Vedybų planuotoja: "Per vestuves - jokių mobiliųjų!" (2)

2008 balandžio mėn. 13 d. 08:24:00 Perskaitė 2198

Vargu ar galima užrašyti sėkmingo vedybinio gyvenimo receptą. Tačiau sėkmingo vestuvių pokylio receptų esama. Šiandien savo žiniomis su "Geras!" skaitytojais sutiko pasidalyti žinoma vestuvių planuotoja Diana Sugintienė, - praneša "Vakaro žinių" priedas "Geras".

- Diana, kaip jūs atsiradote vestuvių versle?

- Vienu metu mudvi su sese Ligita (žymia žurnaliste Ligita Žakevičiene - aut. past.) statėme naujametinius miuziklus. O kartą ji atėjo ir sako - imkimės vestuvių planavimo, Lietuvoje tai - tuščia niša. Pamaniau - mintis. Dar kartą įdėmiai peržiūrėjau filmą su Dženifer Lopes... (Juokiasi.) Mane visąlaik domina nauja sritis. Sakau, jei siųstų raketą į kosmosą ir reikėtų komandos - tegul kviečia!

- Jūsų karjeroje - įspūdingi įrašai: ginklai, vertybiniai popieriai...

- Tai buvo po universiteto: nafta, ginklai, vertybiniai popieriai. Jei apskritai žiūrėtume į nueitą kelią, tai pirmiausia pradėjau dirbti naftos bazėje, paskui įsidarbinau firmoje, kuri prekiavo medžiokliniais ginklais. Vėliau vienas pažįstamas klausia: "Diana, nori būti maklere?" Noriu! Nors net nesupratau, ką tas žodis reiškia. O kai išsiaiškinau ir kai pamačiau, kiek reikia įvairiausių sertifikatų... Tačiau tapau maklere. Žmonės klausdavo, kaip sekasi "maklevoti". O aš atsakydavau: "Žinote, maklevoti - ne dirbti, vienas malonumas!" (Juokiasi.) Man labai gerai sekėsi. Darbas buvo progresyvus. Turėjai eiti vienu žingsniu pirmiau Lietuvos, išmanyti visą ekonominę sistemą, susipažinti su daugybės kompanijų veikla. Man tai buvo nepaprastai įdomu. Esu baigusi ūkinės veiklos analizę, turiu ekonomistės išsilavinimą. Tai buvo darbas pagal specialybę. Tačiau kai tapau profesionale, įdomumas dingo. Viskas pasidarė aišku ir paprasta. Atėjo metas keisti veiklos pobūdį. Pajutau, kad laikas kurti savo verslą. Taip pamažu perėjau prie širdžiai mielo darbo. Ėmiausi to, ką dariau nuo vaikystės - renginių organizavimo. Dar mokykloje organizuodavau klasės vaidinimus, mokyklos karnavalus. Tiesa, kaskart šventėms pasibaigus sakydavau "daugiau niekada", bet ir vėl tai darydavau...

- Stebiuosi, kad pasirinkote ekonomikos studijas. Juk galėjote būti animatore.

- Ekonomikos ėmiausi todėl, kad Vilniuje nebuvo renginių organizavimo studijų, tik Klaipėdoje. O aš žinojau, kad Šiauliuose baigusi mokyklą bet kokia kaina važiuosiu į Vilnių. Pasekiau mamos pavyzdžiu - nutariau būti buhaltere. Tada dar nežinojau, kad nereikia buhalterių su "draivu", - reikia sauso žmogaus... Dabar yra didesnė galimybė rinktis, kur stoti. Gali daugiau klausyti savo širdies. Nors esu tikra, - kad ir ką studijuotum, vis tiek ateis diena, kai imsiesi to, ką mėgsti. Arba numirsi nelaiminga.

- Ekonomistės išsilavinimas, ko gero, padeda ir dabartinėje veikloje?

- Be abejo. Neįsivaizduoju, kaip žmonės gali pradėti nuosavą verslą neturėdami ekonominio išsilavinimo. Man tai labai praverčia ne tik tvarkant savo firmos buhalteriją, bet ir skaičiuojant, kiek klientams atsieis vestuvės.

- Gerai, apskaičiuokime, kiek kainuotų vestuvės, kuriose linksmintųsi 100 žmonių?

- Nuo penkiasdešimt tūkstančių litų.

- O koks biudžetas skiriamas dažniausiai?

- Vidutinišai nuo 40 iki 70 tūkstančių. Žinoma, būna ir mažesnių. Tačiau tokie užsakovai pas mus neina - jie viską organizuoja patys. Į mus kreipiasi, kai nori ypatingų vestuvių, didžiulio, galingo šou.

- Kur šiuo metu populiariausia kelti vestuves? Ar vis dar klesti kaimo turizmas?

- Yra tendencija, kad vestuvės traukiasi iš miesto. Tačiau tai - ne kaimo turizmas, labiau ieškoma gražių užmiesčio restoranėlių. Jeigu vis dėlto pasirenkamas kaimo turizmas, jis jau turi būti labai aukšto lygio su restoraniniu aptarnavimu. Kaimo šeimininkių nebėra. Aš pati samdau rimtas maitinimo organizacijas, kad paskui nebūtų apsinuodijimų ir panašiai.

- Kas turi daugiausia įtakos vestuvių pokylio sėkmei?

- Jūsų ir jūsų svečių nuotaika. Jei jie ateis į vestuves nusiteikę žiūrėti koncerto - nepadės ir patys geriausi muzikantai. Svečiai turi būti nusiteikę linksmintis. O jaunavedžiai - mėgautis kiekviena minute, kiekviena sekunde, vienas kitu ir savo didinga diena. Jokių mobiliųjų telefonų! Juos vestuvių dieną reikia palikti namie, kad niekas netrukdytų.

- Ką, be šios taisyklės, turi žinoti nuotaka ir jaunikis?

- Pirmiausia jie turi sudaryti detalų veiksmų planą. Negalima planuoti vestuvių likus savaitei iki numatytos datos. Jei pasirinkote gruodį, o sukrutote spalį - dar nieko baisaus. Žinoma, jei negalvojate apie kalėdinį laikotarpį, - tada paprasčiausiai negausite vietos. Beje, tai nepaprastai gražus metas, nes viskas išpuošta, nuotaika - pakili. Jei vestuves ruošiatės kelti vasarą, pradėkite jas planuoti prieš aštuonis mėnesius.

- Pamenu, pasakojote istoriją apie brazilę nuotaką Marisę, kuri savo vestuves pradėjo planuoti gerokai anksčiau...

- Ji ruošėsi vestuvėms dar tada, kai jaunikis nebuvo pasipiršęs...

- Laimei, turėjo kandidatą!

- Taip. (Juokiasi.) Marisė pradėjo planuoti vestuves prieš dvejus metus, suknelę įsigijo prieš metus. Aš ją daug konsultavau, prisidėjo brazilai vestuvių planuotojai. Viskas pavyko puikiai.

- Kaipgi švenčiamos vestuvės Brazilijoje?

- Buvo paruoštas viešbutis ant vandenyno kranto. Ceremonija vyko saloje, kurią nuo pakrantės skiria upelis. Svečiai į salą buvo nuplukdyti valtelėmis. Kiekvienas gavo paplūdimio šlepetes su jaunavedžių vardais. Kai grįžo į viešbutį, jų laukė didžiuliai mediniai dubenys - vanduo su rožėmis. Kiekvienam buvo nuplautos kojos ir apauti batai... Svečiai, kaip ir jaunavedžiai, buvo apsirengę baltai, tačiau su pagarba nuotakai - niekas nebandė jos "perspjauti". Svita rinkosi kuklesnius lininius drabužius. Nuotaka tarp jų buvo tikra karalienė, nors jos suknelės nepuošė nė viena blizgi akutė. Į plaukus ji buvo įsikišusi baltą rožę... Beje, šventę fiksavo keturi operatoriai ir trys fotografai. Daugelis lietuvių vis dar mano, kad nereikia filmuoti vestuvių. Esą pakaks nuotraukų. Aš galiu pasakyti - būtinai samdykite operatorius. Po mėnesio gal dar bus neįdomu žiūrėti, bet po 20 metų tikrai norėsis pamatyti, kaip tarei tuos ypatingus žodžius prie altoriaus. Be to, jei vyras ilgainiui pasidarytų nevaldomas, nelabai geras - galėsite parodyti tą filmo vietą, kur jis prisiekia prieš Deivą būti ištikimas, mylėti ir skausme, ir varge, am-ži-nai. Tas kadras vertas milijono.

- Koks mėnuo Lietuvoje yra pats "balčiausias"?

- Rugpjūtis, savaitgaliais turiu po dvejas vestuves.

- O kaip astrologės Palmiros gąsdinimai, kad tai - blogas metas tuoktis? Visokie Saulės, Mėnulio užtemimai...

- Kaip būtų paprasta, jei žinotume datą, nuo kurios priklauso visas vedybinis gyvenimas, nebereikia dėti jokių pastangų, kad išliktum poroje. Jeigu pati Palmira žinotų tokias datas, šiandien būtų milijardiere. Parodykite man porą, kuriai buvo paskirta "sėkminga" vestuvių diena, po 20 metų. Ir tegul tie žmonės pasako: gyvenome idealiai, pinigai byrėjo, vaikai buvo sveiki, mes buvome sveiki ir fantastiškai sutarėme.

- Kaip nuotakai išsirinkti tinkamiausią suknelę?

- Manau, kiekviena mergina jau vaikystėje būna išsirinkusi, belieka tą suknelę surasti. Reikia eiti per vestuvinių drabužių salonus. Nepasitikėkite pirma apsivilkta suknele - jos visos baltos, visos gražios. Nuotakos suknelę matuojatės galbūt vieną kartą gyvenime - išbandykite skirtingus variantus, pasimatuokite daug, užrašų knygelėje pasižymėkite, kas labiausiai patiko. Tada porą savaičių pagalvokite ir dar sykį pasimatuokite. Jei pasakėte "taip, šita" - nebesiblaškykite. Kitas dalykas - nepasitikėkite suknelėmis iš katalogų. Ten kitoks apšvietimas, kitoks manekenių ūgis, plaukų, veido spalva. Nepakanka suknelę išsirinkti iš nuotraukos - būtinai turite ją pasimatuoti.

- Jūs kasmet apsilankote Londono vestuvinių madų parodose. Kokios tendencijos vyrauja šiemet?

- Labai įdomi spalvų paletė - nuo šlapio smėlio iki baltintos kavos. Gelsvos, net auksinės suknelės. Deja, tai labiau tinka pietietėms, ne lietuvaitėms. Ypač madinga purpurinės apvytusios rožės spalva. Chaki spalvos suknelės. Atlasas, satinas, šilkas, plisuota medžiaga. Madingi visi pilki atspalviai. Retro stilius, taip pat XV-XVI amžių karalių dvaro raukinukai. Juokėmės, kad britų dizaineriai nukopijavo nacionalinę galeriją, nes kitą dieną ten apsilankę pamatėme labai daug panašių ansamblių... Jeigu pamergės ketina rengtis ryškių spalvų sukneles - badykite detales perkelti ant pirmosios poros kostiumų, parinkite tokios pat spalvos kaklaraištį jaunikiui, šalį nuotakai. Nes agresyvios pamergių suknelių spalvos ją "užgesins". Kas dar madinga? Mažos skrybėlaitės, cilindrai, diademos ir juostelės. Jaunikiams siūdinami gėlėto audinio marškiniai, prie kostiumų derinami lakuoti batai. Nuotakoms - blizgios basutės.

- O kaip prietaras, kad nuotakai geriau avėti batelius uždara nosyte?

- Tokio negirdėjau. Bet jeigu kreipčiau dėmesį į visus prietarus - vestuvių nepadaryčiau.

- Yra ir toks prietaras - kad vestuvinis žiedas turi būti visiškai lygus.

- Pradėkime nuo to, kad tai praktiška. Jei manęs nors vienas klausytų, visi būtų laimingesni. Ir pinigų sutaupytų. Jaunimas nelabai suvokia, kad šiuos žiedus nešios visą gyvenimą. Nori, kad būtų gražu. Bet, pavyzdžiui, platesnis žiedas po metų jau apsibraižo... Šiandien neariame dirvų, nesame krovikai, bet gyvenime vis vien reikia ką nors pakelti, pernešti, vaikui užpakaliuką nuplauti. Įmantrus žiedas pradeda trukdyti. Kuo jis platesnis - tuo nepatogesnis. Sovietiniais laikais buvo patys geriausi žiedai. Visi tokius nešiojome. O šitos kartos 30 procentų jaunavedžių po metų jau, žiūrėk, ir be žiedų. Tai pabodo, tai iškrito deimantukas, tai spaudžia. Vestuvinio žiedo patartina neliesti - nei siaurinti, nei platinti. Koks yra - toks. Jis turi būtų vientisas. O potekstė tokia, kad kuo žiedas ramesnis, kuo mažiau įbrėžimų, sudūrimų, tuo ir gyvenimas paprastesnis.

- Neatstosiu su tais prietarais... Ar perlai ant nuotakos kaklo - ašaros?

- Visą gyvenimą buvo madingi perlai, ir dabar jie madingi. O dėl ašarų... Nesu sutikusi ištekėjusios moters, kuriai neteko ašaros nubraukti. Kartoju, būtų labai paprasta: neužsikabinau perlų vėrinio - vedybiniame gyvenime nebus nė vienos ašaros. O ką darysiu, jei norėsiu paverkti? (Juokiasi.) Viskas priklauso nuo požiūrio. Vieni sako, kad jei vestuvių dieną lyja - bus turtingas gyvenimas, kiti - kad daug ašarų.

- Na, būtų gerai, kad ašaros bent jau nepasipiltų iškart po vestuvių... Kur važiuoti medaus mėnesio?

- Į pietus, kur šilta, kur privatu, kur gali pabūti tik dviese, kur beprotiškai gražu. Siūlyčiau į povestuvinę kelionę vykti jau tą pačią dieną ar po poros dienų. Nepatarčiau į kelionę po Europą leistis dviese automobiliu. Skamba romantiškai, bet tai yra nuovargis. Geriau kur nors ramiai pailsėti, pasimėgauti tuo jausmu, ta emocija, kuri lydėjo vestuvių dieną.

- Prisižiūrite į valias laimingų porų. Gal stebint iš šalies jau aiškėja, koks yra sėkmingos santuokos receptas?

- Reikia puoselėti savo santuoką kaip augalą. Vyrai gauna tas moteris, apie kurias svajojo, ir mano - viskas, dabar jos sėdės namie, augins vaikus, ir gyvenimas bus olialia. Moterys mano: iškepiau vyrui kotletą - ir iš manęs gana. Jokiu būdu. Santuoka reikia rūpintis. Ypač sunkus metas, kai gimsta vaikai. Jei tai ištversite, bus dar šimtąkart gražesnių dienų, nei buvo iki vestuvių. Nėra nė vienos sėkmės knygos ir nė vieno sėkmės recepto. Visa tai kuriame patys.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net