Vaikams svarbu pasakoti apie Žalgirį

Teatro aktorei ir režisierei Agnei Sunklodaitei (42) pasisekė, kad ji netapo ledų pardavėja ar astronaute, kaip svajojo vaikystėje. „Dabar scenoje galiu būti daug kuo, bet priklausau nuo spektaklio statytojo, o štai ką pati kuriu - tai jau mano pasirinkimas, - teigia ji. - Ypač džiaugiuosi savo ką tik vaikams pastatytu spektakliu „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“.

- Keistų dalykų jūsų gyvenime, regis, tikrai yra nemažai. Ne tik tai, kad vaidinate „keistuolių“ komandoje, kuri švenčia teatro įkūrimo 25-ąsias metines, bet ir tai, kad esate gimusi keistą dieną - vasario 29-ąją, kuri būna kalendoriuje kas ketveri metai. Kada pastarąjį sykį šventėte savo gimtadienį?

- Iš tiesų tai gal prieš trejus metus, bet toji diena man tarsi miražas - švęsi ją ar nešvęsi, bet metai prisideda. Na, o gimtadieniui, taip jau sutampa, pastaruosius trejus metus pati sau pasidovanoju dovaną - pastatau kokį nors spektaklį. Taip buvo ir šiemet. Kovo 1 dieną Kauno valstybiniame lėlių teatre rampos šviesą išvydo mano išsvajotas spektaklis vaikams „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ pagal rašytojo Liudviko Jakimavičiaus knygelę. Tad geresnės dovanos man nereikia. Dar smagiau, kai ką nors gero, įdomaus, prasmingo gali padovanoti kitiems, o ypač vaikams.

- Man pačiai teko matyti pabirusią po spektaklio smagią vaikų su tėveliais minią, dar besidalijančią įspūdžiais. Gal kokių šešerių metų du berniukai klausė tėtės: „Ar dar kada nors bus Žalgirio mūšis? Ar vėl žiogai padės jį laimėti?“ Tad sukėlėte mažųjų žiūrovų širdelėse tikrą jausmų audrą. Ar to ir siekėte?

- Taip, ieškojau kūrinio, kuris populiariai atskleistų vaikams didingą mūsų valstybės istoriją. Nesu iš tų, kurie deklaruotų savo patriotinius jausmus, bet tas patriotizmas giliai yra mano šaknyse ir kraujyje, nors į atlapus niekam ir nesu kibusi. Neseniai pastačiau spektaklį vaikams Nacionaliniame Kauno dramos teatre „Kiškis pabėgėlis“ ir, regis, sėkmingai, nes visai netikėtai gavau pasiūlymą ir iš šio miesto Lėlių teatro. Tad ilgai nemąstydama pasirinkau istoriją apie drąsų ir sumanų Žiogą Zigmą, padėjusį kunigaikščiui Vytautui laimėti Žalgirio mūšį. Smagiausia, kai mažoji publika sulaukia momento, kada Vytautas laimi, salėje kyla šurmulys: vaikai savo laibais balsiukais, aktorių paakinti, ima skanduoti: „Lietuva, Lietuva... Mes laimėjom!“

- Ar jums smagu, kad vaikai iš šio spektaklio išeina klykaudami iš džiaugsmo, o emocijos dar liejasi ir jiems žingsniuojant Laisvės alėja į namus?

- Labai dėl to džiaugiuosi, nes tai ne mano vienos nuopelnas. Kadangi tai yra medžiaga apie istorinį įvykį, pateikta ne bet kaip, o labai originaliai ir žaismingai. Į nebūtą istoriją apie žiogus, kurie sulindo į priešų arklių ausis, knygos autorius meistriškai įpynė realų faktą apie Vytauto Didžiojo planą pulti, paskui atsitraukti, suvaidinus, kad pralaimi, ir vėl su naujomis jėgomis pulti ir sumušti kryžiuočius. Ir jeigu vaikai, kurie įleidžiami į spektaklį nuo 4 metų, galvos, kad iš tiesų Žalgirio mūšį laimėti padėjo žiogai, pakrikdę kryžiuočių arklius, tai po kiek laiko pasidomės tuo istoriniu įvykiu. Jie žinos, kada jis įvyko, kas tas Vytautas Didysis, kurio paminklas stovi priešais Kauno lėlių teatrą. Tas patriotizmo daigas, kurį mums pavyko pasodinti mažose vaikų širdelėse, vėliau tikrai išvešės. Aš labai noriu, kad tėvai, grįžę namo, su vaikais šnekėtųsi ne tik apie Žalgirio mūšį, apie spektaklyje patirtas emocijas, ne apie „Žalgirio“ krepšinio komandą, bet apskritai apie Lietuvą, apie tautos vienybę ir net apie tai, kas darosi Ukrainoje, nes tie įvykiai rodomi per kiekvienas žinias. Regis, mažieji užsiėmę savais žaidimais ir nieko negirdi, bet netikėtai jie gali ir paklausti, o kodėl ten žmonės išėjo į gatves, kodėl ten šaudo ir pan.

- Ar tas lėlių vaidinimas su istorinėmis asmenybėmis vien tik trykšta optimizmu? O gal yra peno pamąstymams?

- Taip, iš tiesų yra ir aktualių momentų. Juk Vytautui po Žalgirio mūšio ne viskas puikiai klojosi. Jis, kaip žinome iš istorijos, rengė žygį į Marienburgą, kurį pralaimėjo, o štai spektaklio herojus Žiogas Zigmas nepatarė jam gvieštis svetimų žemių. Kunigaikštis nepaklausė, o žiogai nuo to laiko ant žmonių supyko ir nebesikalba... Mes suteikiame tokią viltį, kad vaikai tą klaidą gali ištaisyti - pievoje pasišnekinti žiogelį ir jo atsiprašyti. Todėl aš labai norėčiau, kad vaikai su tėvais kalbėtųsi apie tai, kas yra tas tikras patriotizmas. Antra vertus, kodėl kai kurie žmonės yra tokie arogantiški, kad jiems vis negana turtų, vis reikia svetimų žemių.

- Ar nepastebite, kad režisierė Agnė Sunklodaitė baigia nukonkuruoti aktorę Agnę Sunklodaitę?

- Per savo darbo Keistuolių teatre metus negaliu skųstis vaidmenų stygiumi. Jų būta apie trisdešimt: didesnių ir mažesnių. Gal vienas svariausių buvo Arkadina mūsų kurso diplominiame spektaklyje Antono Čechovo „Žuvėdroje“, bet labai smagūs ir tie, kuriuos vaidinu vaikams. Juk dėl jų ir gyvenu, ir kuriu, nors savų vaikučių Dievas dar nedavė. Bet, kaip sakoma, svetimų vaikų nėra. Dirbdama Keistuolių teatre natūraliai linkau į režisūrą. Už tai, kad pasirinkau režisūros magistrantūros studijas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, esu dėkinga Aidui Giniočiui, kuris mane skatino tam žingsniui. Man buvo įdomu ne tik vaidinti, bet ir kurti mizanscenas, stebėti, kaip vaidina kolegos, vertinti ir mąstyti, kad aš tikriausiai kai ką daryčiau kitaip. Man taip pat pasisekė, kad studijavau režisieriaus Rimo Tumino kurse, kuris, nors ir dirbdamas Maskvoje, būdamas labai užsiėmęs, sugebėjo mums, studentams, perduoti dalį savo genialaus patyrimo.

- Esate veiklos žmogus. Tikriausiai negalite ramiai po spektaklių sėdėti namie ir žiūrėti televizorių arba naršyti kompiuteryje.

- Kartais po didelių darbų būna smagu neišlipti iš lovos, gerti kavą, naršyti po internetą, žiūrėti filmus, pasidomėti naujausiomis knygomis, kurios, deja, kūrybos žmonėms ne visada pagal kišenę. Praeina kelios dienos taip tinginiaujant ir pasiilgstu veiklos. Tiesiog jaučiu poreikį ieškoti kažko, ko dar neteko scenoje matyti. O juk idėjų mano galvoje knibždėte knibžda. Tik reikia sąlygų ir, žinoma, pinigų joms įgyvendinti.

- Tapote teatro žmogumi. Įdomu, ar ir vaikystėje svajojote apie teatrą, ar tai tiesiog likimo pirštas?

- Vaikystėje aš daug kuo norėjau būti. Labai mėgau ledus, todėl pirmiausiai norėjau būti ledų pardavėja, paskui mokytoja, vėliau, kai lankiau muzikos mokyklą, norėjau būti dainininke, o dar vėliau, kai mėgau fantastinę literatūrą, svajojau būti astronaute. Tikiuosi, kad astronautę dar kada nors suvaidinsiu. (Juokiasi.)

Netikėtumų mano pasirinktoje profesijoje būna labai daug. Kartais svajoji apie vieną, o gauni kitą vaidmenį. Taip ir su režisūra. Kuri, bet ne visada žinai, kas iš to išeis. O pasitaiko ir taip, kad išmuša iš vėžių liga ar kokia nors trauma. Panašiai man buvo ir statant „Žiogą Zigmą“. Po vieno žiemą vykusio filmavimo surietė nugarą taip, kad vos galėjau judėti, o spektaklis lėlių teatre nelaukė. Man kolegos net buvo pasiūlę atvežti į teatrą lovą, kad gulėdama galėčiau „komanduoti“.

- Kas po trumpo atokvėpio jūsų laukia artimiausiu metu?

- Mane jau įtraukė naujas darbas Nacionaliniame Kauno dramos teatre - rašau pjesę pagal garsiojo Vilniuje gimusio prancūzų rašytojo Romeno Gari (Romain Gary) romaną „Aušros pažadas“. Spektaklį, skirtą mums artimo rašytojo 100-osioms gimimo metinėms, turiu pastatyti dar šiame teatriniame sezone.