1 nuotr.Šio personažo gimimo istorija ir likimas yra išties unikalūs. 1911 m. pradžioje du prancūzų žurnalistai Marselis Alenas (Marcel Allain) ir Pjeras Suvestras (Pierre Souvestre) iš vieno žurnalo leidėjo gavo užduotį parašyti kokį nors nuotykių romaną. Pradedantieji rašytojai ilgai nevargo ir labai greitai sukurpė istoriją apie nepaprastai gudrų ir išradingą nusikaltėlį, kuris veidą slepia po kauke. Skaitytojams istorija taip patiko, kad leidėjas užsakė visą ciklą kūrinių apie Fantomo žygius. Vos per dvejus metus autoriai „iškepė“ net 32 romanus apie nesugaunamąjį nusikaltėlį. Publika buvo sužavėta. Kinematografininkai praktiškai iškart atkreipė dėmesį į istorijas apie tokį populiarų piktadarį. Jie neabejojo, kad bet kurio romano apie nusikaltėlį su kauke ekranizacija bus sėkminga, ir neapsiriko.
Prancūzų nebyliojo kino pionierius Luji Fejadas (Louis Feuillade) nufilmavo penkių serijų filmą, tai yra, iš esmės mini serialą. Žiūrovai filmą priėmė entuziastingai. Prancūzijoje prasidėjo tikra fantomomanija. Buvo pagaminta milijonai suvenyrinių Fantomo figūrėlių, natūralaus dydžio manekenų. Populiaraus piktadario vardu buvo vadinami garlaiviai, restoranai, naminiai gyvūnai. Kino platintojai iš užsienio rikiavosi į eilę, kad galėtų įsigyti dar vieną filmą.
Praėjus beveik 20 metų, prancūzų režisierius Palas Fejo (Pal Fejos) nusprendė pakartoti L.Fejado sėkmę. Jis taip pat ketino kurti seriją filmų apie Fantomą, bet jau su garsu. Tačiau pirmasis filmas apie nusikaltėlį, kurį dievino šimtai tūkstančių prancūzų, patyrė visišką nesėkmę. Kiti du bandymai ekranizuoti M.Aleno ir P.Suvestro kūrinius taip pat nebuvo sėkmingi. Atrodė, kad Fantomo gyvenimas ekrane baigėsi ir vargu, ar kas nors panorės ateityje reanimuoti šį herojų.
Nepaisant kritikų skeptiškumo, 1964 m. įvyko neįtikėtinas dalykas. Vienas garsiausių to meto prancūzų režisierių Andrė Junebelis (Andre Hunebelle) į ekranus išleido savo istorijos apie Fantomą kino versiją su Žanu Marė (Jean Marais) ir Luji de Fiunesu (Louis de Funes) pagrindiniuose vaidmenyse. Publika ir kritikai apstulbo: vietoj niūrios detektyvinės istorijos režisierius jiems pristatė komediją-parodiją. Tačiau nuostaba pamažu virto susižavėjimu. Filmas sulaukė stulbinamos sėkmės daugelyje pasaulio šalių. Tokios sėkmės paakintas, režisierius su tais pačiais aktoriais greitai sukūrė dar du filmus apie legendinį nusikaltėlį - „Fantomas įsisiautėjo“ ir „Fantomas prieš Skotlandjardą“. Šios kino juostos taip pat buvo priimtos entuziastingai. A.Junebelis viename interviu prisipažino: „Gyvenime mačiau daug ko. Patyriau nemažai pergalių, pripažinimo. Bet tokios beprotiškos sėkmės, kokios sulaukė visa ši istorija apie Fantomą, negalėjau net įsivaizduoti. Kas tai? Kodėl žiūrovai taip žavisi?! To iki galo nepajėgiu suprasti...“ Galbūt sėkmės paslaptis yra ta, kad režisierius pagrindiniu herojumi iš esmės padarė ne Fantomą, o juokingą, rėksmingą, neūžaugą komisarą, vaidinamą Luji de Fiuneso.
A.Junebelis suprato radęs aukso gyslą ir oficialiai paskelbė, kad sukurs 12 filmų apie Fantomo nuotykius. Buvo pradėti rašyti scenarijai. Beje, ketvirtojo filmo veiksmas turėjo vykti Maskvoje. Filmavimo grupė net apsilankė SSRS sostinėje, norėdama išrinkti filmavimo vietas. Niekam nekilo nė šešėlio abejonės, kad projektas bus tęsiamas. Todėl dar labiau netikėtas buvo prodiuserių pareiškimas, kad A.Junebelis filmų apie Fantomą daugiau nekurs. Pagal vieną versiją, kilo rimtų finansavimo problemų, kadangi aktoriai pareikalavo kosminių honorarų, pagal kitą versiją, L.de Fiunesas kategoriškai atsisakė dalyvauti tęsinyje, nes tas personažas jam nusibodo. O kadangi jis „vežė“ visus tris filmus, keisti jį kitu aktoriumi kūrėjams pasirodė netikslinga.
O koks buvo Fantomo autorių likimas? 1914 m. Pjeras mirė, o jo bendraautoris tęsė darbą vienas. Jis parašė dar 11 romanų apie gudrųjį nusikaltėlį. Iki gyvenimo pabaigos jis visiems skųsdavosi, kad Fantomo patyliukais nekenčia, nes jokių kitų jo kūrinių leidėjai net nenori perskaityti. Kita vertus, Fantomas jam užtikrino sočią senatvę, per jį jo vardas pateko į pasaulio literatūros metraščius.
