respublika.lt

Valentinas Novopolskis: Nemoku šio žaidimo

(0)
Publikuota: 2018 balandžio 08 12:30:25, Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Valentinas Novopolskis. Redakcijos archyvo nuotr.

Neseniai „Kino pavasario“ kaip geriausias aktorius apdovanotas Valentinas Novopolskis (36) įsitikinęs, kad statulėlės, raštai, premijos ir visi kiti įvertinimai tėra tam tikros kino industrijos žaidimo taisyklės. Kaip pagal jas žaisti ir ar žaisti?

 

- Praėjusią savaitę „Kino pavasario“ uždaryme žiūrovų buvote įvertintas kaip geriausias metų aktorius. Ką jums tai reiškia?

- Labai gerbiu festivalio organizatorius, suprantu, kokį milžinišką darbą jie daro, tačiau atvirai prisipažinsiu, kad dėl šio įvertinimo man buvo truputį nejauku. Visų pirma nustebino tai, kad nominuotas geriausio aktoriaus apdovanojimui buvau už vaidmenį trumpametražiame filme, kai tuo tarpu kiti du nominantai - už pilną metrą. Atrodo nelabai sąžininga - lyg bėgikai pradėjo bėgti kartu, bet du iš jų bėgo 400 m distanciją su kliūtimis, o vienas - tiesiog 100 m. Antra - kad nugalėtoją renka žmonės balsuodami internetu. Išeina, kad laimi tas, kas turi daugiau aktyvių feisbuko draugų. Esu įsitikinęs, kad dauguma balsavusiųjų nematė filmo, kuriame vaidinau. Taigi man tai pasirodė nelabai sąžininga. Apskritai juk apdovanojimai - nėra svarbiausia. Galbūt tai yra industrijos žaidimo taisyklės. Bet, matyt, nemoku žaisti šito žaidimo.

- Vis dėlto pelnėte ir kitų svarių apdovanojimų - „Auksinis scenos kryžius“, „Sidabrinė gervė“. Kas svarbiau - aplodismentai salėje ar įvertinimas statulėle?

- Man svarbiausia yra pats darbo procesas. Nauja pjesė ar scenarijus, nauji žmonės, naujos mintys. Kol repetuoji, analizuoji - tu mokaisi. Tas man labai patinka. Man kartais atrodo, kad galėčiau ir pasilikti toje „tamsioje mėnulio pusėje“ - repetuoti, paruošti vaidmenį, o kad vaidintų, eitų nusilenkti, vaikščiotų raudonais kilimais ir bendrautų su žurnalistais jau kas nors kitas.

- Kaip apskritai suprantate aktoriaus misiją? Jis turi linksminti žiūrovą, nešti žinią, kelti diskusijas...

- Pamenu, labai nustebau žiūrėdamas ištrauką iš Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin) filmo „Didysis diktatorius“, kuriame jis vaidina Hitlerį. Aš buvau įsitikinęs, kad filmas sukurtas jau po antrojo pasaulinio karo, o pasirodo, kad prieš - 1940 m. Ten yra labai drąsus, atviras jo monologas, kuriuo jis tarsi perspėja žmones apie gresiančias nelaimes, bando sulaikyti nuo katastrofos. Aš suprantu, kad tai savotiška kova su vėjo malūnais, bet tikiu, kad jos reikia. O gal jos reikia labiau man pačiam. Galiausiai kiekvienas aktorius pats nusprendžia, kas jis toks: klounas ar pranašas. Nors tas pats Čarlis Čaplinas puikiai tvarkėsi su abiem rolėmis.

- Minėjote, kad aktorius teatre daug analizuoja kitą žmogų, o kiek ruošiantis spektakliui yra savianalizės?

- Pamenu, kartą važiavau mikroautobusu. Įlipo moteris, perdavė pinigus vairuotojui, o šis jai grąžą atidavė monetomis - saują monetų. Ji pradėjo ant jo šaukti, kad ką ji su tais centais dabar darys, kur ji juos dės. Vairuotojas irgi pradėjo ją koneveikti, įsižeidė. O man buvo įdomu, kas tai moteriai nutiko, kas ir kodėl ją įskaudino, kodėl ji taip reaguoja? Nes besimokydamas nuolat ieškai personažo elgesio logikos. Kodėl jis taip elgiasi? Kokia yra to priežastis? Atsiranda įprotis - uždavinėti klausimus ir ieškoti viso ko priežasties. Ir tada jau imi nuolat klausinėti savęs: kodėl aš supykau? Kodėl išsigandau? Kodėl man gėda priimti apdovanojimus? Bandai pažinti ir suprasti save. Dažnai personažai pjesėse ar scenarijuose susiduria su klausimais, kurių pats vengi realiame gyvenime. Bet dirbant su tokia medžiaga nebepavyksta pasislėpti. Tas susidūrimas būna nelabai malonus. Bet man atrodo, tai nėra blogai. Man atrodo, kad tai padeda būti sąžiningu prieš save. Nors nežinia, kiek tai apskritai įmanoma.

- Ar turite pats planų, ambicijų išplaukti į platesnius vandenis?

- Kai anksčiau manęs klausdavo apie ambicijas ir planus, visada sakydavau, kad jų neturiu. Man atrodo, čia yra neteisingai sudėti akcentai. Aš dedu jėgas į tai, kaip atlieku savo darbą, o ne į apdovanojimus ar ambicijas išplaukti į tarptautinius vandenis. O tai nėra vienas ir tas pats. Mano darbas yra vaidinti. Ir stengtis gyvenime būti geresniu žmogumi. Tikslas nėra dirbti kitur ar gauti Liūtą, o ne Gervę. Tikslas yra dirbti su gera medžiaga, su gerais režisieriais, su gerais partneriais, ir svarbiausia - gerai atlikti savo darbą. O kur tai bus - nesvarbu. Kai sakau, kad man nėra svarbūs apdovanojimai, žmonės galvoja, kad aš koketuoju, bet aš nekoketuoju. Aš sakau, kad ne tai yra svarbiausia. Jei darbas bus labai geras, man labai patiks procesas ir žmonės, bet negausiu jokio apdovanojimo, aš sutinku. O jei gausiu apdovanojimą vien tam, kad įrašyčiau į savo gyvenimo aprašymą, nes ten gerai žiūrėsis, man to nereikia, aš to nenoriu.

- Kaip apskritai vertinate šiandienį lietuvišką kiną?


- Jis auga. Kaip vaikas. Greitai. Bet dabar yra labai svarbus momentas, nes jį reikia auklėti. Filmų daugėja. Žmonių, užsiimančių kinu - irgi. Tai yra smagu. Bet man atrodo, kad ir čia akcentai yra sudėti nevisai teisingai. Sukūrė, tarkime, zuikiai automobilį. Gerą automobilį. Žiūri visi ir stebisi - koks geras automobilis! Lapės atvažiavo - stebisi. Meškos atvažiavo - stebisi. Ir visi galvoja - būtų gerai ir mums tokį turėti! Ir tada lapės atvažiuoja pas zuikius, apžiūri gamyklą, visko klausinėja, viską pamatuoja, užsirašinėja. Nuperka brėžinius, sumoka vyriausiajam išradėjui, kad jis su jais nuvažiuotų į Lapių mišką, sukontroliuotų darbo procesą ir pasidaro pas save tokį pat gerą automobilį. Tada padėkoja Išradėjui ir parskraidina atgal į Zuikių mišką. O tada surenka dar visus savo geriausius išradėjus ir dar tą patį automobilį patobulina ir pasidaro jau savo - geresnį. O meškos pažiūri į zuikių automobilį ir sako: mes irgi taip norim! Didelio čia daikto! Mes geriau galim! Ir va… kažkaip kaip nėra Meškų miške gerų automobilių, taip nėra.

- Gal nebūtina daryti visko, ką daro gretimame miške? Gal ten sąlygos palankesnės ar žvėriukai turi storesnį kailį?

- Žinoma - kartais labai norisi! Bet gal tada reikia pirmiausia sudaryti sąlygas. Nesigėdyti nuvažiuoti ir paklausti. Nebijoti mokytis. Lietuvos kinas jaunas. Ir šalis jauna. O kitos - va jau kokios didelės. Bet atsilikti nesinori. Ir kartais man atrodo, kad šiek tiek skubame. Skubame pasivadinti, bet nespėjame iš tikrųjų išmokti būti. Ir aš ne tik apie kiną. Tačiau tikiu, kad kine viskas bus gerai. Jauni žmonės eina į kiną. Ir juos vis sunkiau apgauti. Jeigu jie norės kurti filmus, o Lietuvai to nereikės ir ji nesirūpins, kad turėtume gerą mokyklą ir sąlygas - jie išvažiuos mokytis kitur. Nemanau, kad tai yra blogai.

- Pats save ateityje matote kine ar teatre?


- Nėra skirtumo. Iš tiesų, nesvarbu, kur dirbti - ar kine, ar teatre. Svarbu - ar yra geras filmas, ar geras spektaklis. Teatre turiu darbų, o dabar man pasisekė ir kine padirbėti šiek tiek daugiau, gavau vieną projektą lietuvišką, kitą - bendrą su Latvija, Belgija, Lenkija ir Lietuva. Bet pasikartosiu: nesvarbu - kur. Svarbu - ką ir kaip. Svarbu teisingai sudėlioti akcentus.

Parengta pagal priedą „TV publika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s