Teresė Jokšienė: „Ir augalai turi širdį“

Lauke žiema tik įsibėgėjo ir gąsdina šaltuku, o Lietuvos edukologijos universiteto oranžerijoje, kai mes lankėmės, buvo karštoka vasara. Nuo pat šios augalų oazės miesto centre įsikūrimo čia dirba biologė Teresė Jokšienė (55), kuri apie augalus kalba tarsi apie jautrias, meilę ir žmonių nuotaikas suprantančias būtybes. O juk taip yra iš tiesų. Tik ne visada apie tai pagalvojame ir deramai su jais elgiamės.

Patrauklumo dėsnis ir bendravimo būtinybė

Po stikliniu stogu veši apie 800 įvairių rūšių ir veislių augalų, oranžerijoje jie suskirstyti tam tikromis stovyklomis pagal kilmę. Štai Amerikos žemyno plote gali išvysti ir palmių, žydinčių orchidėjų, kurios įsitaisiusios ne šiaip sau vazonuose, o ant palmių kamienų. Pasak T.Jokšienės, augalai mėgsta draugauti vieni su kitais, tiesiog įsitaiso ant medžio, kuris jiems tinka, kamieno ir ten įleidžia šaknis.

Žinome, kad gamtoje savaime vyrauja harmonija, natūralioji atranka, tad, anot mokslininkės, ir žmonės turi patys susikurti sau tinkamą aplinką, derančią prie jų charakterio, gyvenimo būdo. Beje, universiteto koridoriuose taip pat netrūksta augalų, o auditorijose, kur vyksta Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto paskaitos, nuo palangės studentai gali pasiimti tą dieną jiems patinkantį vazonėlį su kaktusu, dracena, žydinčia azalija ar kokiu kitokiu augalu. „Gali būti vazonėlyje pasodinta ir dilgėlė, - visai rimtai kalba dėstytoja ir priduria: - Jeigu kokio nors augalo kvapas mums nemalonus, tai jo ir nelaikykime šalia savęs. Juk galime pasiimti iš gamtos to, ko mums reikia, nes įvairovė yra didžiulė, o augalai nuo seno atkeliauja pas mus iš viso pasaulio“.

„Pats žmogus yra tik viena iš kelių milijardų organizmų rūšių žemėje. Nė viena iš jų nėra izoliuota. Tad visa, kas gyva, kas auga, turi bendrauti, - įsitikinusi T.Jokšienė. -

Ir mūsų oranžerijoje visa augalų įvairovė iš penkių pasaulio žemynų sugyvena taikiai. Ir mikroorganizmai yra naudingi, net būtini, o mes dažnai juos naikiname. Susidraugaukime ir viskas bus gerai, - šypsosi moteris. - Jeigu žemės istoriją išdėstytum laike, tai augalai atsirado prieš dvi valandas, o žmogus - prieš dvi minutes. Tai kas daugiau turi patirties?“

Apie kaktusus, pelargonijas ir kitus

Dabar, vasario pradžioje, žydinčių augalų oranžerijoje nėra daug. Ne sezono metas jiems žydėti, bet lapuočiai klesti, kaktusams irgi neblogai - vienas kitas susikrauna žiedus. Iš retesnių Lietuvoje augalų nustebina dideliais lapais apelsininė kiauliauogė, atkeliavusi iš Andų kalnų, kuri yra bulvės „giminaitė“. Sudomina sukulentų kampelis, kuriame šalia kaktusų įkurdintos labai panašios į juos karpažolės. „Lankytojai dažnai mano, kad tai jiems gerai pažįstami ir kone kiekvienuose namuose auginami kaktusai, aiškina T.Jokšienė. - Tie augalai yra panašūs, nes auga vienodomis sąlygomis. O kas yra kas, sužinome tada, kai sužydi. Tada pagal žiedo sandarą juos ir sugrupuojame. Karpažolės požymis -  baltas skystis, kuris bėga nulaužus stiebelį ar lapelį. Tas skystis yra nuodingas ir jo reikia saugotis“.

Iš biologės naujų dalykų sužinojome ir apie pelargonijas. Jų tėvynė yra Afrika, o rūšių yra begalė. Jų kvapas ne visada ir ne visiems yra malonus, bet įvairiaspalviai purūs žiedai puošia darželius, balkonus, ne vienus namus. „Pastaruoju metu selekcininkai išvedė kvapnialapių pelargonijų grupę, kurios turėtų patikti visiems mylintiems gėles. Štai pauostykite, jos lapai kvepia, - siūlo oranžerijos šeimininkė. - Šią gėlę liaudis vadina jeronimu. Dabar jų yra citrinų, obuolių, mėtų kvapų. Mūsų organizmui reikalingi tokie kvapai ir jie labai veikia žmonių savijautą: reguliuoja kraujo spaudimą, palengvina kvėpavimą, teigiamai veikia kitas gyvybines funkcijas. Tad galime susirasti patys tokių augalų, kurių kvapas mums mielas, kurie mus traukte traukia. Kvapas yra subjektyvus dalykas. Vieniems toks patinka, o kitiems - nemalonus. O štai apie pelargoniją yra anekdotas: jauniems ši gėlė dvokia, o su amžiumi ima kvepėti. Taip yra todėl, kad tas kvapas veikia būtent nervų sistemą. Jaunimo nervai paprastai būna stiprūs, o pagyvenusių žmonių išsiderinę ir jiems tie augalai ima kvepėti, rekomenduojama juos pastatyti savo aplinkoje“.

Pamilusi žaliąjį pasaulį

T.Jokšienė yra baigusi biologijos studijas Vilniaus universitete ir visa jos veikla yra susijusi su augalais. Moteris yra dirbusi Vilniaus šiltnamių kombinate, vėliau kitose su apželdinimu susijusiose įstaigose, o kai 1999 metais tuometiniame Pedagoginiame institute buvo pastatyta oranžerija, žaliąjį pasaulį pamilusi moteris. Per tą laiką nemažai egzotiškų augalų išaugo, pradėjo vesti vaisius. Yra ką parodyti ir studentams, ir dažnai čia apsilankantiems mokiniams, kurie nematę nei kavamedžio, nei kaip auga medvilnė, o kai kas nustemba ir pamatę geltonuojančias ant medelio citrinas. Savotiškų džiunglių karalienė apgailestauja tik kad teks kirsti palmę, kuri per tuos metus taip užaugo, kad jau remia stiklinį stogą.

Paklausta, ar ir jos namai primena oranžeriją, Teresė juokiasi: „Namuose auga tiek augalų, kiek reikia, kiek pajėgiame su jais susitvarkyti ir juos puoselėti. Kartais jų daugėja, kartais mažėja... Augalai mums turi suteikti tik teigiamas emocijas, o ne būti prievolė“. Biologė priminė, kad ir moksliniais tyrimais įrodyta, jog augalai reaguoja į žmogaus pyktį, stresą, blogą nuotaiką. Nuo blogos namų atmosferos augalai vysta, o ten, kur vyrauja santarvė, veši ir žydi. Augalai yra gyvi, bendrauja su mumis ir kitais organizmais. Manyčiau, kad nereikėtų „įsimylėti“ tik vieną augalą, nes gamta nemėgsta išskirtinumo. Dažnai tas mūsų ypač pamėgtas augalas ima ir nunyksta. Visi augalai, kaip ir visos Žemėje esančios organizmų rūšys, yra lygiavertės ir reikalingos. Tiesiog bendraukime“.