Maskvoje režisūrą studijuojantis Vidas Bareikis neseniai Prancūzijoje pastatė spektaklį „Klubas 27“. Grįžęs į Lietuvą jis dirba - naują spektaklį ketina pristatyti jau šio mėnesio pabaigoje. Į teatro veiklą pasinėręs kūrėjas užsimena, kad nebegali savęs apgaudinėti ir visiškai atsisakyti muzikos. Todėl dar šiemet turėtume sulaukti jo solinio muzikinio projekto.

- Kaip sekėsi statyti spektaklį su prancūzais? Nebuvo kalbos barjero?

- Stažuotė Prancūzijoje truko mėnesį. Dirbome su Limožo teatro studentais. Man tai buvo labai vertinga patirtis, nes studijuodamas Maskvoje susidūriau su rusiška dvasia, todėl man labai trūko šuoliuko į Europą. Prancūzija puikiai tiko, tai yra kitokio mentaliteto šalis negu Rusija. Bet žmonės ten pasaulį mato panašiai kaip ir rusai, jaučiasi labai didingi. Todėl kūrybinis procesas buvo labai įdomus. Aš pats prancūziškai nemoku, todėl man labai padėjo Jurga (V.Bareikio žmona dainininkė Jurga Šeduikytė, - aut. past.). Į Prancūziją vykau su visa šeima.

- Ar prancūzai nežiūrėjo į lietuvį su atsarga?

- Pirmiausia visi laikė mane atvykėliu iš Maskvos. Turėjau visiems aiškinti, kad Lietuva tai ne Rusija. Tačiau mano kursas buvo tarptautinis, su manimi į Prancūziją vyko rusas ir armėnė, dirbusi drauge su Jurgos projektu „Metronomes“. Manau, kad tiems jauniems žmonėms labai nuskilo, nes jie gavo ir lietuviško, ir armėniško, ir rusiško teatro supratimo. Prancūzai buvo išsiilgę normalaus darbo. Priėmė viską, ką jiems galėjai pasiūlyti.

- Papasakok daugiau apie spektaklį „Klubas 27“ (Dar 7-ame dešimtmetyje taip buvo pavadintas klubas, pasiglemžęs garsiausius pasaulio muzikantus, tokius kaip Džimis Hendriksas, Džanis Džoplin, Džimas Morisonas, Kurtas Kobainas, Eimi Vainhaus. Visi jie mirė sulaukę 27-erių, - aut. past.), kurį statei Prancūzijoje.

- Istorija tokia, kad turėjome užduotį Prancūzijoje dirbti su rusų poeto Michailo Lermontovo tekstais. Tačiau pradėjęs į juos gilintis nusprendžiau pastatyti savo variantą. Įdomu tai, kad Lermontovas mirė 26-erių. O aš, kaip muzikantas, labai domėjausi atlikėjais, kurie buvo priskiriami „27-erių klubui“. Pamaniau, kad jauniems prancūzams M.Lermontovo temomis bus daug įdomiau kalbėti tokia forma. Garso takeliui naudojau daugelį „27-erių klubui“ priklausiusių atlikėjų kūrinių ištraukų.

- Kokių atgarsių sulaukė tavo spektaklis, galbūt jo sulauksime ir Lietuvoje?

- Yra visokių minčių. Aš taip pat esu suinteresuotas, kad tai neapsiribotų keliais spektakliais, kuriuos parodėme Prancūzijoje. Tačiau reakcija į spektaklį buvo labai dviprasmiška. Kaip ir į daugelį dalykų, kuriuos aš darau. Pusė žiūrovų, daugiausia jaunesnės kartos atstovų, idėją labai palaikė. Mes net spektaklio erdvę kūrėme ne teatro scenoje, bet rūsyje, kuriame rinkdavomės. Tai buvo ne teatras, kaip ir mano judėjimas „No Theatre“ (angliškai). Kitos kartos žmonėms vis tai galbūt atrodė keista ir nepažinta. Nes Prancūzijos teatras didžiulę svarbą suteikia tekstui, o man svarbūs dar ir vizualiniai dalykai.

- Pats artėji prie 27-ojo gimtadienio, kuris buvo pražūtingas kai kuriems muzikos kūrėjams. Negąsdina šis amžius?

- Žinoma, dėl to kilo klausimų, nes apie tai stačiau spektaklį. Manau, kad kiekvienas kūrėjas, rašantis dainą, statantis pjesę, tai daro dėl santykio su savimi. Nori rasti kažkokius atsakymus. Kiti tai vadina skiepijimusi. Nes gali bijoti to amžiaus ir nuo jo bėgti, bet gali nerti į tai stačia galva, išsiaiškinti rūpimus klausimus ir rasti atsakymus. Kad ir kaip mėgčiau tuos žmones, mano kelias yra nueiti šiek tiek toliau. Arba šiek tiek mažiau, čia kaip pažiūrėsi.

- Ar gyvenimas ant lagaminų, studijos Maskvoje, režisūriniai darbai Prancūzijoje ir Lietuvoje tavęs nevargina?

- Kol kas ne, jėgų dar turiu. Tačiau tai suteikė patirties ir tikėjimo savo šalimi. Seniau negalėjau savęs vadinti dideliu patriotu. O dabar galiu drąsiai pasakyti, kad kūrybiniam darbui ir gyvenimui Lietuva yra neįtikėtinai gera šalis. Būdamas Maskvoje supratau, kad gyventi ten nesugebėčiau. Baisus tempas, lėkimas vargina. Tai ne man. Lygiai taip pat Prancūzijoje pamačiau tam tikrų šalies niuansų, kurie man nepatinka. Lietuvoje yra daug jaunų žmonių, atvykusių čia kurti iš užsienio ir besidžiaugiančių, kaip čia nuostabu. Pagaliau pradedu tai suprasti.

- Ar pasinėręs į teatro veiklą nepasiilgsti sintezatoriaus, gitaros - muzikinės atmosferos?

- Sau išsiaiškinau tik dėl vaidybos teatre. Kol kas man jos netrūksta, matau aplink daug talentingų savo kolegų aktorių, kurie puikia vaidina. Aš galiu jiems padėti kaip režisierius ir taip sudaryti puikų tandemą. Bet būti muzikantu aš labai pasiilgstu. Buvo toks etapas, kai maniau, kad pasirinkęs režisūros mokslus dirbsiu su teatru, o muzikos užteks tiek, kiek jos yra teatre. Tačiau daug keliaudamas supratau, kad save apgaudinėju. Labai dažnai užsiimu muzika ir kuriu. Dabar gal dar kiek anksti kalbėti, bet šiais metais turėtų pasirodyti naujas mano muzikinis solinis projektas.

- Šiuo metu esi Lietuvoje, čia dirbi prie naujo teatrinio projekto?

- Vasario 29 - kovo 2 dienomis bus naujas projektas „Mr.Fluxus, arba Šarlatanai“. Iki premjeros būsiu čia. Maskvoje gavau leidimą atlikti praktiką Lietuvoje.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"