2019 metų Kanų kino festivalyje „Auksinė palmės šakelė“ už įnašą į kino meną buvo skirta legendiniam 83-ejų prancūzų aktoriui Alenui Delonui. Tiesa, atsirado nemažai protestuojančių prieš šį žiuri sprendimą, atseit dėl seksistinių ir rasistinių A.Delono pažiūrų, bet apdovanojimas buvo įteiktas. Ir būtų sunku jį užginčyti, juk šis aktorius suvaidino per 80 kino filmų, ir ne vienas iš jų įėjo į pasaulio kino aukso fondą („Rokas ir jo broliai“, „Leopardas“, „Užtemimas“), dirbo su garsiausiais XX a. režisieriais. „Aš priimu tai, kad galima nemylėti manęs kaip asmenybės, bet profesionaliąja prasme aš neliečiamas. Profesinėje srityje esu tuo tikras, aš nepriekaištingas“, - yra sakęs aktorius.
Nereikalingas vaikas
Alenas Delonas (Alain Delon) gimė 1935 metais Paryžiaus priemiestyje, bet jo vaikystė prabėgo kitame mažame miestelyje - Bur-la-Rene. Būsimojo aktoriaus tėvas Fabianas Delonas turėjo nedidelį kino teatrą, mama Edita pagal profesiją buvo farmacininkė, bet dirbo kasininke šeimos įmonėje. Kai Alenui buvo 3 metai, jo tėvai išsiskyrė. Po metų Edita ištekėjo už mieste populiarios mėsos parduotuvės savininko Polio Bulono. Kaip ir pirmojoje santuokoje, ji padėjo vyrui dirbti ir jai visiškai nelikdavo laiko sūnui. Todėl Alenas buvo atiduotas auginti žindyvei poniai Nero, į kurios šeimą 4 metų berniukas persikėlė gyventi. Laiką, kurį praleido šių žmonių namuose, aktorius prisimena labai šiltai. Į savo tikrų tėvų namus Alenas sugrįžo tik po tragiškos Nero šeimos žūties.
Mokykloje berniukas pasižymėjo audringu charakteriu, nuolat krėsdavo šunybes ir atkakliai nenorėjo vykdyti mokytojų užduočių. Pakeitęs kelias mokyklas, iš kurių būdavo išvejamas dėl nepažangumo, nepakenčiamo elgesio ir chuliganizmo, Alenas tėvų pageidavimu pradėjo mokytis dešrininko profesijos, o gavęs diplomą ėmė darbuotis patėvio krautuvėlėje.
Grožis tik trukdė
17-metis A.Delonas gavo galimybę pakeisti gyvenimą: jis užsirašė savanoriu į prancūzų armiją, bet ne iš patriotiškumo, o susigundęs nemaža pinigų suma. Netrukus jis pateko į karą Indokinijoje. Armija būsimąjį aktorių užgrūdino, jis tapo atsakingesnis ir organizuotesnis. „Kariuomenėje daug ko išmokau. Manau, ji tapo viso mano gyvenimo, mano karjeros pagrindu. Aš labai anksti sužinojau, kas yra disciplina, pagarba viršenybei, baimė ir visa kita. Mane tai suformavo“.
Baigęs tarnybą, 1956 m. Alenas grįžo į Paryžių, įsitaisė dirbti padavėju, bet dėl ūmaus charakterio naujajame darbe nepritapo ir netrukus jį metė. Neturėdamas nei darbo, nei pinigų, Alenas kategoriškai nenorėjo grįžti pas tėvus. „Kai grįžau iš tarnybos, turėjau tik išvaizdą. Manyje nebuvo turinio, nebuvo nieko, išskyrus mano išvaizdą“. Draugų patartas, jis pradėjo siuntinėti savo nuotraukas prodiuseriams bei dalyvauti kino atrankose. Į vaikiną, su draugu nuvykusį į Kanus, atkreipė dėmesį garsus amerikietis aktorių vadybininkas Haris Vilsonas ir pakvietė A.Deloną persikelti į Holivudą. Bet paskutinę akimirką įvyko kitas lemtingas susitikimas: populiarus kino režisierius Ivas Alegrė (Yves Allegret) įtikino aktorių pradėti karjerą prancūzų kine ir pasiūlė jam vaidmenį savo filme „Kai įsikiša moteris“. Jo darbu režisierius liko patenkintas ir rekomendavo jį savo broliui Markui, taip pat kino režisieriui. „Pirmasis režisierius man pasakė: „Tik nevaidink. Niekada nevaidink. Būk, kas esi. Kalbėk, kaip pats kalbi, judėk, kaip judi, žiūrėk, kaip žiūri. Nedaryk nieko, ko nedarai tu pats.“ Aš labai gerai įsiklausiau į jo patarimus.“ Nedideli vaidmenys brolių Alegrė filmuose A.Delono neišgarsino, užtat jį pastebėjo kino korifėjai. Jau 1958 m. A.Delonas buvo pakviestas į Pjero Uji (Pierre Huit) istorinę melodramą „Kristina“, kuriame jo partnere tapo Romi Šnaider (Romy Schneider). Neturėdamas specialaus išsilavinimo, A.Delonas aktoriaus meistriškumo mokėsi filmavimo aikštelėse, stengėsi įgyti kitų reikalingų įgūdžių: lankė fechtavimo, scenos kalbos pamokas. Gana aukštas (177 cm), gražiai sudėtas, taisyklingų patrauklių veido bruožų aktorius paklausą turėjo, bet kaskart gaudavo trafaretinius, antraplanius ir epizodinius lengvabūdiškų gražuolių vaidmenis. Vėliau aktoriaus išvaizda buvo laikoma vyriško grožio etalonu, bet karjeros pradžioje mielas veidas A.Delonui išgarsėti tik trukdė.
Šlovės metai
Kritikų ir publikos pagyrimų aktorius pagaliau sulaukė 1960 m., ekranuose pasirodžius Renė Klemano (Rene Clement) detektyviniam filmui „Saulės nudeginti“. Po šio filmo Alenas išgarsėjo už Prancūzijos ribų ir sulaukė kvietimo iš garsaus italų režisieriaus Lukino Viskončio (Luchino Visconti). Persikėlęs į Italiją, Alenas nusifilmavo jo režisuotoje dramoje „Rokas ir jo broliai“, epinėje kino juostoje „Leopardas“, melodramoje „Užtemimas“ (rež. M.Antonionis). Šiuose filmuose atsiskleidė A.Delono dramatinis talentas. Įdomu, kad A.Delonas, neįgijęs profesionalaus aktorinio išsilavinimo, vėliau taps pavyzdžiu, į kurį lygiuosis teatro mokyklų auklėtiniai. Vaidindavo jis visada intuityviai - jam pasisekė, kad teko dirbti su tokiais režisieriais kaip Renė Klemanas, Lukinas Viskontis ir Žanas Pjeras Melvilis (Jean Pierre Melville), kurie sugebėdavo išryškinti jo stipriąsias savybes.
7-ajame deš. A.Delonui pavyko atsitolinti nuo šabloniško kenčiančio gražuolio vaidmens ir pademonstruoti komiko talentą. A.Delono suvaidintą Žiuljeną filme „Juodoji tulpė“ žiūrovai priėmė labai šiltai. O filmas „Melodijos iš rūsio“ (rež. H.Verneuil), kuriame A.Delonas vaidino su Žanu Gabenu (Jean Gabin), buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“. Būtent po šio filmo aktorius buvo pakviestas į Holivudą. Bet Europos žvaigždės dalyvavimas amerikietiškuose filmuose ne visada atitinka lūkesčius. Amerikoje sukurti filmai su A.Delonu pasisekimo neturėjo. Užtat pirmasis į tėvynę grįžus gautas pagrindinis vaidmuo - prancūzų filme „Samurajus“ - tapo kino klasika.
1969 m. aktorius, ir vėl su Romi Šneider, nusifilmavo kitame populiariame prancūziškame filme, Žako Derė (Jacques Deray) detektyve „Baseinas“. 8 ir 9 deš. aktorius vaidino daugybėje nevienodos kokybės ir populiarumo filmų - pasitaikydavo ir nesėkmių, ir labai vykusių darbų. Garsiausias to laikotarpio aktoriaus vaidmuo yra alkoholiko Robero Avranšo dramoje „Mūsų istorija“ (rež. Bertrand Blier), už kurį A.Delonas buvo apdovanotas premija „Cezar“ kaip geriausias metų aktorius. Taip pat jis išbandė save kaip režisierius, scenaristas ir prodiuseris.
Aktorius mėgavosi pasauline šlove, jo vardas tapo praktiškai bendriniu. Garsiausias paskutiniame amžiaus dešimtmetyje suvaidintas A.Delono vaidmuo - pagrindinio herojaus 1992 m. filme „Kazanovos sugrįžimas“. Naujajame tūkstantmetyje A.Delonas ilgai nesirodė kino ekranuose, ir tik 2008 m. atliko Julijaus Cezario vaidmenį komedijoje „Asteriksas Olimpinėse žaidynėse“. 2012 m. A.Delonas pasirodė rusų gamybos filme „Su Naujaisiais Metais, mamos!“. Tai kol kas yra paskutinis Aleno Delono darbas kine. 2017 m. aktorius spaudai pareiškė, kad palieka kiną. A.Delonas šį sprendimą paaiškino tuo, kad dabar pirmenybę teikia teatrui, kuriame sukuriamas tiesioginis ryšys su žiūrovais. A.Delonas pasirodo „Le theatre des Bouffes-Parisiens“ scenoje ir ne kartą yra vaidinęs viename spektaklyje su dukra Anuška. „Mano laikų kinas, kurį aš pažinau, leido žmonėms svajoti. Jie ateidavo į kino salę, sėsdavosi į raudonus krėslus, gesdavo šviesa, nušvisdavo ekranas... ir svajodavo. Mes buvome jų svajonės dalis. Visą savo gyvenimą aš mokiausi svajoti. Mokiausi svajoti kine. Dabar žmonės nebesvajoja, ir aš nenoriu tame dalyvauti.“
Moterys jo gyvenime
„Aš mylėjau moteris skirtingai, bet viskas, ką dariau, dariau dėl moterų, iš meilės joms“. Moterų jo gyvenime buvo daug, o laimės - mažai.
Pirmoji didelė Aleno Delono meilė - jauna austrų kino aktorė Romi Šnaider, su kuria aktorius susipažino kuriant filmą „Kristina“. 1959 m. jiedu susižadėjo ir 6 metus gyvenime atliko jaunikio ir nuotakos vaidmenis, bet taip ir nesusituokė. Aktorius buvo užmezgęs trumpą romaną su aktore ir dainininke Niko, ir ji 1962 m. jam pagimdė sūnų, bet A.Delonas jo taip ir nepripažino, nepaisant to, kad berniukas užaugo pas Aleno tėvus ir gavo jų pavardę. Pirmąja oficialia A.Delono žmona tapo modelis ir aktorė Natali Bartelemi (Nathalie Barthelemy), dėl kurios A.Delonas metė R.Šnaider. Natali filmavosi drauge su juo ir pagimdė jam sūnų Antonį. Jų santuoka tvėrė vos 4 metus. 1968 m. kuriant filmą „Džefas“, A.Delonas susipažino su aktore Mirėj Dark (Mireille Darc). Aktoriai taip ir nesusituokė, bet gyveno kartu 15 metų, ir tai buvo ilgiausi nuolatiniai santykiai A.Delono gyvenime. Net po išsiskyrimo jiedu liko geri draugai, A.Delonas Mirėj vadino „gyvenimo moterimi“. Kita A.Delono santuoka taip pat nebuvo oficialiai įregistruota. 1987 m. A.Delonas susiejo gyvenimą su manekene iš Olandijos Rozali van Bremen (Rosalie van Breemen). 30 metų jaunesnė žmona pagimdė jam dukrą Anušką ir sūnų Aleną Fabianą. O paskui, kai aktoriui buvo 67-eri, su vaikais paliko jį ir išėjo pas kitą.
Šiandien aktorius vienas gyvena Ženevoje ir Paryžiuje, turi didelį namą Luaros slėnyje. Po puikios karjeros kine jis pasuko į verslą: Alenui Delonui priklauso dvi kino studijos „Delbeau Productions“ ir „Adel Productions“, taip pat prekės ženklas „A.D.“ - gaminami jo vardo klasikiniai kostiumai, vyriški viršutiniai drabužiai, laikrodžiai, akiniai, parfumerija, jis turi jachtų ir turtingą meno galeriją. Bet pasaulio kino garsenybė laimingu žmogumi savęs nelaiko. 2005 m. per vieną interviu aktorius prisipažino išgyvenantis depresiją, prasitarė svajojantis apie moterį, kuri būtų šalia, kad mylėtų jį tokį, koks yra, o ne paveikslą, sukurtą prieš 50 metų. „Mano kinas mirė ir aš drauge su juo. Jį parklupdė pinigai, komercija, televizija. Aš siaubingai kenčiu - morališkai ir fiziškai. Pavargau nuo gyvenimo,“- kalbėjo tuomet 70-metis A.Delonas, atvirai prisipažinęs, jog jį lanko mintys apie savižudybę. „Sukurtas sėkmei, bet ne laimei - čia ne mano sugalvoti žodžiai, bet jie išties buvo pasakyti apie mane.“