A.Lingis - futbolo snaiperis ir vartininkų siaubasnuotraukos

2011 liepos mėn. 10 d. 09:33:08 Perskaitė 4372

Visais laikais futbolo komandose išskirtinėmis figūromis buvo vartininkai, žaidimo organizatoriai - „dispečeriai“ ir rezultatyvūs vidurio puolėjai. Lietuva nuo seno garsėja vartininkais, kiek mažesnis kūrybingų vidurio saugų pasirinkimas, o ryškiau bendrame fone išsiskiriančius centro puolėjus galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Algirdas Klimkevičius

Legendinis praėjusio amžiaus pokario metų Vilniaus „Dinamo“ (vėliau „Spartako“) komandos puolėjas Vytautas Saunoris, 70-aisiais Vilniaus „Žalgiryje“ žibėjęs Eugenijus Riabovas, vienas geriausių visų laikų Lietuvos puolėjų Edgaras Jankauskas ir rezultatyviausias nacionalinės rinktinės futbolininkas Tomas Danilevičius.

Tačiau dar anksčiau, nepriklausomos Lietuvos laikais, savitu ir agresyviu žaidimu puolime pasižymėjo išskirtinio talento ir tragiško likimo futbolininkas Antanas Lingis. Rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas gimė Kaune 1905 m. gruodžio 26 d. Šių metų birželio 6 d. sukako lygiai 70 metų nuo jo ankstyvos mirties. Geriausias tarpukario Lietuvos rinktinės ir klubinio futbolo puolėjas tris kartus tapo šalies meisteriu (čempionu): 1926 m. su Kauno „Kovo“ ekipa, 1932 m. Kauno LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga) ir 1936 m. - Kauno MSK (Maisto sporto klubas) komandose. Lietuvos rinktinėje A.Lingis debiutavo 1928 m. liepos 25 d. Pabaltijo taurės turnyro rungtynėse su Latvija (0:3). Paskutinį kartą Lietuvos futbolo garbę gynė po dešimties metų - 1938 birželio 12 d. rungtynėse su Estija (0:2). Iš viso Lietuvos rinktinėje jis sužaidė 34 rungtynes ir įmušė 12 įvarčių. Pirmą kartą rinktinėje A.Lingis pasižymėjo 1930 m. rugpjūčio 15 d. per mačą su Estija, į estų vartus įmušė ir paskutinį - dvyliktą įvartį (1935 m. rugsėjo 18 d.). Tik 2007 m. T.Danilevičius pakeitė A.Lingį rezultatyviausių visų laikų rinktinės žaidėjų sąrašo viršūnėje.

Futbolo neišmušė net ir diržu

Apie pirmą A.Lingio pažintį su futbolu, žaidėjo karjeros pradžią galima spręsti iš kelių tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų. „Pirmąsias futbolo rungtynes pamačiau 1922 metais Kaune. Žaidė LFLS ir KSK (Kauno sporto klubas). Šios rungtynės man padarė didelį įspūdį, todėl parėjęs namo nusprendžiau tapti futbolininku. Savo „karjerą“ pradėjau vokiečių gimnazijos kieme, kur su kitais klasės draugais per pertraukas spardydavome sviedinį ir tarpusavyje pasidaliję į du „golus“. Po tokių mačų namo grįždavau suplyšusiomis kelnėmis, nuspardytais batais, purvinas ir mažai į žmogų panašus. Už tai nuo tėvų gaudavau ne tik barti, bet tekdavo ir diržo paragauti. Daugelį tai ir atbaidė nuo futbolo, o aš viską iškenčiau. Ir gimnazijos mokytojai mėgino drausti, neleisti futbolo. Galiausiai teko palikti gimnaziją, bet futbolo nemečiau“, - aiškino A.Lingis „Dienos naujienų“ puslapiuose.

Tėvai A.Lingį nuo futbolo mėgino nuvilioti ne tik jėga, bet ir gudrumu. Kai jis perėjo į trečią klasę, tėvai susiruošė nupirkti jam dviratį. Bet A.Lingis užsispyręs reikalavo, kad vietoj dviračio jam nupirktų tikrus futbolo batelius ir kamuolį. Galiausiai tėvai nusileido. „Man davė pinigų, o aš nuėjęs nusipirkau savo pirmuosius „bucus“. Jie tada kainavo 1500 ostmarkių“, - prisiminė A.Lingis.

Kelias į rinktinę

Su naujais „bucais“ gimnazijos kieme žaidžiantį Antaną ir pastebėjo KSK futbolininkai. 1923 metais A.Lingis sulaukė kvietimo žaisti antroje KSK komandoje.

18-metis vaikinas naujoje kompanijoje nesutriko. „Atvykęs į treniruotę, su naujais „bucais“ apstačiau bėgime p.Fersterio tuo laiku treniruotus KSK sprinterius. Tada Fersteris panoro iš manęs padaryti lengvaatletį, bet aš nesutikau. Man futbolas geriau patiko. Labai norėjau žaisti, ir visiškai nesvarbu kokioje pozicijoje“,- teigė A.Lingis.

1925 m. jaunasis puolėjas perėjo į LFLS komandą. Būtent šioje ekipoje jis ir iškilo į geriausiųjų šalies futbolininkų eiles, o 1927 m. Lietuvos rinkinės gretose žaidė neoficialiose rungtynėse su Latvija (3:6) ir įmušė vieną iš įvarčių. Būtent po šio mačo jis tapo nuolatiniu rinktinės pagrindinės sudėties žaidėju.

Tais laikais iš futbolo pragyventi buvo neįmanoma, tad A.Lingis dirbo Žemės ūkio banke. Tiesa, jo darbdaviai labai geranoriškai žvelgė į futbolą ir, suprasdami sporto svarbą, nevaržomai leido A.Lingiui sportuoti, atstovauti klubams bei Lietuvos rinktinei. Paties A.Lingio teigimu, jo sportinei karjerai didelės įtakos turėjo ir karinė tarnyba: „karinę prievolę atlikau Vilkaviškyje buvusiame 4-ajame artilerijos pulke. Iš tiesų jos net nepajutau, nes tuo metu visas pulkas gyveno tik futbolu. Pamenu, kad mes tada laimėjome kariuomenės futbolo pirmenybes“.

Nenuspėjama asmenybė

A.Lingis daugiau nei dešimtmetį buvo futbolo aistruolių dėmesio centre: vieni jį garbino už technišką žaidimą, įmuštus įvarčius, o kitus erzino jo karštas būdas, nesitvardymas. Per rungtynes varžovai A.Lingį labai atidžiai prižiūrėdavo, jį „saugodavo“ ne vienas, o keli priešininkai. Dažnai, nerasdami kitų būdų jį sustabdyti, varžovų gynėjai be ceremonijų, šiurkščiai prasižengdavo. Neretai A.Lingis į tokias pražangas atsakydavo fiziniais veiksmais. Tokie jo išsišokimai nedarė garbės ne tik jam, bet ir komandai nepadėdavo. Dėl karštakošiškumo jį ne kartą įspėjo ir komandos, ir rinktinės vadovai, bet tie įspėjimai A.Lingio natūros nepakeitė.

Apie jo nestabilią psichiką byloja ir šis faktas: 1932 m. gruodžio 12 dienos ryte A.Lingis pamėgino nusišauti, bet iš revolverio paleista kulka įstrigo kairiajame šone, per plauką nepasiekusi širdies. Nugabentas į ligoninę A.Lingis dvi dienas išbuvo be sąmonės. Pasveikęs į klausimą, kodėl žudėsi, atsakė paprastai: „nusibodo gyventi“.

Sveika gyvensena ir drausmė - įvarčių garantas

Vis dėlto Lietuvos futbolo istorijoje A.Lingis išliko kaip rezultatyvus, techniškas ir originalus puolėjas. Tiesa, jo paties teigimu, įvarčiai jam nebuvo svarbiausias žaidimo akcentas. „Jeigu kiti puolėjai taip netrokštų tos garbės, tai ir jie būtų įmušę, bet vis ta garbė. Ji atėmė mums ne vieną pergalę. Aš gi šiuo atveju esu išimtis - pats mušdavau tik tada, jei turėdavau gerą progą. Jei mano komandos draugas būdavo geresnėje padėtyje - perduodavau kamuolį. Be to, norint mušti įvarčius, reikia turėti ir šiek tiek laimės“, - konstatavo rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas.

Geriausiais laikais A.Lingio prisibijojo visi vartininkai, vadino jį „pavojingiausiu vartininkų pabaisa“. Buvo akcentuojami jo kieti, staigūs ir tikslūs smūgiai, sugebėjimas kamuolį pasiųsti nepatogiame vartininkams aukštyje. To meto futbolo specialistų teigimu, A.Lingis puikiai valdė kamuolį, mokėjo žaisti tiek galva, tiek kojomis. Pasižymėdamas puikiais fiziniais duomenimis bei išskirtine technika, jis galėdavo aikštėje suklaidinti po kelis varžovų gynėjus. Kalbėdamas apie žaidimą, A.Lingis akcentavo sveikos gyvensenos ir treniruočių svarbą: „Nuo pat pirmųjų futbolo karjeros dienų aš nerūkau ir negeriu. Nuolat sistemingai treniruojuosi. Tiek žiemą, tiek vasarą palaikau savo sportinę formą. Be to, kiekvienose rungtynėse žaidžiu rimtai ir joms visuomet atsakingai pasiruošiu“.

Svajojo teisėjauti


Baigęs futbolininko karjerą A.Lingis neplanavo atsisveikinti su šiuo žaidimu. 1940 m. birželio mėn. jis išlaikė futbolo teisėjo egzaminus ir tapo LFTK (Lietuvos futbolo teisėjų komiteto) nariu. Okupuotoje Lietuvoje jis gyveno Vilniuje, paskutinėmis gyvenimo dienomis žaidė už eilinį sovietinį naujadarą - komunalinio ūkio profsąjungos komandą. A.Lingis mirė 1941 m. birželio 6 d. Vilniuje, pralaimėjęs paskutinę kovą su sunkia liga. Jam buvo vos 36 metai.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net