S.Bareikis: skaičiai manęs negąsdina

- Ar esate iš tų, kuriems patinka švęsti savo gimtadienį?

- Ypatingų gimimo dienos šventimo tradicijų neturiu, bet, žinoma, visada malonu, kai kažkas šią progą prisimena ir pasveikina. Dažniausiai pats gimimo dienos šventimo aš visai neorganizuoju, tai padaro mano artimieji. Žinoma, tokie gimtadieniai, kai pačiam niekuo rūpintis nereikia, yra patys geriausi.

- Kai kurie žmonės prisipažįsta, kad gimimo dienos laikotarpiu apsvarsto, ką pasiekė, išsikelia naujų tikslų. Ar jums būdingas toks filosofinis gimimo dienos laukimas?

- Aš tiksliai žinau, kad gimiau sausio 22 d., šeštadienį, paryčiais. Kiekvienais metais arčiau šios datos naktį, kuomet jau prasideda šeštadienis, mano viduje kažkas sujuda. Ir tai malonus, geras jausmas. O skaičiai man nėra svarbūs. Matematikoje niekada nebuvau stiprus, tad ir dabar kartais net pasimetu, kiek dabar jau tų metų man yra. Kartais reikia net labai gerai pagalvoti, kad suskaičiuočiau tiksliai ir nesuklysčiau.

Tad gimimo dienos laikotarpiu nereikia manęs raminti, nekuriu sau jokių ataskaitų ir analizių, nes to laiko labai ir neskaičiuoju. Mane apima tik trumpas emocinis pakylėjimas tą ankstyvą šeštadienio rytą.

- Ar buvo įsimintiniausia šventė ar dovana?

- Be abejonės. Tai buvo mano 50-metis, kuomet mano trys bičiuliai: Olegas Ditkovskis, Robertas Danys ir Vytenis Lingys išviliojo mano jaunystės poezijos juodraščius ir išleido knygelę spaustuvėje. Ji buvo ne spaudai, bet apipavidalinta taip, kaip ir turėtų būti. Tik kai kurių eilėraščių jiems nepavyko gerai iššifruoti, tad liko klaidų. Dabar šios knygelės negaliu niekam dovanoti tų klaidų neištaisęs (juokiasi). Gal tuo metu aš neįvertinau šios dovanos taip, kaip turėjau, nes viskas įvyko spontaniškai, bet tai labai rimta ir įsimintina dovana.

- O jums pačiam labiau patinka gauti dovanas, ar dovanoti?

- Turbūt gauti, nes išrinkti dovaną man būna labai sunku. Todėl kartais aš savo dovanų nesureikšminu. O kai kažkas stengiasi dėl tavęs, tada labiau sureikšmini. Man tai tampa didesnis įvykis, nei kai pats dovanoju. Nes savo dovanojimo akto, atvirkščiai, stengiuosi nesureikšminti.

- Esate pristatomas įvairiai: aktorius, bardas, pedagogas. Kuris iš šių pristatymų yra maloniausias ir artimiausias?

- Aš save įvardyčiau kūrėju. Mano pašaukimas turbūt ir yra kurti. Nors, žinoma, visos šios veiklos labai siejasi įvairiais skirtingais rakursais. Bet bardo apibūdinimas pagal savo tikrąją reikšmę man nelabai tinka. Jeigu aš kuriu muziką, ją kuriu sau ir pirmiausia save įvertinu ne kaip atlikėją, o kaip dainos autorių. Ir tas kūrybos momentas man yra pats svariausias ir brangiausias. O tik po to pagal poreikį ja pasidalinu. Pedagogika man taip pat yra kūryba. O pagrindine savo veikla įvardyčiau aktorystę. Kaip ir įvardyta mano diplome - dramos teatro aktorius.

- Ko palinkėtumėte sau gimimo dienos proga?

- Paprastai kitiems linkiu, kad išsipildytų tai, apie ką pats žmogus labiausiai svajoja ir ko trokšta. To ir sau palinkėčiau: pamilti horizonto siekiamybės būseną ir suvokti, kad tai yra žmogaus prigimtinė būsena. Ne čiupinėti pirštais horizontą, o jo siekti, artėti prie jo ir vėl nutolti. Žmonės dažnai konfliktuoja su šia būsena būtinai norėdami paliesti tą horizontą, o galiausiai labai nusivilia, kai priartėję prie jo tuo pačiu nutolsta. Tuomet puola į depresiją. Bet manau, kad tas siekimas yra mūsų prigimtinė būsena ir jei tai suvoki, tai ir yra laimė.

Parengta pagal priedą „TV publika“