Teatro bei kino aktoriui ir režisieriui Sigitui RAČKIUI vasario 7 d. sukaks 66-eri, o jau po poros dienų jis išvyks į Latviją, nes ten dabar menininkas praleidžia didžiąją dalį savo kasdienio gyvenimo - režisuoja tiek lietuvių, tiek jau ir latvių pamėgtą televizijos serialą „Moterys meluoja geriau“.
- Laukiate savo gimtadienio?
- Net nebežinau. Jaunystėje laukiau, kad greičiau sukaktų tie 25, 30 metų, galvojau, ir proto daugiau su metais ateis. Žinote, vis jaunas ir jaunas - norėjosi būti suaugusiam, rimtam. O dabar norėtųsi būti 25-erių... Ar daryčiau tą patį, krėsčiau tas pačias kvailystes, jei galėčiau grįžti? Net nežinau, bet tikriausiai. Charakteris toks. Visko būdavo, kaip sakoma - padarai, o paskui pagalvoji. Tikiuosi, kad daugumai jaunystėje taip, ne man vienam.
- Ar prisimenate kurį nors savo gimtadienį ypatingai?
- Šiaip tai nelabai aš juos švenčiu. Turiu tokių pažįstamų, kurie kaskart daro balių - susikviečia 30-40 žmonių. O aš kažkaip - ir žmona mano - ne mėgėjai švęsti. Artimiausieji pasveikina, ir tiek. Ne kompanijos mes žmonės, nors atrodytų, kad bohemos atstovai. Žmona mano labai nemėgsta, visiškai nešvenčia, ir aš toks pats.
Tiesa, per 50-metį, 60-metį dideli baliai buvo. Mūsų buvo labai šaunus, draugiškas kursas. Tai dabar tuos jubiliejus „darome“ dėl kurso - proga visiems susirinkti. Šešiasdešimtmečius visus jau atšventėme, dabar susitarėme, kad septyniasdešimtmečius švęsime. Tad ir aš 70-mečio šventimą organizuosiu tik dėl kurso.
Susitinkame, prisimename, kaip smagiai mes gyvenome. Atrodytų, tik ketveri gyvenimo metai - kas gi čia yra, mirksnis, bet jie visiems mums turėjo labai didelę reikšmę.
Žinote, kursą aš atsimenu - pati pradžia, kaip studijavome, mokėmės, o paskui prasidėjo darbas, ir nebeatsimeni, kas kada buvo. Tik darbas, darbas, darbas.
- Ko šiemet norėtumėte gimtadieniui dovanų?
- Nežinau. Viską aš turiu. Puikią žmoną, vaikus, du anūkus Anglijoje, darbą, kuris man patinka, namus, labai mylimą šunį... Va jeigu mano jaunėlis kokį anūkėlį padovanotų. Kartais su žmona pakalbame, kad būtų gerai, kad anūkas būtų čia, Vilniuje, arčiau mūsų.
- Kuo dabar gyvenate, ką veikiate?
- Jau ketveri metai didžiąją laiko dalį praleidžiu Rygoje - ir dabar po gimtadienio šešiems mėnesiams išvažiuosiu. Latviai serialą „Moterys meluoja geriau“ nupirko ir aš ten jį režisuoju. Šešis mėnesius pabūnu, nufilmuojame vieną sezoną, grįžtu į Lietuvą. Taip jau gyvenimas susiklostė. Iš pradžių nuvažiavome tik pabandyti pirmas 40 serijų nufilmuoti, bet labai gerai tas serialas ten prigijo, populiarus tapo, puikūs aktoriai surinkti, tai taip ir dirbame - dar sezoną, ir dar sezoną....
Man patinka tai, ką aš dabar darau. Puikiai susigyvenau su aktoriais. Darbas lyg ir tas pats, kurį prieš tai dirbau čia, bet kažkaip ir kitaip viskas, temos kitos. Manau, mūsų darbe tai svarbiausia - kad pačiam patiktų, kad būtum „užsivedęs“, kad kitiems patiktų, ir procesas eina. O ir atlygis pakankamas. Tik, žinoma, geriau būtų buvę, jei jaunystėje tokius pinigus būčiau uždirbęs.
- O teatro nepasiilgstate?
- Pasiilgstu, bet visko juk nespėsi. Latvijoje dažnai einu žiūrėti, minčių turėjau ten pjesę pastatyti, ir latviai norėjo, bet jėgų nebėra - po darbų jau norisi pailsėti. Ką padarysi, senatvė.
Parengta pagal priedą „TV publika“