Nuo svaro per savaitę iki milijardieriaus

Kai pandemija sujaukė sporto industriją, pradėta skaičiuoti ir dejuoti, kad atletams teks tiek ir tiek susimažinti algas. Tai ypač jausis futbole, kur cirkuliuoja milžiniškos sumos. Bet gal tai nėra blogai? Gal atlyginimų sumažinimas padės futbolininkams priartėti prie paprastų žmonių, kuriais jie kadaise ir buvo? Pirmieji profesionalai visai neliūdėjo, uždirbdami 1 svarą per savaitę. Olimpinis čempionas Arminas Narbekovas netapo prastesniu žaidėju todėl, kad oficialiai buvo įdarbintas troleibusų parke. Jo nuomone, turtai sportininko motyvacijos nepadidina.



Balandžio pradžioje pasklido žinia, kad Turino „Juventus“ puolėjas Krištianas Ronaldas (Cristiano Ronaldo) šiemet taps pirmuoju futbolininku milijardieriumi. Jei tai padaryti pavyks, portugalas prisijungs prie kol kas negausaus sporto milijardierių klubo. Jame yra krepšininkas Maiklas Džordanas (Michael Jordan), golfo žaidėjas Taigeris Vudsas (Tiger Woods) ir boksininkas Floidas Meivezeris (Floyd Mayweather).

Nekelia abejonių, kad K.Ronaldas nebus paskutinis futbolo milijardierius, jų tikrai padaugės, nepaisant krizės stabdžių. Dabartinės futbolininkų pajamos nuo pirmųjų profesionalų algų skiriasi kaip diena nuo nakties.

Futbolo gimtinėje Anglijoje mokėti pinigus už žaidimą oficialiai leista 1885 m. Vienas stipriausių šalies klubų per 1885-1886 m. sezoną išmokėjo futbolininkams 615 svarų. Geriausi komandos žaidėjai gaudavo po 1 svarą per savaitę. Vienas tų laikų svarų vertas daugiau nei šimto dabartinių, bet profesionalūs futbolininkai vis tiek nebuvo turtuoliai.

XX amžiaus pradžioje vis dar išsiskyrė nebent šlove, o ne pinigais. 1906 m. Londono „West Ham United“ atlyginimų vidurkis buvo 2 svarai ir 10 šilingų per savaitę. Ne ką mažiau uždirbdavo tramvajaus vairuotojas. Anglijos futbolo lyga ilgai ribojo maksimalų žaidėjų atlyginimą. Tik 1961 m. Anglijos rinktinės kapitonas, Londono „Fulham“ puolėjas Džonis Heinsas (Johnny Haynes) tapo pirmuoju šalies futbolininku, uždirbančiu 100 svarų per savaitę.

Per kiek daugiau nei pusę amžiaus futbolininkų algų šuolis buvo įspūdingas. Geriausiai padėtį parodo palyginimai. 1985 m. vidutinis Anglijos darbininko atlyginimas buvo maždaug 10 tūkst. svarų, o vidutinis aukščiausio diviziono klubo žaidėjo atlyginimas - maždaug 25 tūkst. Taigi futbolininkas lenkė darbininką tik 2,5 karto. Prieš dešimtmetį vidutinė darbininko alga buvo 34 tūkst., o „Premier“ lygos futbolininko - 1,16 mln. Dvi žmonių grupes jau skyrė finansinė praraja.

Anglijos bankas palygino skirtingų profesijų atlyginimus per savaitę. Jo duomenimis, baro darbuotojas uždirba 300, slaugytojas - 630, traukinio ar tramvajaus vairuotojas - 1030, ministras pirmininkas - 2900, o „Premier“ lygos žaidėjas - 50,8 tūkst...

Reikia neužmiršti, kad „Premier“ lygos futbolininkai, kad ir kokie turtingi, nėra patys turtingiausi. Apie geriausių futbolininkų pajamas pateikiami prieštaringi duomenys, bet visi sutaria, kad daugiausiai uždirba Argentinos rinktinės ir „Barcelona“ puolėjas Lionelis Mesis (Lionel Messi). „Forbes“ duomenimis, pernai jo alga su priedais, neskaičiuojant kitų pajamų, pavyzdžiui, iš reklamos, siekė 85 mln. eurų. „L’Equipe“ skaičiavo kiek kitaip ir teigė, kad L.Mesis per savaitę uždirbo 8,3 mln.

Viename iš sudarytų „topų“ teigiama, kad L.Mesio metinis atlyginimas yra 96 mln. eurų. Antras sąraše yra K.Ronaldas su 54 mln. alga, trečias - į „Barcelona“ pernai atvykęs prancūzas Antuanas Grizmanas (Antoine Griezmann). Jis esą uždirba 38 mln.

Lietuvos futbolo legenda A.Narbekovas geriausiais Vilniaus „Žalgirio“ laikais į žaidėjų algų kilimą žiūrėjo iš šono, nes XX amžiaus devintojo dešimtmečio Sovietų Sąjungoje rinkos dėsniai negaliojo. Vakaruose atlyginimai futbolininkams galėjo kilti kiek tik nori, bet šiapus geležinės uždangos buvo kitaip. „Sunku dabar ir prisiminti, kiek uždirbdavome. Gal maždaug iki 200 rublių“, - „Vakaro žinioms“ sakė 1988 m. olimpinis čempionas.

Tokia alga nebuvo nei maža, nei stebuklingai gera. „Atlyginimas buvo geras, nors nesijautėme daug turtingesni už kitus žmones“, - teigė A.Narbekovas. TSRS futbole oficialiai nebuvo profesionalų, todėl aukšto lygio žaidėjai būdavo kur nors fiktyviai įdarbinami. „Buvo visokių būdų. Man atrodo, kad kiekviena sporto šaka turėjo savo sritį. Pavyzdžiui, mes dirbome troleibusų parke, kiti - dar kažkur“, - prisiminė olimpinis čempionas.

Anglijos čempionate jo lygio futbolininkas tuo metu būtų uždirbęs bent 30 tūkst. svarų per metus. Žalgiriečiai su geriau apmokamais užsienio klubų žaidėjais susidurdavo Europos turnyruose. Jie nesijautė prastesni ar mažiau motyvuoti. „Kai išeini žaisti, žaidi ne už pinigus. Dabar tai pernelyg sureikšminta. Juk buvo laikai, kai žmonės žaisdavo ne už pinigus. Koks skirtumas - ar gaudavai 100 rublių, ar 200? Žaisdavai kaip už tūkstantį. Jei gausi 1000 vietoj 100, argi dėl to žaisi geriau? Nežaisi“, - svarstė A.Narbekovas.

Paprastam žmogui šiurpą gali kelti ne tik geriausių futbolininkų algos, bet ir pinigai, sumokami už jų perėjimą iš vieno klubo į kitą. Čia taip pat viskas prasidėjo nuo kuklių sumų, bet galų gale pradėjo „vaikščioti“ šimtai milijonų. 1893 m., kai brangiausias tuometinis futbolininkas Vilis Grouvas (Willie Groves) persikraustė į Birmingamo komandą „Aston Villa“, „West Bromwich Albion“ už jį gavo 100 svarų. Šiuo metu šią sumą atitiktų keliolika tūkstančių svarų.

10 tūkst. svarų riba buvo peržengta 1928 m., 100 tūkst. - 1961 m., milijono - 1975 m. O šiuo metu užfiksuoti jau penki sandėriai, kuriuose futbolininkas įvertintas bent 100 mln. svarų arba 120 mln. eurų. Rekordas pasiektas 2017 m., kai „Paris Saint-Germain“ brazilą Neimarą (Neymar) iš „Barcelona“ klubo įsigijo už 222 mln. eurų.

„Sunku net įsivaizduoti tokias sumas. Žiūriu į tai skeptiškai, nors gal tai yra lyg investicija į seną paveikslą. Tokių kaip K.Ronaldas ar L.Mesis gali daugiau ir nebūti, tokie gimsta kelis kartus per šimtą metų. Vienas kitas futbolininkas gal ir vertas tokių pinigų, bet dabar užtenka tiesiai, nenukrypstant, prabėgti šalia linijos ir gali gauti milijonus“, - sakė A.Narbekovas.