respublika.lt

Sofijos Rotaru laimės receptas

(0)
Publikuota: 2014 balandžio 05 14:28:52
×
nuotr. 2 nuotr.
Sofijos Rotaru laimės receptas

Sunku patikėti, bet „auksinis Ukrainos balsas“ džiugina klausytojus jau penkis dešimtmečius: pradėjusi muzikinę karjerą 7-ąjį dešimtmetį, Sofija Rotaru ir šiandien yra nepaprastai populiari, ir ne tik Ukrainoje, kurioje praleido praktiškai visą gyvenimą.

- Jūsų, superžvaigždės, biografija yra kaip reta „nežvaigždiška“. 34 metus gyvenote su vieninteliu vyru, o po jo mirties jau 12 metų likote ištikima jam. Puikus sūnus, priešingai nei dažniausiai būna, netapo artistu. Kaip jums pavyksta gyventi paprastą, laimingą gyvenimą tokiame chaotiškame pasaulyje kaip estrada?

- Ką gavau iš tėvų, su tuo ir keliauju per gyvenimą. Papročiai mūsų šeimoje, o ir apskritai kaime, buvo griežti. Mes, vaikai (šeimoje buvome šeši), dirbdavome labai daug ūkio darbų. Mergaitės buvo ruošiamos šeimai ir mokomos visko: ir gaminti valgyti, ir švarintis, ir darže dirbti. Tėvai kolūkiečiai kiauras dienas plušėdavo laukuose, o mes melždavome karvę, grėbdavome šieną, laistydavome daržą, o jis buvo labai didelis. O vandenį reikėdavo paruošti, pašildyti saulėje - pomidorų ir agurkų negalima laistyti šaltu. Todėl tėvas iš pradžių pripildavo duobę vandens, o mes paskui tampydavome jį kibirais į daržą. Niekas ir negalvojo prieštarauti - žinojo, kad tai mūsų pareiga. Problema kildavo tik dėl manęs, nes vakare, kai eidavome gulti, vyresnioji sesuo man atidarydavo langą, o aš išbėgdavau į mokyklą, kur lankiau šokių būrelį. Bėgdavau gatvėmis, o pati bijodavau, kad kas iš kaimo gyventojų mane pamatys, kaip, beje, ir kiti būrelio nariai.

- Kodėl?

- Tais laikais mūsų kaime po saulės laidos mergaitė neturėjo teisės išeiti į gatvę. O kaimas - didelė šeima, kurioje visi vieni apie kitus žino viską. Suprantama, tėvai jaudindavosi dėl vaikų reputacijos. Todėl, kai 10-oje klasėje pas mus atvažiavo meninės saviveiklos specialistai iš Černovcų ir pradėjo įtikinėti tėvus, kad aš turėčiau išvažiuoti į srities centrą mokytis muzikos mokykloje, jie, pirmiausia mama, išsigando. Ji verkė, sakė, kad man reikia tekėti, o ne važiuoti nežinia kur nežinia ko. Bet tėtis mane palaikė ir sutiko. Jis dirbo vynuogių augintojų brigadininku, bet buvo artistiškos prigimties, puikiai dainavo. Ir norėjo, kad aš tapčiau dainininke. Taip aš išvažiavau į Černovcus. Mokiausi uoliai, kartu su pirmuoju muzikos mokyklos kursu lankiau ir vakarinę mokyklą norėdama gauti atestatą. O kai gavau, pasijutau suaugusi ir pirmiausia nusikirpau kasas, pasidariau tais laikais madingą šiauštą šukuoseną, labai panašią į N.Varlej „Kaukazo belaisvėje“. Bet taip atrodant važiuoti į kaimą nebuvo ko ir galvoti. Teko per atostogas likti Černovcuose. Praėjo savaitė, ir staiga tėvai atvažiavo patys! Užėjo pas mane į bendrabutį, o aš vos spėjau užsimesti ant galvos skarelę. Bet mama greitai viską suprato ir griežtai liepė ją nusirišti. Nusirišau, o ją apėmė siaubas: „Kol plaukai neataugs, namo nevažiuok!“ Paskui, aišku, man atleido. Ir, beje, kai išėjau į didžiąją sceną, mano plaukai vėl buvo ilgi.

- O juk 7-ąjį dešimtmetį buvo madingos ne tik šiauštos šukuosenos, bet ir mini sijonukai...


- Iki šiol turiu zomšinį 15 cm ilgio sijonėlį, kurį segėjau ir mokykloje, ir net pagimdžiusi Ruslaną, aš tuomet svėriau 47 kg. Pamenu, kaip vaikščiodavau su tuo sijonėliu, kuris vos dengė kelnaites, ir dar su aukštakulniais. Turėjau nuostabius prancūziškus batelius - zomšinius, su skylutėmis. Mes su mokyklos mergaitėmis, kai nuvykome į Piterį koncertuoti, nusipirkome visos po porą, nė kiek nesukdamos galvos, kad vaikščiosime su vienodais. Ir štai einame per miestą - su šukuosenomis, mini sijonėliais ir smailiakulniais, o bobulės smerkiamai šaukia mums iš paskos: „Kaip jums ne gėda!“ Bet kai važiuodavau pas tėvus į kaimą, pasiimdavau kitus, „padorius“ drabužius.

- Būtent tais laikais jūsų būsimasis vyras Anatolijus Jevdokimenka įsimylėjo jus, pamatęs jūsų nuotrauką ant žurnalo viršelio...

- Taip, tuomet Tolia tarnavo kariuomenėje, ir jam į rankas pateko tas žurnalas. Aš ten buvau pristatyta kaip respublikinio konkurso nugalėtoja. O paskui jis mane susirado Černovcuose... Išties, mums abiem tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Mes ir vestuvių ilgai neatidėliojome, nors Tolikui liko metai mokytis universitete (jis studijavo fizikos ir optikos fakultete, nors muzika jau tada jį domino daug labiau). O vėliau mes drauge įkūrėme kolektyvą „Červona ruta“.

- Jūs ir jūsų grupė greitai išpopuliarėjote ir gastroliuodavote po visą SSRS. Bet tada jau buvo gimęs sūnus Ruslanas. Kas jį augino?

- Taip, artistų tokia dalia - už meilę profesijai, už sėkmę sumokame išsiskyrimu su vaikais. Ruslanas ilgai gyveno su Anatolijaus tėvais. O paskui, kai persikraustėme į Jaltą - mano sveikatai tiko būtent šis klimatas, - atsivežėme ir Ruslaną. Supratome, kad kitaip apskritai matysime jį kartą per metus. Galbūt pasielgėme neteisingai: tikriausiai Ruslanui čia, be močiutės ir senelio, buvo nesaldu. Juk mes nuolatos išvažiuodavome, anksčiau gastrolės trukdavo po du tris mėnesius. Paskui trys dienos namie ir vėl į kelią! O Ruslaną prižiūrėdavo tai kaimynės, tai auklytės. Taip, šalia sūnaus buvome ne mes, tėvai, o svetimi žmonės. Atsiplėšdami nuo vaiko mes verkdavome, širdys plyšdavo. Grįždami iš gastrolių vėl verkdavome - jau iš laimės. O Ruslanas puldavo prie mūsų, apkabindavo, sustingdavo ir pirmiausia klausdavo: „Ar ilgam parvažiavote?“ Jei pareidavo iš mokyklos, kai mes būdavome jau namie, įpuldavo į butą ir mūsų dar nepamatęs traukdavo nosimi: „Kvepia mama!“ Taip, Ruslanui trūko motinos glamonių, jis norėjo, kad mama ir tėtis būtų šalia.

- O juk dažnai žvaigždžių šeimose vaikai auga lepinami...

- Ir mes sūnų lepinome. Bet, regis, nesmarkiai, nes jis išliko kuklus. Vaikystėje net drovus buvo! Gal kitas vaikas būtų visiems gyręsis, kad jo mama ir tėtis garsūs žmonės. O jis - niekada. Priešingai! Laikui bėgant Ruslanas pats suprato, kokia jo tėvų misija, kokia mūsų atsakomybė ir kad jam taip pat reikia tinkamai elgtis.

- Esate gera mama. O kodėl su vyru apsiribojote vienu vaiku?

- Nes labai daug dirbau. Mama visą laiką prašė manęs gimdyti dar: „Dukrele, tu tik pagimdyk ir toliau dirbk, o mes antrąjį užauginsime“. Dar ji sakydavo: „Tu labai gailėsiesi, kad turi tik vieną vaiką“. Ir aš išties gailiuosi. Todėl, kai Ruslanui ir Svetai (S.Rotaru marti - red. past.) gimė Tolia, aš po poros metų pradėjau juos spausti, kad pasigimdytų dar, ir jie tai padarė po septynerių metų. Ir dėl vardų buvo viskas aišku: sūnus su marčia iškart sumanė pavadinti sūnų Toliku senelio garbei, o mergaitę - mano vardu. Žinoma, man buvo labai malonu. O kad nebūtų painiavos, namie mane vadina „Sonia didžioji“, o anūkę - „Sonia mažoji“. Nors mažoji Sonia ūgiu jau lenkia didžiąją.

- O kodėl anūkai jus vadina ne močiute, o tiesiog Sonia?

- Aš nebijau žodžio „močiutė“, bet taip išėjo, kad anūkai mane vadina vardu. Tiesiog aš jiems nekeliu asociacijų su šiuo žodžiu. Pamenu, Tolia pirmoje klasėje parėjo iš mokyklos ir sako: „Niekas netiki, kad tu mano močiutė“. Aš nusistebėjau: „Kodėl?“ O jis: „Vaikai sako, kad močiutės tokios jaunos nebūna“.

- Padedate sūnui ir marčiai auklėti anūkus?

- Aš juos myliu ir lepinu, nes nelabai dažnai matau. O auklėja juos tėvai, ir aš visiškai sutinku su tuo, kaip jie tai daro. Ruslanas ir Sveta jiems skiria labai daug dėmesio, kontroliuoja, kad jie gerai mokytųsi, kad laikytųsi tvarkos, jaustų atsakomybę ir saiką. Mano anūkai žino žodį „ne“, ir tai yra labai gerai... Sonečka ir išvaizda, ir charakteriu panaši į mane, tokia žvitri, nepasėda. O Tolia panašesnis į mamą - ramus, santūrus, atkaklus.

- O į estradą Tolia nesiveržia?

- Ne, kaip ir jo sesuo. Mūsų sūnus baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę, bet greičiau todėl, kad mes jį vertėme. Toliau mokytis muzikos sūnus nepanoro ir mes su Toliku nespaudėme. Vis dėlto į artistus reikia eiti tik tiems, kas be muzikos negali gyventi - kaip mes su vyru, abu nenormalūs. Nors Ruslano absoliuti muzikinė klausa, jis puikiai supranta muziką. Todėl po Anatolijaus mirties sūnus tapo mano muzikos prodiuseriu. Visas repertuaras, kurį dainuoju šiandien, - tai jo nuopelnas. Ruslanas pats rado savo kelią. Ir anūkai tegu patys supranta, ką nori gyvenime veikti. Mes padėsime. O kol kas Sofija mokosi tarptautinėje mokykloje, kurioje dėstoma anglų kalba. Dar ji domisi choreografija, fortepijonu, vokalu ir žirgų sportu. Na, o Anatolijui - jam jau 19 metų - liko dar treji metai mokytis menų universitete Londone. Anūkas taip pat muzikalus.

 

Pagal užsienio spaudą parengė Milda Kunskaitė

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s