×
(1/1) 1987 m. Lietuvos čempionate Jono Stažio (dešinėje) treniruojamas „Tauras“ iškovojo istorinę pergalę - pirmą kartą savo istorijoje tapo čempionu
Atsisiųsti
1 nuotr.
1987 m. Lietuvos čempionate Jono Stažio (dešinėje) treniruojamas „Tauras“ iškovojo istorinę pergalę - pirmą kartą savo istorijoje tapo čempionu
Sovietmečiu visa Lietuvos futbolininkų rengimo sistema buvo sukonstruota tokiu būdu, kad kuo veiksmingiau žaidėjais papildytų Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą. Neoficialiai Lietuvos rinktine tituluojamam „Žalgiriui“ tarnavo visas Lietuvos futbolas, bet pagrindiniai jaunųjų futbolo meistrų rengimo centrai buvo Kaune ir Panevėžyje. Jiems sėkmingai talkino periferijos - Gargždų ir Tauragės - futbolo mokyklų treneriai. Pastarojoje ilgus metus našiai darbavosi Jonas Stažys.
Birželio 18 d. 60-ąjį gimtadienį atšventęs J.Stažys yra žinomas Lietuvos futbolo žmogus. 1987 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos trenerio vardas, jis apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos futbolo federacijos ordinais ir medaliais, padėkos raštais.
Pirmieji žingsniai
Mūsų šalies futbolo žemėlapyje Kelmė ypatingos vietos neužima. Bet būtent šiame mieste J.Stažys pradėjo savo kelią į futbolo pasaulį. Sulaukusį 15-os jį pakvietė į vyrų komandą. Pasak jo, didelį džiaugsmą suteikė jam įteikti futbolo batai su kamštiniais kapliukais, nes iki tol, kaip ir dauguma vaikų, futbolą žaisdavo basomis.
J.Stažio gyvenime lemtingi buvo 1966-ieji. Tuomet populiariose „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio taurės varžybose sugalvojo dalyvauti ir Kelmės futbolininkai. Jų ryžto nenuslopino net ir faktas, kad į rungtynes Panevėžyje teko keliauti atviru bortiniu sunkvežimiu. Nors kelmiškiai pralaimėjo visas rungtynes ir užėmė tik ketvirtąją vietą, J.Stažį ir komandos draugą Alių Levicką pakvietė mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą.
Brendo Panevėžyje
Buvusioje vaikų kolonijoje įsikūrusi internatinė sporto mokykla J.Stažiui paliko slogų įspūdį. Iš pradžių viename kambaryje buvo apgyvendinti 10 jaunų sportininkų - lengvaatlečiai, boksininkai, imtynininkai ir kiti. Pradžioje sportininkai neturėjo net lovų, miegodavo ant čiužinių, ištiestų ant grindų. Vis dėlto griežta, bemaž kariška drausmė patiko jaunajam tauragiškiui. „Iki tol nežinojęs, kas yra tikros treniruotės, Panevėžyje jaučiausi kaip devintame danguje. Laukdavau susitikimų su treneriais - Banišausku, Vytautu Šilinsku, kurie ne tik mokė žaisti, bet ir rūpindavosi mumis lyg savo vaikais. Jie klausdavo apie sveikatą, poilsį, maistą, namiškius. Jautrumas, žmogiškas rūpestis slopino namų ilgesį, vėliau šia patirtimi ir pats naudojausi trenerio darbe“, - teigė J.Stažys.
1967 m. V.Šilinsko vadovaujama Panevėžio moksleivių rinktinė, finale 2:0 įveikusi Kauno moksleivių rinktinę, kurioje žaidė ir būsimas „Žalgirio“ „bombardyrius“ Eugenijus Riabovas, tapo Lietuvos moksleivių spartakiados nugalėtoja.
Tais pačiais metais Panevėžyje buvo įkurta nauja futbolo komanda - „Ekranas“. Jau kitais metais į šią ekipą buvo pakviestas ir J.Stažys. 17-metis centro puolėjas svariai padėjo „Ekranui“ iškopti į aukščiausią Lietuvos futbolo lygą, o 1969 m. sulaukė Kauno kūno kultūros instituto (KKI - dabar akademija) dėstytojų kvietimo atvykti į Kauną. Deja, studijos Kaune paliko ir ne tokių malonių atsiminimų. J.Stažys savikritiškai prisimena, kad studentiško gyvenimo laisvės išmušė jį iš „tiesos“ kelio. „Kai daugelis mano bendrakursių svajojo prasimušti į „Žalgirį“, aš planavau patekti į reprezentacinę instituto komandą - „Atletą“. Deja, atsiradusiomis galimybėmis nepasinaudojau, liaudiškai sakant, pasukau šunkeliais. Po „kareivinių“ režimo Panevėžyje patekęs į institutą pasijutau lyg šuo, nutrūkęs nuo grandinės. Nuomojau kambarį kartu su gabiu, bet linksmybes mėgstančiu lengvaatlečiu, aplink sukosi dar vienas kitas panašus draugas. Į treniruotes žiūrėjau pro pirštus. Po pirmo kurso iš instituto pašalino mano kambario draugą, Damoklo kardas pakibo ir virš mano galvos. Susigriebiau, sugebėjau „nuspausti stabdžius“, bet metai jau buvo paleisti vėjais. Dar blogiau, kad praradau ir trenerių pasitikėjimą. Žaidžiau antroje „Atleto“ komandoje, paskutiniame kurse stovėjau ties pirmos komandos slenksčiu, bet dėl šeimyninių aplinkybių šia galimybe taip ir nepasinaudojau“, - samprotauja J.Stažys.
Save atrado Tauragėje
Baigęs KKI J.Stažys tolesnį gyvenimą siejo su Panevėžiu. Kortas sumaišė iš Tauragės atvykęs Bronius Kičas ir prikalbėjęs J.Stažį atvykti į Tauragę. „Pamenu, 1973 m. ilsėjausi Kelmėje, kai išgirdau Broniaus balsą: renkis ir spaudžiam į Tauragę, mūsų laukia rungtynės. Debiutas „Tauro“ komandoje pavyko - pelniau įvartį, žiūrovai sveikino, nors atvykėlių iš kitų miestų ir nemėgo. Bet tai pajutau kiek vėliau“, - prisimena J.Stažys.
Ir taip 13 vasarų J.Stažys su B.Kiču žaidė ir treniravo „Tauro“ komandą. Jaunieji specialistai svajodavo apie „Tauro“ pergales, o visas jėgas ir KKI įgytas žinias sutelkė į darbą su vaikais. Jų darbo vaisiai buvo akivaizdūs: Tauragės sporto mokyklos komandos tapo sunkiai įkandamos ir didmiesčių atstovams. Tauragės jauniai tris kartus (1975, 1980 ir 1981 m.) tapo Lietuvos čempionais, kartą laimėjo dublerių čempionatą, net aštuonis kartus triumfavo „Nemuno“ jaunių pirmenybėse. Nenuostabu, kad Tauragė tapo Lietuvos didžiojo futbolo - meistrų komandų rezervo - šaltiniu. Pirmasis talentingų futbolininkų desantas iš Tauragės - Edvardas Malekvičius ir Vidmantas Rasiukas - Vilniaus „Žalgiryje“ pasirodė 1979 m. Po jų sekė Vytautas ir Stasys Tamulevičiai, Viktoras Bridaitis, Valdas Bendikas ir kiti. Dalis Tauragės talentų „nutekėdavo“ į Klaipėdą. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais nacionalinėje futbolo rinktinėje žaidė Mantas Lėkis, Modestas Stonys, Ernestas Šetkus.
1985 m. J.Stažys galutinai atsisveikino su žaidėjo karjera ir atsidėjo trenerio darbui. Po metų „Tauras“ iškopė į Lietuvos aukščiausią lygą. Ta proga miesto vadovai įrengė „Vytauto“ stadioną su tuo metu geriausia veja Lietuvoje. 1987 m. Lietuvos čempionate „Tauras“ iškovojo istorinę pergalę - pirmą kartą savo istorijoje tapo čempionu. Tiesa, tam neužteko 32 reguliaraus sezono rungtynių, o prireikė papildomo mačo Ukmergėje su Vilniaus SRT komanda. Šioje dvikovoje J.Stažio auklėtiniai pirmavo 2:0, bet sostinės ekipa rezultatą išlygino ir tik baudinių serijoje sėkmė lydėjo futbolininkus iš Tauragės. „Mane ištiko nervinis šokas, atsipeikėjau tik tada, kai atsidūriau futbolininkų rankose ir pradėjau skraidyti aukštyn ir žemyn, - prisimena J.Stažys. - Apėmė neapsakomas jausmas. Juk Tauragėje viso labo 25 tūkst. gyventojų, o mes tapome Lietuvos čempionais. Didžiausios linksmybės prasidėjo, kai naktį pasiekėme Tauragę. Mus pasitiko minios žmonių, trenerius, žaidėjus žmonės nešė ant rankų, pergalė visus suvienijo, neliko pykčio, buvo pamiršti kasdieniai rūpesčiai“.
„Taurą“ J.Stažys treniravo 38 metus. Per juos tik dvejus metus gaudavo atlyginimą, likusius dirbo iš idėjos, visuomeniniais pagrindais. Be vyrų komandos, jis dar treniravo 3-4 vaikų grupes, darbavosi ir Pagėgiuose, įkūrė jaunųjų futbolininkų mokyklą. Treniravo ir Lietuvos jaunių rinktines, iki šiol yra LFF jaunių komisijos pirmininko pavaduotojas.
Tiki futbolo ateitimi
Sušlubavus sveikatai J.Stažys buvo priverstas palikti „Taurą“ ir atsidėjo vaikų futbolui. Pastaraisiais metais jo veiklą papuošė naujos Tauragės futbolo atžalyno pergalės: laimėtos I lygos vasaros ir žiemos jaunių pirmenybės, iškovotos dvi antrosios vietos salės futbolo varžybose. Gražiai J.Stažį su 60-uoju gimtadieniu pasveikino jaunių komanda, laimėjusi sporto mokyklų pirmenybes. „Artėja „Sodros“ alga. Jai ruošiamės abu su Broniumi. Jau parengėme sau pamainą - sūnus Darius 10 metų fanatiškai dirba su vaikais. Stebiuosi jo užsidegimu, profesiniu pasirengimu. Kitas auklėtinis - Audrius Bendikas - taip pat žada tapti geru treneriu. Keli jo auklėtiniai žaidžia Lietuvos jaunių rinktinėse, geriausieji jau gina ir „Tauro“ spalvas“, - vardija J.Stažys.
Žvelgdamas į ateitį jis džiaugiasi mažų Lietuvos miestelių - tokių kaip Gargždai, Šilutė, Pagėgiai, Kelmė - jaunųjų futbolininkų laimėjimais. „Futbolas kaip Nemunas. Kuo bus daugiau upokšnių, šaltinių, tuo jis bus galingesnis. Daugiau ir geriau turi dirbti didmiesčių futbolo akademijų treneriai. Įrengtos geros aikštės, reikia tik dirbti. Manau, kad netoli ta diena, kai mūsų stadionus drebins „Ant kalno mūrai“, o mes visi džiaugsimės mūsų futbolininkų pergalėmis“, - optimistiškai teigia J.Stažys.
Sovietmečiu visa Lietuvos futbolininkų rengimo sistema buvo sukonstruota tokiu būdu, kad kuo veiksmingiau žaidėjais papildytų Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą. Neoficialiai Lietuvos rinktine tituluojamam „Žalgiriui“ tarnavo visas Lietuvos futbolas, bet pagrindiniai jaunųjų futbolo meistrų rengimo centrai buvo Kaune ir Panevėžyje. Jiems sėkmingai talkino periferijos - Gargždų ir Tauragės - futbolo mokyklų treneriai. Pastarojoje ilgus metus našiai darbavosi Jonas Stažys.
Birželio 18 d. 60-ąjį gimtadienį atšventęs J.Stažys yra žinomas Lietuvos futbolo žmogus. 1987 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos trenerio vardas, jis apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos futbolo federacijos ordinais ir medaliais, padėkos raštais.
Pirmieji žingsniai
Mūsų šalies futbolo žemėlapyje Kelmė ypatingos vietos neužima. Bet būtent šiame mieste J.Stažys pradėjo savo kelią į futbolo pasaulį. Sulaukusį 15-os jį pakvietė į vyrų komandą. Pasak jo, didelį džiaugsmą suteikė jam įteikti futbolo batai su kamštiniais kapliukais, nes iki tol, kaip ir dauguma vaikų, futbolą žaisdavo basomis.
J.Stažio gyvenime lemtingi buvo 1966-ieji. Tuomet populiariose „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio taurės varžybose sugalvojo dalyvauti ir Kelmės futbolininkai. Jų ryžto nenuslopino net ir faktas, kad į rungtynes Panevėžyje teko keliauti atviru bortiniu sunkvežimiu. Nors kelmiškiai pralaimėjo visas rungtynes ir užėmė tik ketvirtąją vietą, J.Stažį ir komandos draugą Alių Levicką pakvietė mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą.
Brendo Panevėžyje
Buvusioje vaikų kolonijoje įsikūrusi internatinė sporto mokykla J.Stažiui paliko slogų įspūdį. Iš pradžių viename kambaryje buvo apgyvendinti 10 jaunų sportininkų - lengvaatlečiai, boksininkai, imtynininkai ir kiti. Pradžioje sportininkai neturėjo net lovų, miegodavo ant čiužinių, ištiestų ant grindų. Vis dėlto griežta, bemaž kariška drausmė patiko jaunajam tauragiškiui. „Iki tol nežinojęs, kas yra tikros treniruotės, Panevėžyje jaučiausi kaip devintame danguje. Laukdavau susitikimų su treneriais - Banišausku, Vytautu Šilinsku, kurie ne tik mokė žaisti, bet ir rūpindavosi mumis lyg savo vaikais. Jie klausdavo apie sveikatą, poilsį, maistą, namiškius. Jautrumas, žmogiškas rūpestis slopino namų ilgesį, vėliau šia patirtimi ir pats naudojausi trenerio darbe“, - teigė J.Stažys.
1967 m. V.Šilinsko vadovaujama Panevėžio moksleivių rinktinė, finale 2:0 įveikusi Kauno moksleivių rinktinę, kurioje žaidė ir būsimas „Žalgirio“ „bombardyrius“ Eugenijus Riabovas, tapo Lietuvos moksleivių spartakiados nugalėtoja.
Tais pačiais metais Panevėžyje buvo įkurta nauja futbolo komanda - „Ekranas“. Jau kitais metais į šią ekipą buvo pakviestas ir J.Stažys. 17-metis centro puolėjas svariai padėjo „Ekranui“ iškopti į aukščiausią Lietuvos futbolo lygą, o 1969 m. sulaukė Kauno kūno kultūros instituto (KKI - dabar akademija) dėstytojų kvietimo atvykti į Kauną. Deja, studijos Kaune paliko ir ne tokių malonių atsiminimų. J.Stažys savikritiškai prisimena, kad studentiško gyvenimo laisvės išmušė jį iš „tiesos“ kelio. „Kai daugelis mano bendrakursių svajojo prasimušti į „Žalgirį“, aš planavau patekti į reprezentacinę instituto komandą - „Atletą“. Deja, atsiradusiomis galimybėmis nepasinaudojau, liaudiškai sakant, pasukau šunkeliais. Po „kareivinių“ režimo Panevėžyje patekęs į institutą pasijutau lyg šuo, nutrūkęs nuo grandinės. Nuomojau kambarį kartu su gabiu, bet linksmybes mėgstančiu lengvaatlečiu, aplink sukosi dar vienas kitas panašus draugas. Į treniruotes žiūrėjau pro pirštus. Po pirmo kurso iš instituto pašalino mano kambario draugą, Damoklo kardas pakibo ir virš mano galvos. Susigriebiau, sugebėjau „nuspausti stabdžius“, bet metai jau buvo paleisti vėjais. Dar blogiau, kad praradau ir trenerių pasitikėjimą. Žaidžiau antroje „Atleto“ komandoje, paskutiniame kurse stovėjau ties pirmos komandos slenksčiu, bet dėl šeimyninių aplinkybių šia galimybe taip ir nepasinaudojau“, - samprotauja J.Stažys.
Save atrado Tauragėje
Baigęs KKI J.Stažys tolesnį gyvenimą siejo su Panevėžiu. Kortas sumaišė iš Tauragės atvykęs Bronius Kičas ir prikalbėjęs J.Stažį atvykti į Tauragę. „Pamenu, 1973 m. ilsėjausi Kelmėje, kai išgirdau Broniaus balsą: renkis ir spaudžiam į Tauragę, mūsų laukia rungtynės. Debiutas „Tauro“ komandoje pavyko - pelniau įvartį, žiūrovai sveikino, nors atvykėlių iš kitų miestų ir nemėgo. Bet tai pajutau kiek vėliau“, - prisimena J.Stažys.
Ir taip 13 vasarų J.Stažys su B.Kiču žaidė ir treniravo „Tauro“ komandą. Jaunieji specialistai svajodavo apie „Tauro“ pergales, o visas jėgas ir KKI įgytas žinias sutelkė į darbą su vaikais. Jų darbo vaisiai buvo akivaizdūs: Tauragės sporto mokyklos komandos tapo sunkiai įkandamos ir didmiesčių atstovams. Tauragės jauniai tris kartus (1975, 1980 ir 1981 m.) tapo Lietuvos čempionais, kartą laimėjo dublerių čempionatą, net aštuonis kartus triumfavo „Nemuno“ jaunių pirmenybėse. Nenuostabu, kad Tauragė tapo Lietuvos didžiojo futbolo - meistrų komandų rezervo - šaltiniu. Pirmasis talentingų futbolininkų desantas iš Tauragės - Edvardas Malekvičius ir Vidmantas Rasiukas - Vilniaus „Žalgiryje“ pasirodė 1979 m. Po jų sekė Vytautas ir Stasys Tamulevičiai, Viktoras Bridaitis, Valdas Bendikas ir kiti. Dalis Tauragės talentų „nutekėdavo“ į Klaipėdą. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais nacionalinėje futbolo rinktinėje žaidė Mantas Lėkis, Modestas Stonys, Ernestas Šetkus.
1985 m. J.Stažys galutinai atsisveikino su žaidėjo karjera ir atsidėjo trenerio darbui. Po metų „Tauras“ iškopė į Lietuvos aukščiausią lygą. Ta proga miesto vadovai įrengė „Vytauto“ stadioną su tuo metu geriausia veja Lietuvoje. 1987 m. Lietuvos čempionate „Tauras“ iškovojo istorinę pergalę - pirmą kartą savo istorijoje tapo čempionu. Tiesa, tam neužteko 32 reguliaraus sezono rungtynių, o prireikė papildomo mačo Ukmergėje su Vilniaus SRT komanda. Šioje dvikovoje J.Stažio auklėtiniai pirmavo 2:0, bet sostinės ekipa rezultatą išlygino ir tik baudinių serijoje sėkmė lydėjo futbolininkus iš Tauragės. „Mane ištiko nervinis šokas, atsipeikėjau tik tada, kai atsidūriau futbolininkų rankose ir pradėjau skraidyti aukštyn ir žemyn, - prisimena J.Stažys. - Apėmė neapsakomas jausmas. Juk Tauragėje viso labo 25 tūkst. gyventojų, o mes tapome Lietuvos čempionais. Didžiausios linksmybės prasidėjo, kai naktį pasiekėme Tauragę. Mus pasitiko minios žmonių, trenerius, žaidėjus žmonės nešė ant rankų, pergalė visus suvienijo, neliko pykčio, buvo pamiršti kasdieniai rūpesčiai“.
„Taurą“ J.Stažys treniravo 38 metus. Per juos tik dvejus metus gaudavo atlyginimą, likusius dirbo iš idėjos, visuomeniniais pagrindais. Be vyrų komandos, jis dar treniravo 3-4 vaikų grupes, darbavosi ir Pagėgiuose, įkūrė jaunųjų futbolininkų mokyklą. Treniravo ir Lietuvos jaunių rinktines, iki šiol yra LFF jaunių komisijos pirmininko pavaduotojas.
Tiki futbolo ateitimi
Sušlubavus sveikatai J.Stažys buvo priverstas palikti „Taurą“ ir atsidėjo vaikų futbolui. Pastaraisiais metais jo veiklą papuošė naujos Tauragės futbolo atžalyno pergalės: laimėtos I lygos vasaros ir žiemos jaunių pirmenybės, iškovotos dvi antrosios vietos salės futbolo varžybose. Gražiai J.Stažį su 60-uoju gimtadieniu pasveikino jaunių komanda, laimėjusi sporto mokyklų pirmenybes. „Artėja „Sodros“ alga. Jai ruošiamės abu su Broniumi. Jau parengėme sau pamainą - sūnus Darius 10 metų fanatiškai dirba su vaikais. Stebiuosi jo užsidegimu, profesiniu pasirengimu. Kitas auklėtinis - Audrius Bendikas - taip pat žada tapti geru treneriu. Keli jo auklėtiniai žaidžia Lietuvos jaunių rinktinėse, geriausieji jau gina ir „Tauro“ spalvas“, - vardija J.Stažys.
Žvelgdamas į ateitį jis džiaugiasi mažų Lietuvos miestelių - tokių kaip Gargždai, Šilutė, Pagėgiai, Kelmė - jaunųjų futbolininkų laimėjimais. „Futbolas kaip Nemunas. Kuo bus daugiau upokšnių, šaltinių, tuo jis bus galingesnis. Daugiau ir geriau turi dirbti didmiesčių futbolo akademijų treneriai. Įrengtos geros aikštės, reikia tik dirbti. Manau, kad netoli ta diena, kai mūsų stadionus drebins „Ant kalno mūrai“, o mes visi džiaugsimės mūsų futbolininkų pergalėmis“, - optimistiškai teigia J.Stažys.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
