Kaip sako pati televizijos ir radijo laidų vedėja Živilė Kropaitė (32), žurnalistikos profesiją ji nusižiūrėjo nuo draugės. Ir nors pirmieji žingsniai į žiniasklaidos olimpą nebuvo itin sėkmingi - neįstojusi į žurnalistiką ji ėmė studijuoti anglų filologiją Vilniaus universitete, galiausiai jos svajonės išsipildė. Maža to, anot Živilės, išsipildė daugiau, nei kada nors ji buvo pasvajojusi. Šiandien Živilę pažįsta tiek Lietuvos radijo klausytojai, tiek LRT televizijos žiūrovai. Tiesa, ji pati to per daug nesureikšmina ir sako, kad viskas yra labai laikina: vieną dieną tu svarbus ir geidžiamas, kitą tavęs niekam nebereikia.
DOSJĖ
Gimimo data ir vieta - 1985 m. vasario 7 d. Vilniuje.
Išsilavinimas - kultūros ir žiniasklaidos vadybos magistras Humbolto universitete Berlyne.
Veikla - LRT televizijos ir radijo laidų vedėja.
Šeimos padėtis - netekėjusi, vaikų neturi.
- Kas tave atvedė į žurnalistiką?
- Kai mokiausi mokykloje, man nelabai patiko matematika, chemija, todėl planavau savo ateitį sieti su humanitariniais mokslais. Vieną dieną bendraklasė pasakė, kad norėtų studijuoti žurnalistiką, aš nutariau irgi pabandyti. Bet po 12 klasės neįstojau, pradėjau studijuoti anglų filologiją. Ketvirtame kurse nuėjau į Žurnalistikos instituto organizuojamus žurnalistikos kursus. Turėjau atlikti praktiką, taip patekau į LRT radiją ir ten likau dirbti. Paskui įstojau Berlyne į Humbolto universitetą, žiniasklaidos ir kultūros vadybos magistrą. Kai grįžau iš Berlyno, sulaukiau kvietimo iš LRT radijo redakcijos.
- Teko skaityti, kad bendradarbiavai su BBC. Papasakok, kaip susikirto jūsų keliai.
- Kartą važiavau į konferenciją ir joje susipažinau su „BBC Europe“ redaktoriumi. Po kiek laiko jis man paskambino ir paklausė, ar negalėčiau parašyti kelių sakinių jų interneto portalui apie emigrantų dalią. Bet tuo metu buvau išvykusi savaitgaliui į Barseloną. Atsimenu tokį keistą momentą - pasakiau jam, kad esu Barselonoje, o jis tyli. Tik po to supratau, kad šiais laikais nedaryti kažko vien dėl to, kad esi kitoje šalyje, yra kvaila. Porą metų dėl to labai graužiausi. Po kiek laiko jis vėl man paskambino. Tada Lietuvoje buvo įvedamas euras. Mečiau visus savo darbus ir tekstą parašiau strimgalviais. Tai tokių bendradarbiavimų būta, bet jie nepastovūs.
- Viename interviu minėjai, kad, pradėjusi dirbti televizijoje, įveikei savo kompleksus ir baimes. Kokių jų turėjai?
- Kai patenki į televiziją, iš pradžių negali objektyviai į save žiūrėti. Matai daug visokių savo elgesio, kalbos ir išvaizdos trūkumų. Bet, kad ir kaip būtų keista, ilgainiui save labiau pamilsti. Gal dėl to, kad gražiai nugrimuoja, gal dėl to, kad sulauki gražių komentarų. Nors, žinoma, jų būna visokių. Natūraliai tai pakelia pasitikėjimą savimi. Man televizija davė dar daugiau drąsos būti savimi ir radijuje. Tik dabar visiškai įsidrąsinau improvizuoti, sakyti ką nors visiškai spontaniškai. Gal tai tiesiog yra natūrali profesinė branda.
- Pradėjai nuo tiesioginio eterio. Negąsdino?
- Jaudiniesi vienodai tiek prieš tiesioginį eterį, tiek prieš netiesioginį. Ir vienu, ir kitu atveju savo darbą turi padaryti lygiai taip pat gerai. Nori maksimaliai gerai pasirodyti, tinkamai pakalbinti pašnekovus, ir tai, kad tave iškirps, jei ką nors nusišnekėsi, visai neguodžia, nes taip tik pridarysi kitiems papildomo darbo. Be to, kai laida vyksta tiesiogiai, žmonės atlaidžiau žiūri ir į kokius nors nesusipratimus.
- Kokiems žmonėms nerekomenduotum net ir svajoti apie karjerą televizijoje?
- Tiems, kuriems yra svarbi kitų nuomonė. Nes baisių komentarų būna labai daug. Pirmas dalykas, kurį tau pasako prodiuseriai, - neskaityk komentarų, nes iškart susižlugdysi. Jei moki sulaukti konstruktyvios kritikos, gerai, bet daugelis nemoka. Vis tiek norisi įlįsti į portalus ir paskaityti, ką žmonės apie tave kalba. Galiu perspėti, kad jei neturi aukštos savivertės jausmo, išsigąsi. Yra žmonių, kurie nori visiems įtikti, bet taip nebus - visiems geras nebūsi. Man atrodo, televizijoje išlieka nebūtinai tie, kurie geriausiai tinka ekranui, o tie, kurie išvysto sveikiausią santykį su kritikais. Visiems TV laidų vedėjams reikia susitaikyti su tuo, kad visi turės apie tave nuomonę, kad laidos sėkmė ir nesėkmė bus siejama tik su tavimi. Ir tikrai nebus taip, kad visada būsi garbinamas.
- Pati esi kilusi iš Vilniaus. Palaikai santykius su šeima? Kaip jie reaguoja į tavo karjeros posūkius?
- Taip. Ypač gerus santykius palaikau su močiute. Jai jau 88 metai, bet ji viską pati padaro, apie viską turi tvirtą savo nuomonę. Ji man paskambina po kiekvienos laidos ir viską susako. Kartais net kyla klausimas, iš kur ji tiek išmano. Bet gal žmonės, gyvenantys mažesniuose miesteliuose, kur nėra daug užsiėmimų, televizijos specifiką išmano geriau už mane, nes jie ją nuolat stebi. Išsakyti savo nuomonę mėgsta ir mano mama. Kadangi LRT radijo laidos būna tiesiogiai filmuojamos ir rodomos, kartais ji man ima ir parašo: „Išsitiesk“ arba „Nekramtyk nagų“. Aš dėl to visai nepykstu.
- Kokių tradicijų turite su savo šeima?
- Dažniausia visų švenčių ar tiesiog laisvų dienų tradicija - aplankyti močiutę. Ji gyvena viena kaime, yra aktyvi ir bendraujanti moteris, buvusi tremtinė, savo gyvenime mačiusi ir šilto, ir šalto, - kitados neteko visų savo brolių. Iki šiol stebiuosi, kaip ji, prasitampiusi po lagerius, praradusi daugelį savo artimųjų, sugebėjo išlikti tokia optimistė, turėti tokį humoro jausmą ir būti tokia pozityvi. Tai mūsų tradicija ir yra važiuoti per šventes jos aplankyti. Labai džiaugiamės, kad ją turime, nes man ji yra neįtikėtina.
- Kiek močiutės matai savyje pačioje?
- Man norėtųsi tikėti, kad kažkiek yra. Tikiu, kad būtent iš jos išmokau labai didelės meilės Lietuvai. Anksčiau būdavau iš tų, kurie žino, kad visur kitur yra geriau, kad pas mus blogai tas ir anas, kad čia visi geria. O močiutė man visada sakydavo: „Kaip čia taip tu, vaikela, varai ant savo šalies?“ Kartais apie tai net nediskutuodavome, nes nerasdavome bendro taško. Dabar suprantu tuos, kurie mato, kas yra negerai, moka apie tai kalbėti, bet nejuodina Lietuvos. Turime suvokti, kad šitiek metų prabuvus už geležinės uždangos ir šitiek metų prabuvus priespaudoje yra neįtikėtina, kokiais tempais einame pirmyn. Prisimenu, kartą važiavau į Jungtines Amerikos Valstijas ir kartu keliavo šveicaras. Jis buvo lankęsis mūsų šalyje, „Login“ festivalyje, ir pabrėžė, kad daugeliu atvejų Vilnius yra modernesnis net ir už Šveicariją. Suprantu, kad jis nematė mūsų kaimų, nežino mūsų bėdų, bet reikia sutikti, kad tam tikrose srityse progresas vyksta neįtikėtinu tempu.
- Bet negali užsimerkti prieš blogus dalykus, vykstančius šalyje...
- Žinoma. Ir tikiu, kad kiekvienas supranta, kaip čia žmonės gauna kur kas mažesnes algas negu Paryžiuje, o už kavą turi susimokėti tiek pat kiek Europos didmiesčiuose, kaip iš tikrųjų Lietuvos kaimuose daug kas geria. Nepaisant to, turime temptis į priekį, nuolat džiaugtis ir pabrėžti savo progreso žingsnius. Tai šitą aš išmokau iš močiutės. Ir dabar man skaudu klausyti, kaip kiti dergia Lietuvą. Tikiu, kad ir močiutei būdavo skaudu klausytis mano, paauglės, paistaliojimų.
- Ko dar ji tave išmokė?
- Man ji visada kartoja, kad svarbiausia yra sąžinė. Kad ir ką darau, žiūriu, ar nenusižengiu savo sąžinės dėsniams. Norėčiau tikėti, kad iš močiutės perėmiau humoro jausmą.
- Kaip atrodo tavo laisvalaikis?
- Mėgstu keliauti. Jei niekur neišvažiuoju, nesugebu sutvarkyti savo gyvenimo taip, kad atsiribočiau nuo darbo. Net ir per atostogas vis tiek kažką darau: tai vedu kokį renginį, tai suredaguoju kokio draugo vertimą, tai įgarsinu ką nors, tai padarau kokią laidą už kolegą. Kad to išvengčiau, susiplanuoju kelionę, išvykstu kelioms savaitėms į Aziją, kad tikrai nieko papildomo nedaryčiau. Bet išvykusi neturiu jokių ypatingų pomėgių, man tiesiog patinka bendrauti su žmonėmis, maudytis, skaityti knygas paplūdimyje, eiti į meno galerijas, ilgai vaikščioti.
- Dabar populiaru propaguoti sveiką gyvenimo būdą, sveiką mitybą...
- Mėgstu pabėgioti, nueiti į baseiną. Mėgstu neprisivalgyti nesąmonių, bet aklai neseku jokiu mitybos planu. Buvo gyvenime visokių etapų - saldumynų nevalgymo, mėsos atsisakymo, dietų. Bet dabar, man atrodo, valgau visai sveiką maistą.
- Kokių turi silpnybių?
- Jaučiu silpnybę įvairiems akcentams. Mane žavi, jei žmogus gali kalbėti keliais akcentais. Man labai graži oksfordinė britų kalba - vadinamoji RP („Received Pronunciation“). Jei koks nors vyras tokia kalba, man savaime jis yra labai simpatiškas. O iš tokių žemiškų... turiu problemų dėl saldumynų. Man labai skanu viskas, kas yra pagaminta iš kepinto cukraus, kondensuoto pieno. Nieko sau negaliu padaryti, kalbėjau su šimtu žmonių, ir jie sakė: kai visai atsisakysi cukraus, pamatysi, kad tau jo ir nereikia. Nesuprantu, ką tai reiškia. Buvau jo atsisakiusi, bet nuo to potraukis visokiems karamelizuotiems saldumynams nesumažėjo. Žinoma, stengiuosi mažinti, nes anksčiau galėjau suvalgyti visą kondensuoto pieno skardinę.
- O virtuvė, namų ruošos darbai tau artima sielai?
- Mėgstu gaminti, bet pastaruoju metu nelabai turėjau tam laiko. Kartą draugas, kuris mane visaip bandė pakviesti vakarienės, o aš vis sakydavau, kad dirbu, nupirko vienkartinį grilį ir tiesiog po langais iškepė antienos. Deja, jį išvijo kaimynai, nes tai nebuvo tinkama vieta laužams kūrenti. Tad turiu prisipažinti, kad šiuo metu dažniau valgau kur nors mieste. Bet man patinka gaminti, patinka pats procesas. Namų tvarkyti labai nemėgstu. Arba lyginti. Siaubas. Tik neseniai atradau valyklas, kuriose gali išvalyti marškinius ne už kosminę kainą. Draugas, peržiūrėjęs mano darbų grafiką, kartą pasakė: „Nemanau, kad pagal tokį užimtumą gali sau leisti lyginti.“ Šiuolaikinio miesto žmogaus gyvenimo ritmas yra toks, kad turi kai kuriuos dalykus patikėti kitiems, o pats tuo metu daryti tai, ką moki geriau. Ir nieko čia baisaus. Nematau čia jokio išponėjimo.
- O kaip įpareigoja darbas televizijoje?
- Esu girdėjusi iš kolegų ir dabar tai pastebiu pati, kad mažesniuose miesteliuose tave labiau atpažįsta. Neseniai buvome nuvažiavę į Skuodą. Filmavimas užtruko, teko ilgai lūkuriuoti lauke, nebuvau pasiėmusi šiltų drabužių, todėl pasukau į dėvėtų drabužių parduotuvę. Ten buvo daug žmonių. Kai kurie iš jų ne tik žiūrėjo, bet ir priėjo, klausė, ar aš iš Skuodo, ką veikiu devėtų drabužių parduotuvėje, gal darysiu reportažą. Gal tada pirmąsyk ir supratau, kad darbas televizijoje skiriasi nuo kitų darbų, nes žmonės įsivaizduoja, kad turi būti kažkiek įdomesnis už kitus. Tačiau taip nėra, gal tas įpareigojimas ir yra jiems tai įrodyti.
- Kokią turi svajonių laidą? O gal kol kas jautiesi savo rogėse ir nieko nenori keisti?
- Kol kas jaučiuosi gerai. Dabar nebent noriu kruopščiau atsirinkti tai, ką darau, nes vedu tris laidas radijuje - „Lietuvos diena“, „Kita tema“ - ir dvi specialias vasaros transliacijas televizijoje - „60 akimirkų“ ir „Svarbios detalės“. „Labame ryte“ dirbu spaudos apžvalgininke, be to, gaunu labai įdomių pasiūlymų moderuoti įvairias diskusijas. O temos - aktualijos, naujienos - man tinka. Kol kas neturiu poreikio keisti srities. Gal jei būtų kada nors kokia laida anglų kalba, norėčiau ją vesti. Man ši kalba labai patinka. Tai kol kas neturiu neišsipildžiusios svajonės, susijusios su žurnalistika. Mano svajonė nebent yra tokia, kad viskas nesibaigtų kokia nors baisia klaida. Tikiu, kad ateityje svajonių atsiras daugiau.
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“