1 nuotr.Etnomuzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė spalio 19 dieną švenčia 65-metį. Dar prieš gimtadienį „TV publikai“ Zita atskleidė, kur pabėgs per gimtadienį, ko labiausiai pasiilgo ir kuo ją labiausiai stebina žmonės.
- Kaip minėsite jubiliejų?
- Pirmą kartą gyvenime nusipirkau kelialapį. Per savo gimtadienį pabėgsiu į Kretą. Čia tiek daug darbo, visko. Pagalvojau, nusipelniau saulės spindulio, nes neturėjau šią vasarą jokio poilsio. Tai tą vieną savaitėlę gal pasidžiaugsiu saule.
- Viena skrisite ar su kuo nors kartu?
- Viena, viena. Tai labai didelis džiugesys, nes mane visą laiką tiek žmonių supa, kaip bičių avilys. Tai ar gali kada nors bičių motinėlė paskraidyti?
- Turbūt jūsų paleisti vis tiek nenori?
- Juokiamės visi, kad negalėsiu būti „Auksiniame balse“, bet tada ten kažkas kitas sėdės. Reikia pratintis. Kaip sakoma, reikia ruoštis įvairiems gyvenimo pokyčiams.
- Ką turite omenyje? Nebesinori daugiau vesti laidų?
- Oi ne, ne. Bet vis tiek 65-eri - jau nebe 25-eri. Aišku, mano mirties teks palaukti. Kažkas čia labai gerai pasakė, kad per gimtadienį prisideda numeriai, jie vis didėja, tas skaičius darosi negražesnis ir negražesnis, bet žmogaus dvasia yra kitas dalykas. Niekas man dvasios neiškastravo. Man kaip trisdešimt, taip trisdešimt. Aš dar vis daug ko noriu, man viskas smalsu, įdomu. Aš nesuprantu, kodėl žmonės nori taip greitai pasenti arba aplinkiniai juos stengiasi pasendinti. Niekur pasaulyje taip į metus, žmogaus gyvenseną nekreipiama dėmesio. Jeigu tu pats nori būti senas, tai ir būsi senas. Turi būti smalsus, viskuo pasaulyje domėtis. Aišku, mes kiekvieną sekundę einame senyn, bet turi viską daryti, kad gyventum gražų gyvenimą. Gyventum gyvenimą, dainuotum gyvenimą, šoktum gyvenimą ir mylėtum gyvenimą.
- Iš kur jūs pasisemiate jėgų ir optimizmo kas dieną?
- Jūs mane pagavote, aš dabar guliu lovoje. Sergu, snarglys iki bambos, bet man reikia sumontuoti vieną laidą į priekį. Moteris, kurią aš turėsiu įdėti į laidą, pasakoja apie sovietmetį Šereiklaukio kaime: „Vieną kartą su draugu radome išmestą saldainių dėžę, ten buvo tokie apipeliję, pelių apgraužti „Ramunės“ saldainiai, nusivilkome visą lobį į krūmus, nusilaužėm pagaliukus iš karklų, nusivalėme tuos saldainius ir suvalgėme.“ Suprantate, tai buvo toks džiaugsmas jiems. Moteris prisimena, ir kaip jie tvenkinyje maudydavosi, kaip su antimi kartu buvo ir kad mamai padėdavo šerti veršius, kad turėdavo nuo 13 metų melžti karves. Čia yra gyvenimo įvairovė. Svarbu pastebėti žmogų, kuris yra šalia tavęs. Pastebėti gyvenimo pokyčius, pasidžiaugti arba, atvirkščiai, nuvarvinti ašarą. Bet tu negali pykti, kad kažkas keičiasi. Viskas keičiasi ir tu turi neverkti dėl to, kas buvo. Taip, viskas praeina. Viskas praeina, bet turi džiaugtis tuo, ką turi. Mylėti tą, kuris yra šalia, ir būti tarp tų žmonių, su kuriais tu esi. Mums visiems trūksta džiugesio, gyvenimo džiugesio.
- Tas džiugesys sudarytas iš smulkmenų?
- Taip, jis čia pat. Kodėl visi kažkur žiūri? Čia pat. Kodėl reikia burnoti? Na, gerai, šiandien lyja, šlapia. Vakar buvo šlapia. Kažkur skaudėjo, bet vis tiek reikia džiaugtis. Reikia norėti susikurti gyvenimą. Žmonės, net turėdami visko, nesidžiaugia gyvenimu.
Buvo tokia 83-ejų bobutė, kuri 17 tūkst. eurų turėjo susitaupiusi ir juos visus sukčiams atidavė. Čia tikra istorija. Tai tokius pinigus turėdama, bobute, valgyk, ką nori, gerk, ką nori, nedejuok, kad nieko neturi. Tai ne, jau geriau tuos sutaupytus pinigus atiduoda sukčiams... Tai kur tu, bobut, buvai? Kodėl tu negyvenai? Kodėl tu skaniai nevalgei? Kodėl? Kam tu laikei tuos pinigus?
Tas sovietinis požiūris, kažkur užgniaužti pinigai... Žmogus nieko nematė, niekur nenuėjo, niekur nebuvo. Tai kam tie pinigai? Jėzau Marija, tai nuvažiuok kur nors, pamatyk pasaulį. Baisiausias dalykas yra tas sovietinis gniaužimas. Kam tuos pinigus pasidėjęs laikai? Jau prie dangaus vartų tų pinigų nereikės, neišsipirksi ten geros vietos. Išleisk tą pinigą, eik, būk, pasidžiauk, skaniai pavalgyk. Tai ne. Geriau perka papildus, užuot skanaus maisto nusipirkę. Nesąmonė. Nė vieno papildo nepirkau. O ką nors skanaus suvalgyti visada mėgstu.
- Kaip keičiasi žmonės, jūsų gimtadieniai?
- Visada per gimtadienius namai būdavo pilni žmonių, ateidavo krūva mano studentų, mano ansamblio „Ratilio“ nariai. Šiam Vilniaus universiteto ansambliui aš trisdešimt metų vadovavau. Pasiilgstu to laiko, kai mūsų būdavo tiek daug, kai namai būdavo dainuojantys, skambantys. Dabar ansamblis jau kitas.
Aš labai mėgstu žmones ir mėgstu dainuojančius namus, dainuojančius savo draugus, bet visi šiandien tiek yra užsiėmę, pavargę... Tai aš sakiau, kad, kai sueis 70, padarysiu grandiozinę diskoteką. Pakviesiu visus, kurie dar nors kiek galės pajudinti užpakalį. Ir mes dar padainuosime taip, kad ohoho. Padarysime tokią diskoteką, kad žmonės netilps...
Parengta pagal priedą „TV publika"
