2011 metais prasidėjusio projekto „Moterys už futbolą“ pagrindinis tikslas - sugriauti visuomenėje vyraujančius stereotipus apie moteris bei futbolą ir suburti moterų futbolą palaikančią bendruomenę. Pasak vienos iš šio judėjimo iniciatorių Vilmos Šeškaitytės, progresas tikrai juntamas ir susidomėjimas projektu vis didėja. Juk kas gali būti gražiau už moterį, žaidžiančią futbolą, priduria V.Šeškaitytė.
Teigiamos reakcijos
Lietuvos futbolo federacijos (LFF) projektas „Moterys už futbolą“ siekia parodyti, kad futbolas - tai ne tik profesionalus sportas, bet ir gyvenimo būdas, laisvalaikio praleidimo forma, pramoga visai šeimai.
„Mes futbolą įsivaizduojame ne tik kaip profesionalų sportą. Tai ne tik 90 min. lakstymo aikštėje, tai kur kas daugiau. Ir, žinoma, svarbiausia, kad būtų smagu. Kalbant apie judėjimo idėjos gimimą, dabar jau reikėtų pagalvoti, kaip viskas buvo. Kai jau esi įsisukęs į visą procesą, net sunku prisiminti pačią pradžią. Tiesiog matėme, kad nemažai merginų dalyvavo įvairiuose masiniuose futbolo renginiuose. Vis daugiau jų norėjo žaisti futbolą, išbandyti įvairias pramogas, susijusias su šia sporto šaka. Taigi pagalvojome, kad būtų iš tikrųjų smagu sukurti atskirą projektą, skirtą vien merginoms ir moterims. Ėmėme, sugalvojome ir padarėme“, - atviravo Lietuvos moterų futbolo asociacijos vadybininkė V.Šeškaitytė.
Pasak iniciatorės, projektas turi dvi kryptis: „Viena iš jų - profesionalioji. Tiesiog kviečiame merginas išbandyti šią sporto šaką ir galbūt kada nors jos susiburs į komandas ar ateis žaisti futbolo į jau egzistuojančias ekipas. Tai yra rinksis šią sporto šaką kaip profesionalią ir sieks joje rezultatų. O antroji kryptis būtų tokia, kad norime skatinti masiškumą, siekiame parodyti, kad futbolą gali žaisti visi ir tai gali būti labai smagu. Galbūt kai kuriems net nereikia jo žaisti, o užtenka stebėti ir ateiti į rungtynes, į stadionus. Arba tiesiog šiaip diskutuoti įvairiomis temomis, palaikyti savo vyrus, draugus, žaidžiančius futbolą. Tiesiog skatiname meilę futbolui“.
V.Šeškaitytės teigimu, per tuos metus, kol gyvuoja projektas, progresas tikrai yra. Prie futbolo mėgėjų rato prisijungia vis daugiau narių, organizuojama vis daugiau renginių, vis daugiau dėmesio moterų futbolui skiria ir visuomenė. O tai juk didžiulis privalumas, įsitikinusi futbolo mėgėja.
UEFA įvertinimas
Pasak organizatorės, judėjimas „Moterys už futbolą“ mielai prisijungia prie įvairiausių renginių, papuošia bet kokią šventę.
„Moterys už futbolą“ judėjimas dabar daugiausia lankosi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tačiau mūsų ateities planuose, žinoma, yra ir mažieji miesteliai, regionai. Tad tikimės, kad mums ir pavyks šį planą įgyvendinti“, - teigė V.Šeškaitytė.
2012 metų Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) rinkodaros apdovanojimuose judėjimas buvo pripažintas geriausiu kūrybiškumo ir novatoriškumo kategorijoje.
„Iš tikrųjų tai labai smagus įvertinimas. Labai džiaugiamės, kad jį gavome. O tai reiškia, kad mūsų darbas, mūsų pastangos pripažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Manau, tai gana didelis įvertinimas. Jeigu atvirai, tai tikrai nesitikėjome, kad jis atiteks mums“, - sakė V.Šeškaitytė.
Projekto „Moterys už futbolą“ globėja - Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės žaidėjo Deivido Česnauskio žmona Vaida Grikšaitė-Česnauskienė. Pasak V.Šeškaitytės, smagu, kad ji sutiko tapti judėjimo veidu ir ambasadore.
„Vaidos šeima tiesiog gyvena futbolu. Jos vyras Deividas - futbolininkas, abu mažieji sūneliai irgi pamišę dėl futbolo. Taigi Vaida irgi rodė meilę šiam žaidimui ir mielai sutiko prie mūsų prisijungti ir mums padėti. Tiesiog radome bendrą kalbą ir pradėjome kartu dirbti“, - teigė projekto iniciatorė.
Situacija gerėja
V.Šeškaitytės teigimu, moterų futbolo situacija Lietuvoje keičiasi. Vis daugiau merginų ateina žaisti futbolo, lankyti šios sporto šakos užsiėmimus.
„Galbūt ne taip greitai, kaip norėtume, bet vis tiek kažkoks pagyvėjimas juntamas. Vis jaunesnės mergaitės ateina žaisti futbolą. Nėra taip, kad futbolą žaidžia tik vyrai, nes merginos, žaidžiančios futbolą, yra ir protingos, ir ryžtingos, ir ambicingos. Jos stiprios tiek iš vidaus, tiek iš išorės. O juk futbole amžiaus ribos tikrai nėra. Puikus pavyzdys - 46-erių Gitana Karpienė, atstovaujanti Lietuvos nacionalinei moterų rinktinei. Ji puikiai žaidžia futbolą“, - sakė V.Šeškaitytė.
Lietuvoje egzistuoja moterų aukščiausia futbolo lyga, kurioje žaidžia šešios komandos. Taip pat yra ir žemesnė, I lyga, kurioje kovoja penkiolika ekipų. Pasak V.Šeškaitytės, tai tikrai nėra blogi rezultatai.
„Balandį vyko moterų rinktinės atrankos varžybos į 2015 m. pasaulio čempionatą. Nors buvo ir prastos oro sąlygos, sulaukėme palyginti nemažai žiūrovų. Galbūt žiūrovų mastais moterų futbolas ir negali lygintis su vyrais, tačiau tikrai nėra taip, kad, pvz., rinktinės futbolininkės per rungtynes žaidžia vienos, be sirgalių. Aukščiausiojoje lygoje galbūt dėl tam tikrų priežasčių žiūrovų yra mažiau, bet tikiu, kad ateityje į stadionus pritrauksime tikrai daugiau žiūrovų. Juk kas gali būti gražiau už moterį, žaidžiančią futbolą?“ - šypsodamasi sakė V.Šeškaitytė.
Projekto organizatorė dar pridūrė, kad nepaisant to, jog futbolas - kovinga sporto šaka, tai, kad futbolas moterims yra per šiurkštus žaidimas, - tik nusistovėjęs stereotipas.
„Moterys futbole už vyrus daug kovingesnės ir emocionalesnės. Tačiau tie, kurie mano, kad futbolas - ne merginoms, siūlau ateiti į bent vienas merginų, moterų rungtynes ir pažiūrėti, kaip jos atsakingai ir visapusiškai yra pasiruošusios rungtynėms. Reikėtų pasižiūrėti ir į jų šukuosenas, makiažą. (Juokiasi.) Visos merginos tiesiog džiaugiasi galėdamos išeiti į aikštę. Jos tiesiog spindi aikštelėje. Išėjimą į aikštę galima prilyginti išėjimui pasivaikščioti, tad merginos pasidažo. Kalbant apie prietarus prieš varžybas, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai. Tačiau tikrai neteko girdėti, kad kas nors nesiskustų kojų ar pan. Galbūt kas nors turi savo talismanus, atlieka tam tikrus ritualus prieš rungtynes“, - teigė V.Šeškaitytė.
Begalinė aistra
Pati V.Šeškaitytė futbolą pradėjo žaisti nuo 13 metų, tačiau žaidė kartu su berniukais, nes tuo metu gyvenant Panevėžyje mergaičių komandos tiesiog nebuvo. Ji susibūrė tik vėliau. Stadione mergina praleisdavo ir visą dieną, ir visą naktį. Tiesiog buvo kažkokia begalinė aistra šiai sporto šakai.
„Tada neįsivaizdavau savo gyvenimo be futbolo, iš tiesų neįsivaizduoju ir dabar. Teko žaisti ir Lietuvos merginų (iki 19 metų) rinktinėje, ir atstovauti Lietuvos moterų nacionalinei rinktinei, bet šiuo metu pasukau kitu keliu ir manau, kad moterų futbolui galiu padėti būtent kaip organizatorė, kaip judėjimo iniciatorė. Noriu kelti moterų futbolo lygį mūsų šalyje ir populiarinti šią sporto šaką“, - teigė mergina.
Pasirinkus futbolininkės kelią, aplinkinių reakcijų būta įvairių, prisipažino V.Šeškaitytė. Tačiau ji džiaugėsi, kad tėveliai palaikė ir nedraudė žaisti futbolo. Ir mergina dar pridūrė, kad anksčiau žavėdavosi Brazilijos futbolininke Marta.
„Būdavo tokių, kurie nustebdavo ir suploję rankomis džiaugdavosi už mane, negalėdavo tiesiog patikėti. O, aišku, kiti pasukiodavo pirštą prie smilkinio. Bet viduje jutau didelį norą, didelę aistrą šiam žaidimui ir negalėjau jo atsisakyti“, - sakė futbolininkė.
V.Šeškaitytės teigimu, ši sporto šaka padeda kiekvienam žmogui tobulėti tiek kiek asmenybei, tiek kartu dirbant komandoje. Taip pat juk žaidi ne vienas, o komandoje. Turėti draugų ratą, kuris siekia bendro tikslo, tikrai yra labai smagu, pridūrė mergina. Ir, žinoma, futbolas suteikia malonumą - malonumą žaisti, malonumą pelnyti įvartį.
„Žinoma, čia, kaip ir kitose sporto šakose, būna visko. Dėl traumų, mėlynių - tai, žinoma, pasitaikydavo ir jų. Bet juk tas traumas galima patirti bet kur kitur. Geriau patirti traumą futbolo aikštėje, nei paslydus gatvėje susilaužyti koją. Visko pasitaiko, bet į tai didelis dėmesys nekreipiamas“, - sakė futbolininkė.
Mergina apgailestavo, kad šiuo metu vis dėlto Lietuvoje moterys iš futbolo negalėtų išgyventi. Moterims ši sporto šaka daugiau yra kaip hobis. Tačiau tai tik parodo, kad moterų vidinė motyvacija žaisti futbolą yra daug didesnė nei vyrų. „Jos iš tikrųjų šią sporto šaką myli, ir nors negauna kokio materialaus atlygio, jos vis tiek šį žaidimą žaidžia ir tuo džiaugiasi“, - teigė V.Šeškaitytė.
2011 metais prasidėjusio projekto „Moterys už futbolą“ pagrindinis tikslas - sugriauti visuomenėje vyraujančius stereotipus apie moteris bei futbolą ir suburti moterų futbolą palaikančią bendruomenę. Pasak vienos iš šio judėjimo iniciatorių Vilmos Šeškaitytės, progresas tikrai juntamas ir susidomėjimas projektu vis didėja. Juk kas gali būti gražiau už moterį, žaidžiančią futbolą, priduria V.Šeškaitytė.
Teigiamos reakcijos
Lietuvos futbolo federacijos (LFF) projektas „Moterys už futbolą“ siekia parodyti, kad futbolas - tai ne tik profesionalus sportas, bet ir gyvenimo būdas, laisvalaikio praleidimo forma, pramoga visai šeimai.
„Mes futbolą įsivaizduojame ne tik kaip profesionalų sportą. Tai ne tik 90 min. lakstymo aikštėje, tai kur kas daugiau. Ir, žinoma, svarbiausia, kad būtų smagu. Kalbant apie judėjimo idėjos gimimą, dabar jau reikėtų pagalvoti, kaip viskas buvo. Kai jau esi įsisukęs į visą procesą, net sunku prisiminti pačią pradžią. Tiesiog matėme, kad nemažai merginų dalyvavo įvairiuose masiniuose futbolo renginiuose. Vis daugiau jų norėjo žaisti futbolą, išbandyti įvairias pramogas, susijusias su šia sporto šaka. Taigi pagalvojome, kad būtų iš tikrųjų smagu sukurti atskirą projektą, skirtą vien merginoms ir moterims. Ėmėme, sugalvojome ir padarėme“, - atviravo Lietuvos moterų futbolo asociacijos vadybininkė V.Šeškaitytė.
Pasak iniciatorės, projektas turi dvi kryptis: „Viena iš jų - profesionalioji. Tiesiog kviečiame merginas išbandyti šią sporto šaką ir galbūt kada nors jos susiburs į komandas ar ateis žaisti futbolo į jau egzistuojančias ekipas. Tai yra rinksis šią sporto šaką kaip profesionalią ir sieks joje rezultatų. O antroji kryptis būtų tokia, kad norime skatinti masiškumą, siekiame parodyti, kad futbolą gali žaisti visi ir tai gali būti labai smagu. Galbūt kai kuriems net nereikia jo žaisti, o užtenka stebėti ir ateiti į rungtynes, į stadionus. Arba tiesiog šiaip diskutuoti įvairiomis temomis, palaikyti savo vyrus, draugus, žaidžiančius futbolą. Tiesiog skatiname meilę futbolui“.
V.Šeškaitytės teigimu, per tuos metus, kol gyvuoja projektas, progresas tikrai yra. Prie futbolo mėgėjų rato prisijungia vis daugiau narių, organizuojama vis daugiau renginių, vis daugiau dėmesio moterų futbolui skiria ir visuomenė. O tai juk didžiulis privalumas, įsitikinusi futbolo mėgėja.
UEFA įvertinimas
Pasak organizatorės, judėjimas „Moterys už futbolą“ mielai prisijungia prie įvairiausių renginių, papuošia bet kokią šventę.
„Moterys už futbolą“ judėjimas dabar daugiausia lankosi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tačiau mūsų ateities planuose, žinoma, yra ir mažieji miesteliai, regionai. Tad tikimės, kad mums ir pavyks šį planą įgyvendinti“, - teigė V.Šeškaitytė.
2012 metų Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) rinkodaros apdovanojimuose judėjimas buvo pripažintas geriausiu kūrybiškumo ir novatoriškumo kategorijoje.
„Iš tikrųjų tai labai smagus įvertinimas. Labai džiaugiamės, kad jį gavome. O tai reiškia, kad mūsų darbas, mūsų pastangos pripažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Manau, tai gana didelis įvertinimas. Jeigu atvirai, tai tikrai nesitikėjome, kad jis atiteks mums“, - sakė V.Šeškaitytė.
Projekto „Moterys už futbolą“ globėja - Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės žaidėjo Deivido Česnauskio žmona Vaida Grikšaitė-Česnauskienė. Pasak V.Šeškaitytės, smagu, kad ji sutiko tapti judėjimo veidu ir ambasadore.
„Vaidos šeima tiesiog gyvena futbolu. Jos vyras Deividas - futbolininkas, abu mažieji sūneliai irgi pamišę dėl futbolo. Taigi Vaida irgi rodė meilę šiam žaidimui ir mielai sutiko prie mūsų prisijungti ir mums padėti. Tiesiog radome bendrą kalbą ir pradėjome kartu dirbti“, - teigė projekto iniciatorė.
Situacija gerėja
V.Šeškaitytės teigimu, moterų futbolo situacija Lietuvoje keičiasi. Vis daugiau merginų ateina žaisti futbolo, lankyti šios sporto šakos užsiėmimus.
„Galbūt ne taip greitai, kaip norėtume, bet vis tiek kažkoks pagyvėjimas juntamas. Vis jaunesnės mergaitės ateina žaisti futbolą. Nėra taip, kad futbolą žaidžia tik vyrai, nes merginos, žaidžiančios futbolą, yra ir protingos, ir ryžtingos, ir ambicingos. Jos stiprios tiek iš vidaus, tiek iš išorės. O juk futbole amžiaus ribos tikrai nėra. Puikus pavyzdys - 46-erių Gitana Karpienė, atstovaujanti Lietuvos nacionalinei moterų rinktinei. Ji puikiai žaidžia futbolą“, - sakė V.Šeškaitytė.
Lietuvoje egzistuoja moterų aukščiausia futbolo lyga, kurioje žaidžia šešios komandos. Taip pat yra ir žemesnė, I lyga, kurioje kovoja penkiolika ekipų. Pasak V.Šeškaitytės, tai tikrai nėra blogi rezultatai.
„Balandį vyko moterų rinktinės atrankos varžybos į 2015 m. pasaulio čempionatą. Nors buvo ir prastos oro sąlygos, sulaukėme palyginti nemažai žiūrovų. Galbūt žiūrovų mastais moterų futbolas ir negali lygintis su vyrais, tačiau tikrai nėra taip, kad, pvz., rinktinės futbolininkės per rungtynes žaidžia vienos, be sirgalių. Aukščiausiojoje lygoje galbūt dėl tam tikrų priežasčių žiūrovų yra mažiau, bet tikiu, kad ateityje į stadionus pritrauksime tikrai daugiau žiūrovų. Juk kas gali būti gražiau už moterį, žaidžiančią futbolą?“ - šypsodamasi sakė V.Šeškaitytė.
Projekto organizatorė dar pridūrė, kad nepaisant to, jog futbolas - kovinga sporto šaka, tai, kad futbolas moterims yra per šiurkštus žaidimas, - tik nusistovėjęs stereotipas.
„Moterys futbole už vyrus daug kovingesnės ir emocionalesnės. Tačiau tie, kurie mano, kad futbolas - ne merginoms, siūlau ateiti į bent vienas merginų, moterų rungtynes ir pažiūrėti, kaip jos atsakingai ir visapusiškai yra pasiruošusios rungtynėms. Reikėtų pasižiūrėti ir į jų šukuosenas, makiažą. (Juokiasi.) Visos merginos tiesiog džiaugiasi galėdamos išeiti į aikštę. Jos tiesiog spindi aikštelėje. Išėjimą į aikštę galima prilyginti išėjimui pasivaikščioti, tad merginos pasidažo. Kalbant apie prietarus prieš varžybas, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai. Tačiau tikrai neteko girdėti, kad kas nors nesiskustų kojų ar pan. Galbūt kas nors turi savo talismanus, atlieka tam tikrus ritualus prieš rungtynes“, - teigė V.Šeškaitytė.
Begalinė aistra
Pati V.Šeškaitytė futbolą pradėjo žaisti nuo 13 metų, tačiau žaidė kartu su berniukais, nes tuo metu gyvenant Panevėžyje mergaičių komandos tiesiog nebuvo. Ji susibūrė tik vėliau. Stadione mergina praleisdavo ir visą dieną, ir visą naktį. Tiesiog buvo kažkokia begalinė aistra šiai sporto šakai.
„Tada neįsivaizdavau savo gyvenimo be futbolo, iš tiesų neįsivaizduoju ir dabar. Teko žaisti ir Lietuvos merginų (iki 19 metų) rinktinėje, ir atstovauti Lietuvos moterų nacionalinei rinktinei, bet šiuo metu pasukau kitu keliu ir manau, kad moterų futbolui galiu padėti būtent kaip organizatorė, kaip judėjimo iniciatorė. Noriu kelti moterų futbolo lygį mūsų šalyje ir populiarinti šią sporto šaką“, - teigė mergina.
Pasirinkus futbolininkės kelią, aplinkinių reakcijų būta įvairių, prisipažino V.Šeškaitytė. Tačiau ji džiaugėsi, kad tėveliai palaikė ir nedraudė žaisti futbolo. Ir mergina dar pridūrė, kad anksčiau žavėdavosi Brazilijos futbolininke Marta.
„Būdavo tokių, kurie nustebdavo ir suploję rankomis džiaugdavosi už mane, negalėdavo tiesiog patikėti. O, aišku, kiti pasukiodavo pirštą prie smilkinio. Bet viduje jutau didelį norą, didelę aistrą šiam žaidimui ir negalėjau jo atsisakyti“, - sakė futbolininkė.
V.Šeškaitytės teigimu, ši sporto šaka padeda kiekvienam žmogui tobulėti tiek kiek asmenybei, tiek kartu dirbant komandoje. Taip pat juk žaidi ne vienas, o komandoje. Turėti draugų ratą, kuris siekia bendro tikslo, tikrai yra labai smagu, pridūrė mergina. Ir, žinoma, futbolas suteikia malonumą - malonumą žaisti, malonumą pelnyti įvartį.
„Žinoma, čia, kaip ir kitose sporto šakose, būna visko. Dėl traumų, mėlynių - tai, žinoma, pasitaikydavo ir jų. Bet juk tas traumas galima patirti bet kur kitur. Geriau patirti traumą futbolo aikštėje, nei paslydus gatvėje susilaužyti koją. Visko pasitaiko, bet į tai didelis dėmesys nekreipiamas“, - sakė futbolininkė.
Mergina apgailestavo, kad šiuo metu vis dėlto Lietuvoje moterys iš futbolo negalėtų išgyventi. Moterims ši sporto šaka daugiau yra kaip hobis. Tačiau tai tik parodo, kad moterų vidinė motyvacija žaisti futbolą yra daug didesnė nei vyrų. „Jos iš tikrųjų šią sporto šaką myli, ir nors negauna kokio materialaus atlygio, jos vis tiek šį žaidimą žaidžia ir tuo džiaugiasi“, - teigė V.Šeškaitytė.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą Sporto gyvenimas“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
