1 nuotr.Prodiuseris, muzikantas, dainų autorius, grupės BIX lyderis, projekto „X Faktorius“ teisėjas Saulius Urbonavičius-Samas rugsėjo 16 dieną švenčia 54-ąjį gimtadienį. Kaip Samas minės gimtadienį, kokios datos laukia ir kuo labiausiai džiaugiasi, domėjosi „TV publika“.
- Kaip minėsite gimimo dieną?
- Aš turiu svarbesnį gimtadienį. Ogi BIX trisdešimtmetį. Švęsim griausmingai. Lapkričio 16 dieną „Siemens“ arenoje bus didelis muzikos balius. Norisi apžvelgti praeitą kelią. Bus labai smagu.
- Trisdešimtmetį skaičiuojate nuo pirmo koncerto?
- Taip, skaičiuojame nuo pirmo koncerto, kuris įvyko 1987 metų gruodžio 30 ar 31 dieną. Jis vyko beveik per Naujuosius metus Šiaulių kultūros namuose. Jubiliejinis koncertas vyks lapkričio 16 dieną, bet, manau, data neturi reikšmės. Rudenį prieš trisdešimt metų mes jau buvome susikūrę, repetavome, kūrėme dainas, kad padarytume pirmą koncertą.
- Ne tik kuriate muziką, bet ir filmuojatės kine. Kokius filmus mėgstate ir kaip vertinate kino pasaulį?
- Man atrodo, kad kinas turi tave užkabinti ir nepaleisti. Tokių filmų yra, bet aš nesu tas kino mėgėjas, kuris sėdi ištisai prie ekrano ir žiūri filmus. Turiu keletą legendinių filmų, kurie man padarė įspūdį, ir atsimenu, bet tik tiek.
- Kokie tai filmai?
- Tai britų muzikinė komedija „Gyvenimo prasmė“ („The Meaning of Life“). Žiauriai fainas ir juokingas filmas. Ten sarkastiškai pasakojama apie žmogaus gyvenimą, jo gyvenimo etapus, apie viską. Tai toks filosofinis filmas.
- Kas jums kasdien suteikia džiaugsmo?
- Įvairūs dalykai. Kartais užtenka saulės, kartais vaikai, šeima, darbas. Dažnai muzika. O ypač nauji atradimai.
- Ar įmanoma vis atrasti ką nors naujo?
- Aš manau, kad kiekvieną sekundę tą galėtume padaryti, jeigu sugebėtume. Mes dažnai gyvename tunelyje žiūrėdami į plokščią ekraną ir nieko nematydami aplink, todėl gali pasirodyti, kad jau nieko atrasti neįmanoma. Tačiau iš tikrųjų kiekvieną sekundę viskas keičiasi.
- Svarbu pastebėti smulkiausius gyvenimo pasikeitimus?
- Taip, ir suprasti, koks čia stebuklas aplink. Kaip gerai, kad tu gali matyti, suprasti, kad tu gyvas, gali liesti, gali užuosti, girdėti. Tai yra stebuklas. Mes neįvertiname to. Realiai aplink tik šaltas kosmosas. Jis visai netoli, už dešimt kilometrų į viršų. Ir ten nėra visiškai nieko, tik 250 laipsnių šalčio. Jeigu taip pradedi mąstyti, tada kiekviena sekundė pasidaro stebuklu ir atradimu.
- Projekte „Idėja Lietuvai“ pasiūlėte surengti verkimo čempionatą. Kodėl?
- Kadangi mes labai liūdna tauta, labai nemokame savęs vertinti, tai pamaniau, kad reikia vieną dieną visiems išsiverkti ir po to uždrausti verkti ir visus metus šypsotis, o po to vėl išsiverkti vieną dieną.
- O tikrai užtektų vienos dienos?
- Manau, kad niekaip, bet reikia pratintis. Lietuva dabar verkia 360 dienų ir tik penkias šypsosi. Iš tikrųjų informacinėje erdvėje yra labai daug neigiamų dalykų. Žmogus ir taip užsikasęs šitame šiuolaikinio gyvenimo tempe, dar paskaitęs, pažiūrėjęs į neigiamus dalykus iš viso praranda viltį. Mums reikia išsiverkti, nes esame žiauriai traumuota tauta ir tą slepiame. Neišsiverkiame, neišsikalbame apie visas tremtis, mūsų tautos žudymą, nuolatinį naikinimą. Mes gi ant šunų tako gyvename. Tai iš rytų, tai iš vakarų ant mūsų užlipa, apkandžioja, apdaužo ir visa tai tautos sąmonėje laikoma giliai ir tos neišverktos ašaros mums trukdo eiti toliau ir tobulėti...
Parengta pagal priedą „TV publika“
