V.Laurinavičius: finansiškai išprusę žmonės gyvena geriau

2013 lapkričio mėn. 21 d. 18:20:39 Perskaitė 1964

Istorikas ir muziejininkas Vidmantas Laurinavičius (56) jau septynioliktus metus dirba ten, kur pinigų daug ir labai įvairių - Lietuvos banko pinigų muziejuje. Jis ir muziejaus koncepcijos autorius, ir vadovas. Nors pats V. Laurinavičius tvirtina, kad apie pinigus visko žinoti neįmanoma, jis apie juos tikrai gali papasakoti ne vieną įdomią, linksmą, o kartais ir absurdišką istoriją.

-  Jūsų pagrindinės tyrinėjimų sritys - Lietuvos pinigų ir bankininkystės istorija. Kodėl būtent šios sritys jus labiausiai sudomino?


-  Tai susiję su darbu. Muziejuose dirbu jau maždaug 30 metų. Pinigų muziejuje aš jau septyniolikti metai. Sritys, su kuriomis tenka dirbti, nori nenori pasidaro artimos. Tuomet jos įdomios, norisi dar plačiau pasidomėti. (Šypsosi.)

-  Ar daug užsienio šalių pinigų muziejų aplankėte?

- Teko apsilankyti ne viename. Kuriant mūsų muziejų norėjosi pasižiūrėti, kaip atrodo muziejai kitose šalyse, ir susirinkti geriausią jų patirtį. Žinoma, mes neturime tokių plotų kaip didieji muziejai, pavyzdžiui, Vokietijos „Bundesbank“, Kanados muziejus ar Jungtinių Amerikos Valstijų  federalinės rezervų sistemos pinigų muziejai. Plotai ten siekia kelis tūkstančius kvadratinių metrų, kolekcijos solidžios, rinktos šimtmečiais. Nors mūsų muziejus nedidelis, o kolekciją rinkome keliolika metų, norime lygiuotis į didžiausius pasaulio muziejus.

-  Lietuvos pinigų muziejus, nors ir nedidelis, jau taip pat sulaukė apdovanojimų. Kokių?

- Lietuvos banko Pinigų muziejus pateko į „MintWorld Compendium“ sudarytą geriausiai įvertintų viso pasaulio valstybių centrinių bankų muziejų penketuką. Penketuke muziejai, pirmaujantys pagal ekspozicijų pilnumą, interaktyvumą, eksponatų pristatymą. Mus sustatė į vieną gretą su Kanados, Vokietijos „Bundesbank“, Pietų Korėjos centrinių bankų ir Jungtinių Amerikos Valstijų federalinės rezervų sistemos pinigų muziejais. Už nugaros palikome Japonijos, Indijos rezervų banko, Belgijos nacionalinius pinigų muziejus. Tai didelis laimėjimas. Mūsų muziejus yra pritaikytas neįgaliesiems, pirmieji iš Baltijos valstybių parengėme audiogidą gestų kalba, todėl dalyvaudamas Europos Komisijos EDEN projekte „Lietuvos turizmo traukos vietovė 2013“ Pinigų muziejus pripažintas išskirtiniu objektu ir pelnė prizą ”Draugiškiausias Vilniaus muziejus“.Taip pat Europos Tarybos rengiamame EMYA (European Museum of the Year Award) konkurse geriausio Europos muziejaus rinkimuose esame tarp finalininkų. Galutiniai rezultatai dar nežinomi, tačiau ir tai jau yra įvertinimas.

- Vis labiau populiarėja atsiskaitymai banko kortelėmis, galima nujausti, koks popierinių banknotų ir monetų likimas. Tokiu atveju muziejaus vaidmuo bus dar svarbesnis?


- Taip, anksčiau ar vėliau popierinių pinigų neliks. Mūsų ekspozicijoje ne viena valiuta, kurios laikas jau praėjo. Jei 2015 metais neteksime lito, jo istorija taip pat išliks tik muziejuje. Juk eksponuojame viską nuo tų laikų, kai pinigai dar buvo kriauklės ar grūdai, metalinės monetos, vėliau popieriniai pinigai. Taip laiku atkeliaujame iki elektroninių pinigų eros.

- Ekspozicijoje galima pamatyti taip ir neįvestų į apyvartą pinigų projektus, praeities ir ateities pinigus?


- Taip, eksponuojame ir neišleistus į apyvartą banknotus, ir sukurtus, bet nerealizuotus projektus. Pavyzdžiui, eksponuojame dailininkų sukurtą taip ir nerealizuoto lito projektą. 1990 metais į Prancūzijos spaustuvę išsiuntėme projektus litų, kuriuose vaizdai yra visai kitokie nei banknotų, kuriuos šiandien laikome rankose. Prancūzai tuomet vilkino derybas, o mums reikėjo greitai spausdinti. Deryboms stringant, banknotus spausdinome Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet į šią šalį iškeliavo visai kiti pinigų projektai. Todėl turime kitokius pinigus, nei galėjome turėti, jei prancūzai būtų juos išspausdinę. Kartu buvo išspausdinti ir stambių nominalų - 500 ir 1000 litų - banknotai, neišėję į apyvartą, nes vidutinis atlyginimas tuo metu tebuvo 100-150 litų. Yra taisyklė, kad didžiausio nominalo banknotas, cirkuliuojantis šalyje, - pusė vidutinio atlyginimo. Tačiau šie banknotai teturėjo 8 apsaugos požymius. Dabar net ir mažesnio nominalo banknotai turi daugiau nei 20. Taigi banknotai buvo tiesiog sunaikinti, liko tik po 20 000 egzempliorių, kai bus įvestas euras, jie bus pardavinėjami kolekcininkams Lietuvos banko kasoje. Kalbant apie ateities pinigus, reikėtų patikslinti, kad lankytojai gali pamatyti lietuviškų eurų technologinius pavyzdžius. Kai 2007 metais planavome įsivesti eurą, nukaldinome monetų pavyzdžius. Nors ant monetų bus nauja data ir jau kitoks Europos Sąjungos žemėlapis, lankytojai gali pamatyti, kaip atrodys lietuviški eurai, kurių nacionalinėje pusėje pavaizduotas Vytis. Lietuvos monetose atsiradęs dar XIV amžiuje ir kaip mūsų valstybės simbolis keliavęs per visą istoriją, jis ir toliau išliks.

-  Ar pinigai - svarbi šalies identiteto dalis?

- Be jokios abejonės. Savo valiutos netektis - praradimas ir auka. Pasirašydami 2004 metų sutartį su Europos Sąjunga, mes įsipareigojome įsivesti eurą. Tada sutikome, kad dalį savo identiteto, nepriklausomybės aukojame ant bendro aukuro dėl ekonominės, finansinės ir politinės integracijos. Europos Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo susikūrė siekiant išsaugoti taiką. Tai jei žiūrėsime į pagrindinį tikslą - integruotis, norint išvengti karų, tokia auka yra pateisinama.

- Ar verta rinkti progines monetas?

- Rinkti verta daug ką, nes tai taip pat investicija. Tačiau labai svarbu domėtis ir žinoti, kodėl reikia pirkti, ką pirkti ir panašiai. Pavyzdžiui, sportas, kultūros paveldas ar UNESCO objektai monetose domina viso pasaulio kolekcininkus. Tai populiariausios temos, todėl vertingiausios. Monetos, skirtos garsioms Lietuvos asmenybėms, ne tokios vertingos, nes tai aktualu tik mūsų šalies kolekcininkams. Labai svarbu įvertinti monetų tiražą. Taigi kolekcionuoti reikia gerai viską apgalvojus.

- O pats ar kolekcionuojate pinigus?

- Nei monetų, nei banknotų nekolekcionuoju. Tačiau manyje yra kolekcininko gyslelė. Turiu nedideles laikrodžių, senosios grafikos, tapybos kolekcijas. Nors tikriausiai nepavadinčiau to kolekcijomis, greičiau – kolekcijų užuomazgomis, galėjusiomis jomis tapti. Grafikos ar tapybos darbai puiki interjero puošmena ir investicija. Galima investuoti į akcijas, obligacijas ar fondus, bet kai 30 metų dirbi su antikvariniais daiktais ir kultūros vertybėmis, norisi investuoti būtent į juos. Žinau jų vertę ir kaip ji kinta.

- Netgi jei ir nekolekcionuojate pinigų, apie juos žinoti svarbu. Todėl jūsų muziejaus vizija - ne tik parodyti, bet ir išmokyti?


- Taip. Lietuvoje pagal statistiką 87 proc. žmonių apie investicijas nieko neišmano, jie pinigus laiko bankuose arba kojinėse. Taigi steigdami muziejų pagalvojome, kad reikia lavinti žmones. Juk finansiškai išprusęs žmogus gyvens geriau, galės sutaupyti ir įsigyti daugiau prekių. Nuo to visiems mums bus tik geriau. Taigi svarbiausia mums, kad iš muziejaus žmogus, ypač Lietuvos pilietis, išeitų ko nors išmokęs. Todėl mūsų muziejuje daug interaktyvių priemonių, padedančių mokytis. Muziejininkui viskas, kas yra muziejuje, yra įdomu, bet tai ne visada įdomu lankytojui. Suprantama, kad muziejaus lankytojai įvairių amžiaus grupių, išsilavinimo ir socialinių sluoksnių žmonės. Todėl nesinori, kad informacija jiems būtų brukama per prievartą. Tiems, kam pakanka nedaug informacijos, ji yra aiškiai pateikta ekspozicijoje, o norintys pasidomėti plačiau gali  pasinaudoti audiogidu, kompiuteriniu terminalu, pasižiūrėti filmų, prezentacijų ar išspręsti ekonomikos testų. Jiems yra parengta daug informacijos, tereikia ją susirasti. 

- O jūs apie pinigus žinote viską?

- Tikrai ne. (Juokiasi.) Visko žinoti neįmanoma, juk yra be galo daug niuansų. Istorijos mes taip pat iki galo nežinome. Pavyzdžiui, iki šiol tebevyksta ginčai, kas nukaldino pirmąsias mūsų monetas, pasirodžiusias XIV amžiuje. Jose tėra tik heraldiniai ženklai, iš kurių sunku spręsti kas kaldino, o užrašai atsirado vėliau - pirmieji lotyniški užrašai atsirado tik 1495 metais, įvykdžius pinigų reformą. Istorijoje yra daugybė spragų, kurios pildosi po truputį. Dabar istorija vystosi toliau, daugiau kaip 200 valstybių spausdina ir kaldina savo pinigus, vienose valstybėse vyksta infliacija, kitose įvairios reformos, vienus pinigus keičia kiti ir panašiai. Štai, pavyzdžiui, po to, kai Zimbabvėje sumažėjo aukso kasyba ir pakilo infliacija, šalis išleido 100 trilijonų dolerių banknotą. Tai jau fantastikos žanras, juk viso pasaulio bendrasis vidaus produktas siekia 87 trilijonus dolerių, todėl šį banknotą siūloma įrašyti į Gineso rekordų knygą. Tokį banknotą pasmulkinę po 100 dolerių ir po milijoną dolerių sudėję į lagaminėlius galėtume jais padengti beveik ketvirtadalį Lietuvos teritorijos. Ir tai tik vieno banknoto istorija. Taigi žinoti visko negalima, reikia žinoti svarbius istorijos faktus ir tendencijas.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net