respublika.lt

Skaistė Semenikė: Šiandien turiu tai, apie ką svajojau visą gyvenimą

2018 rugpjūčio mėn. 01 d. 18:00:11
Dalia DAŠKEVIČIŪTĖ

Kai kurie nustebs, tačiau Skaistė Semenikė, prieš keliolika metų, dar būdama Būtyte, išgarsėjusi realybės šou „Baras 2“ ir „Dešimtmečio baras“, dabar - populiarėjanti menininkė, tapanti ryškius, abstrakčius, neretai - sarkastiškus paveikslus, kurių kiekvienas turi potekstę. S.Semenikės teigimu, tokios pilnatvės, kokią jaučia šiuo gyvenimo etapu, ji dar nėra turėjusi.

 

Po pokalbio moteris prisipažįsta esanti laiminga, kad tai pirmasis jos interviu, kur kalbame apie jos kūrybą, o ne įvairius pašalinius dalykus. Nes tai dabar menininkei labai svarbu. Tad kviečiame susipažinti su nauju - ryškiu, spalvingu ir kartu šviesiu - S.Semenikės gyvenimo laikotarpiu.

- Skaiste, daugelis jus atsimena iš realybės šou laikų. O jūs jau kurį laiką tapote paveikslus, prieš tai dirbote informacinių technologijų specialiste. Papasakokite, kaip jūsų gyvenimas klostėsi po visų šou, t.y. tuo metu, kai apie jus kažkurį laiką negirdėjome?

- Negirdėjote, nes aš pati to norėjau. Sulaukdavau žurnalistų skambučių, bet neturėjau, ką papasakoti, dirbau paprastą darbą, buvau išvykusi, studijavau koledže... Mane labai erzina straipsniai apie nieką, tad galvodavau: kai turėsiu, ką pasakyti, ką parodyti, tada ir galėsime bendrauti.

Po realybės šou praėjo penkiolika metų. Labai daug laiko, tad daug visko įvyko, patirtis buvo įvairi. Sunkus darbas, kova už būvį, ir štai šiandien turiu tai, apie ką svajojau visą gyvenimą.

- Nekart esu jus pastebėjusi mados renginiuose. Jūsų kūriniai, jų motyvai atspaudžiami ir ant įvairių drabužių ar užrašinių. Mada - jūsų aistra?

- Visą gyvenimą esu mažumėlę pamišusi dėl to. Labai seku madą, esu drąsi ir, jeigu Dievas man duotų lieknesnę figūrą, jūs mane išvystumėte dar drąsesnę, dar ne to pamatytumėte (juokiasi). Niekada nebijojau puoštis, išsiskirti. Ne tam, kad visi pastebėtų, tiesiog aš taip gerai jaučiuosi. Vienu metu - gal per tą rutiną, buvau madą apleidusi. O dabar, prasidėjus naujam gyvenimo etapui, ypač po santuokos, esu visiškai neribojama, su vyru esame geriausi draugai, crazy pora. Man tarsi čakros atsivėrė, eksperimentuoju ir turiu begalinę laisvę. Man nesvarbu, ką žmonės pagalvos. Gal kartais atrodau juokingai 37-erių taip ryškiai rengdamasi, bet man tiesiog gera! Jaučiu visišką sielos pilnatvę, tokio etapo gyvenime nesu turėjusi.

- Jus labai palaiko vyras Viktoras. Savo kūryboje nemažai kalbate apie meilę. Kiek žmogui yra svarbu turėti mylimą žmogų ir jo visokeriopą palaikymą?

- Labai svarbu ne tik mylimas, artimas žmogus, bet ir aplinka, šeima, draugai. Apskritai mane žmonės palaiko, tad šis visų palaikymas yra didelis indėlis. Kiekvienas parduotas paveikslas man yra spyris kažką daryti, nustebinti. Jeigu būčiau labai nelaiminga, liūdna, matytumėte tai mano darbuose. O jie juk - ryškūs, spalvingi. Yra tamsesnių darbų, nes būna ir tamsesnių etapų mano gyvenime. Bet esate teisi, meilė daug ką duoda. Partnerio meilė man yra svarbiausia. Jei jis palaiko, tai labai svarbu. Tačiau šiaip esu iš tokių žmonių, kurie turi savo stiprią nuomonę. Anksčiau truputį kompleksuodavau, o dabar labai myliu savo kiekvieną piešinį, man jie kaip vaikai. Meilė menui, meilė gyvenimui ir atsispindi mano darbuose.

- Užsiminėte apie spalvas, kaitą. Ar įžvelgiate dabartiniuose ir ankstesniuose paveiksluose savo, kaip asmenybės ir kaip menininkės, augimą?

- Taip! Viešinti darbus pradėjau maždaug prieš pusantrų metų. Tas mano kelias dar trumpas. Galima sakyti, kad esu menininkė, nes pernelyg daug laurų sau nesusikuriu, nesakau skambiai, kad esu tapytoja. Menas man nuo vaikystės nesvetimas, tikrai nenutiko taip, kad ėmiau ir vieną dieną pradėjau tapyti. Visą gyvenimą svajojau būti garsia grafike, bet kažkodėl pamilau spalvas, nors ankstesni mano darbai buvo juodai balti. Taip, kartais piešiu sarkastiškai, kartais tuose paveiksluose įžvelgiu save. Ir tie darbai man labai brangūs, tačiau pasižiūriu į juos ir į dabartinius - kad ir su aukso luitu, ir pati net nustembu. Manau, kad tobulėju, augu ir meldžiu Dievo, kad nesibaigtų ši kūryba, kad tai tęstųsi taip intensyviai, su didele jėga ir meile. Kažkada žiūrėjau į savo paveikslą ir svarsčiau: ar čia aš padariau, kaip aš taip sugalvojau?..

- Daugiausia tapote abstrakčius paveikslus, tačiau pavadinate ir apibūdinate juos labai aiškiai, kiekvienas pasakoja kokią nors istoriją. Turbūt kiekvienam menininkui būdinga matyti daugiau, nei mato paprasta akis?


- Žmonės mato rezultatą. Gali gerti kavą ryte ir nagrinėti naują paveikslą, gražu tai ar ne, o visas įdirbis lieka nematomas. Dažniausiai būna taip: sugalvoju temą, sakykime, būnu su draugais, kurie labai įsimylėję, arba su tais, kurie labai pykstasi, ir pagalvoju, kaip galėčiau pavaizduoti tą pyktį arba meilę. Sėdu, mąstau, pasidarau daug eskizų. Man patinka, kuomet būna aiški mintis, manau, žmogui tikrai svarbu meno kūrinio siunčiama žinutė, ir gal tuos mano paveikslus taip perka, nes žmonėms patinka ta idėja. Tarkime, namie gali turėti paveikslą apie meilę. Aš palinkiu, kad ji tęstųsi, nes kartais, kai būna liūdna ar suima pyktis, pasižiūri į tą paveikslą ir tas negeras jausmas praeina. Dažnai naudoju raudoną spalvą, nes ji pritraukia ir simbolizuoja meilę, aistrą. Taip pat dažnai piešiu akytę. Labai tikiu, kad tikrai yra daug gerų žmonių, bet yra ir tokių, kurie pavydi sėkmės, pavydi laimės. Tikiu, kad akis labai apsaugo, nuo senovės daugelyje kultūrų ji buvo laikoma apsauga. Taip pat įdedu kai kur raudonos spalvos arba nupiešiu pasagą, nes tai irgi yra namų, žmonių apsauga. Mano darbuose visuomet daug istorijų.

Jeigu tapau pagal užsakymą, susipažįstu su šeima, nuvažiuoju, pabendraujame. Pažiūriu, kokie tai žmonės, išgirstu, ko jie nori, ką įsivaizduoja, bet dažniausiai kuriu paveikslą su apsauga - kad visi būtų kartu, svarbiausia - meilė, šeima ir visa kita.

- Ar nepasitaiko taip, kad kardinaliai išsiskiria jūsų ir užsakovų nuomonės? Kad tai, ko jie prašo, norėtumėte pavaizduoti kitaip?


- Buvau nusiteikusi prieš užsakomuosius darbus, sakydavau, rinkitės iš to, ką turiu, nes kai pradedi tapyti pagal užsakovo pageidavimus, dingsta tavo braižas, esi įrėmintas ir turi suktis. Bet kartą man parašė tokia moteris, pasakė, kad suteiks visišką laisvę, tik pageidaus tam tikrų spalvų, kurios derėtų jos namuose. Pakvietė į svečius, nuvažiavau, pabendravome. Aš padariau ir man pavyko. Tuomet gavau iš tos moters kitą užsakymą. Vėliau buvo užsakymų, kur irgi turėjau laisvę. Žmonės žino mano braižą ir daugmaž įsivaizduoja, ko gali tikėtis. Taip nebuvo, kad sakytų, jog nepatiko. Su visais susidraugaujame ir yra nuostabu kurti, klientai paveikslų su šampanu rankose laukia, vyksta paveikslų pakabinimo procesai. Ir su visais taip! Esu sužavėta lietuvių, visą laiką galvojau, kad mano darbai kai kur sarkastiški, gal jų nepirks, bet mes kartais taip save nuvertiname kaip tautą, kad mes negatyvūs, pavydūs, pletkininkai. Ne! Aš dabar dar labiau pamilau lietuvius, kokie jie išradingi, kokie drąsūs, gabūs, kokie jų interjerai! Galbūt man sekasi tokius žmones sutikti ir aš šiomis pažintimis labai džiaugiuosi (šypsosi).

- O kokių paveikslų rastume jūsų namuose?

- Žinokite, jokių! Turiu pasikabinusi savo garsiąją merginą-taupyklę „Materialistę“, nes nusprendžiau jos neparduoti - tai mano karjeros pradžios, sėkmės simbolis. Tai paveikslas, kuris patinka visiems. Nelabai jis dera prie mano interjero, nes, kai kūrėme namus, tų tuščių sienų paveikslams kaip ir nepalikome, bet vyras sakė sugalvoti, kur kabinti, nes turi ir pas mus mano darbų būti.

- Feisbuke pasivadinote „Kosmonautės darbai“. Kodėl?


- Keliskart bandžiau pakeisti pavadinimą, bet feisbukas man to neleido, nežinau, kodėl. Galvojau trumpinti pavadinimą, nes turiu ir užsieniečių klientų.

Kai pradėjau tapyti, vyras pasižiūrėdavo į paveikslus ir sakydavo: tu esi kosmonautė. (Juokiasi.) Klausdavo, kaip aš taip sugalvoju, kas toje mano galvelėje dedasi. Pas mane kažkada, kai kūriau paveikslų paskyrą feisbuke, svečiavosi draugė, svarsčiau, kaip pasivadinti, o ji pasakė, kad juk aš kosmonautė. Ir, nors bandžiau kažkada pakeisti pavadinimą, dabar apsigalvojau - jis toks liks visada.

Užsieniečiai kartais paklausia, ką tai reiškia, o šiaip aš iki šiol apie paveikslus rašau lietuvių kalba (tik nebūtinai su lietuviškomis raidėmis), nes esu lietuvė, noriu papuošti Lietuvos žmonių sienas, o į užsienį ir taip išplaukia labai daug gerų mūsų kūrėjų darbų. Ir nors buvau gavusi kvietimų dalyvauti virtualiose parodose Niujorke, Italijoje, aš tiesiog parašydavau paveikslų pavadinimus, nes į užsienio kalbą išversti tą jausmą, kai nori savo kalba kažką svarbaus pasakyti, yra sudėtinga.

- Esate labai atvira - ar netenka dėl to gyvenime nukentėti?

- Tenka. Žinoma, gal vėloka būnant trisdešimt septynerių atsirinkti svarbius žmones savo gyvenime, bet atsirinkau. Aš atvira gal ne dėl to, kad visą širdį galiu atiduoti, bet apskritai atvirai savo nuomonę išsakau, kuri ne visada ir ne visiems patinka. Bet juk tam ir yra draugai, kad galėtum viską pasisakyti. Su savo atvirumu aš jau susitvarkiau. Anksčiau turėjau krūvą žmonių, kurie mane supo ir siurbė energetiškai, o šiai dienai turiu keletą senų draugų, atsirado keli nauji, ir man to užtenka.

O viešojoje erdvėje nesusidūriau su negatyvu, nebuvo tokių žmonių, kurie labai negražiai apie mane rašytų. Kaip minėjau, esu atradusi mūsų tautą. Anksčiau buvau į užsienį išvykusi gyventi, man Lietuvoje niekas nepatiko, čia esą viskas blogai, esą Lietuvoje negalima užsidirbti... Daug kas sako, kad man dabar sekasi, bet aš manau, kad jei dirbi taip kaip aš, jeigu nenustoji tikėti savimi ir stengiesi, tikrai gali puikiai išgyventi ir Lietuvoje. Nežinau, gal vieną dieną ta mano sėkmė baigsis, tačiau dabar aš - labai dėkinga. Jeigu ne lietuviai, kurie perka mano paveikslus, turbūt daugiau nebekurčiau ir nebeinvestuočiau į drobes ir dažus. Kartais noriu padėkoti, bet kadangi esu sarkastiška, nelabai moku tai padaryti.

Aš tiek kalbu, jūs nepavargot dar?.. (Kvatoja.)

- Ne, žurnalistai džiaugiasi kalbiais pašnekovais. Keliskart minėjote apie laimę. Tad galiu daryti išvadą, kad esate laiminga?

- Šiandien - taip! Kas rytą atsikeliu su šypsena ir esu laiminga. Linkiu visiems atsitraukti nuo negatyvių dalykų ir kažką veikti. Nebūtinai kurti meną, aš irgi milijonų neuždirbu, bet linkiu turėti peno sielai, daryti tai, kas jums patinka. Seksis ar ne - reikia bandyti ir iš širdies tai daryti. O kaip bus toliau, niekas nežino. Geriau gyventi šia diena ir džiaugtis tuo, ką turi.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NEPATEKO: Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo čempionato trumpajame (25 m) baseine vyrų 100 m plaukimo peteliške pusfinalyje trečiadienį lietuvis Deividas Margevičius užėmė 14-ąją vietą ir nepateko į finalą.
  • REKORDAS: Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo čempionato trumpajame (25 m) baseine moterų estafetėje 4x50 m kombinuotu būdu finišavo per 1 min. 42,38 sek. ir 0,89 sek. pagerino nuo 2016 metų taip pat JAV komandai priklausiusį planetos rekordą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar teko skambinti tarnybų pasitikėjimo numeriais?

balsuoti rezultatai

Ar jums yra tekę apsinuodyti kavinėse suvartotu maistu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -2     -1 C

-2     -1 C

 

   -3    -1 C

  0    +1 C

 -1     0  C

 

  -2     0 C

    5-9 m/s

    3-6 m/s

 

   2-4 m/s

 

USD - 1.1379 PLN - 4.2983
RUB - 75.5225 CHF - 1.1248
GBP - 0.9023 NOK - 9.7038
reklama
Kalėdos 2018