respublika.lt

Nužudyto alpinisto bendražygiai: Mes tai padarėme

(0)
Publikuota: 2014 balandžio 06 16:16:22, Deimantė ZAILSKAITĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Tragiškos lemties Ernestas Markšaitis įamžintas 2012 metų žygyje į Petit Dru viršūnę, tąkart nepasidavusią lietuvių alpinistams

„Kova už kiekvieną metrą“, - štai kaip ekstremaliai sudėtingą maršrutą apibūdina ką tik iš kalnų sugrįžę alpinistai Artūras Bazys ir Julius Survila. Jie - pirmieji lietuviai, kurie įveikė Petit Dru šiaurinę sieną. O nepaprastą žygį paskyrė savo draugui Pakistane teroristų nužudytam lietuvių alpinistui Ernestui Markšaičiui. Tragiško likimo alpinistas su ištikimais bendražygiais pernai trečiąkart planavo šturmuoti šį vis nepasiduodantį Alpių gigantą.

Garbės reikalas

„Pirmasis bandymas lipti į šį kalną buvo būtent su Ernestu 2011 metais. Dviese pradėjus kopti, labai staigiai pasikeitė oro sąlygos, - mus pagavo pūga ir turėjome tiesiog „nusiimti“ nuo sienos“, - pasakoja 50 metų alpinistas A.Bazys, kartu paaiškindamas, kodėl šį sudėtingą įkopimą paskyrė savo draugui E.Markšaičiui, kurio nužudymas sukrėtė ne tik alpinistų pasaulio atstovus, bet apskritai visą Lietuvą.

Kitais metais po nesėkmingo bandymo alpinistai lipo jau keturiese. Tarp jų - ir E.Markšaitis. Kadangi žygio dalyviai nebuvo pasiruošę nakvynei, ir tąkart jų pastangos subliūško - jie tiesiog nespėjo pasiekti viršaus ir teko leistis žemyn. „Alpėse yra šešios labai garsios šiaurinės sienos, į jas užlipti - daugelio alpinistų garbės reikalas. Iš tų šešių sienų dvi Monblano masyve - tai Grand Jorasses ir Petit Dru. Ekspedicija išskirtinė tuo, kad tai - šiaurinė kalno siena, toliau - sudėtingos žieminės lipimo sąlygos ir techniškai labai sudėtingas maršrutas. Nuo pat pradžių ramiai siekėme savo tikslo - įlipti į Petit Dru - ne iš pirmo, tai iš antro, trečio karto. Nuo kalno reikia sugebėti laiku atsitraukti, kai jauti, kad jau yra tavo galimybių riba, - kalnas niekur nedings, jis stovės ir bus toks pats gražus, o žmogaus gyvenimas tai vienas“, - sako patyręs alpinistas A.Bazys.

Norėjo sušukti: „Ernestai“

„Aš lipau su Juliumi Survila. Būtent tais metais, kai lipome keturiese į Petit Dru, įsitikinau, kad tai psichologiškai stiprus žmogus, su kuriuo galima kopti sudėtingais ir daug laiko reikalaujančiais maršrutais. Tą patį galima pasakyti ir apie Ernestą. Atsimenu, kaip per pirmus lipimus iš karto pajutau, kad su Ernestu galima eiti į žvalgybą. Gal mistika, bet visą maršrutą jutau šalia esant trečią žmogų - būtent Ernestą. Vieną kitą kartą susimaišiau, kai kalbėjau su partneriu, net norėjau surėkti: „Ernestai“. Kalnuose viskas labai išsigrynina: ko tau nereikia, palieki apačioje, bet su tavimi keliauja, kas yra susikoncentravę smegenyse. Neapleidžia jausmas, tarsi būtume lipę trise“, - prisipažįsta A.Bazys.

Maršrute, pasak patyrusio alpinisto, apimančio įvairias sudėtingiausias lipimo kategorijas, lietuviai užtruko apie 43 valandas. Iš jų penkios buvo skirtos miegui (vertikalioje pozicijoje), visa kita - devynis prakaitus išsunkiančiam darbui. Ar kalnas buvo svetingas? Ar jis pateikė kokių nors staigmenų lietuviams?

„Galiu pasidžiaugti, kad kalnas buvo svetingas. Pirmas svetingumas pasireiškė, kai mes naktį išėjome į kalną: tarp ledyno ir maršruto pradžios labai dažnai susiduriama su pakraštiniais plyšiais, vadinamaisiais bergšrundais, priėjimą prie sienos kartais padarančiais neįmanomą arba komplikuotą. Šį kartą buvo siauras sukietėjusio sniego tiltelis: Juliui virve saugant, kone prašliauždamas juo praėjau ir - plumpt - iš apačios iškrito gabalas ir nulėkė į bedugnę. Bet Juliui praeiti vietos dar liko, o ir aš jau saugojau iš viršaus. Kai antrą dieną į vakarą jau leidomės žemyn, mūsų tiltelio nė kvapo nebuvo. Ir jeigu būtume išėję vėliau, didelis klaustukas, ar mes būtume aplamai įlipę. Galima sakyti, kad visas šitas lipimas buvo kova už kiekvieną metrą. Palipai uolomis metrą, ilsiesi ir vėl galvoji, kaip užlipti kitą metrą. O ledas mėlynas, trapus kaip stiklas, statumas 78-85 laipsniai. Lipti reikia ypač atsargiai - po kiekvieno rankos ar kojos kirčio ledas dūžta tarsi stiklas. Čia klaidos padaryti negalima“, - įspūdžiais dalijasi alpinistas.

Praėję pavojų kupiną maršrutą, Artūras ir Julius sutarė įkopimą paskirti per teroristų išpuolį žuvusiam draugui. „Su Ernestu planavome į Petit Dru lipti ir praėjusiais metais, bet kai įvyko nelaimė Alpėse - žuvo kartu buvę draugai, tiesiog nutraukėme savo planus. O vasarą, kai buvau išvykęs į Slovakiją laipioti uolomis, atėjo žinutė, kad Pakistane Nanga Parbato bazinėje stovykloje teroristai nušovė dešimt alpinistų. Žinojau, kad Ernestas irgi ten išvažiavęs. Už valandos atėjo žinutė, kad Ernestas nušautas. Aš negalėjau patikėti, pasijutau, tarsi netekęs sau kažko labai artimo - dalies savęs. Su Ernestu paskutiniai keleri metai mus taip stipriai buvo surišę - būtent kopimai į šitą kalną, - kad mes vienas kitą suprasdavome be žodžių, iš žvilgsnių, iš rankos mostų. Man tai labai didelis smūgis“, - graudinasi bendraminčio netekęs Artūras.

Eini ne kariauti, o kopti

Lietuvos kriminalinės policijos biure dirbantis A.Bazys yra palaidojęs jau keturis kalnuose žuvusius artimus draugus. Vienas jų žuvo prieš daugelį metų Kaukaze, kitos nelaimės įvyko tais pačiais 2013 metais, kurie alpinistų pasauliui buvo negailestingi: pirmiausiai Aurimo Ulecko ir Vadimo Sedenko žūtys, paskui E.Markšaičio, kas keisčiausia, nuo teroristų rankos.

Ar lietuviai ėmėsi papildomų saugumo priemonių eidami į kalnus? Gal nešėsi paaštrintus peilius? „Ne. Jeigu angelas sargas saugo, tai jis saugo. Į kalnus neini kariauti. Iš tikrųjų tam kalnui atidavėme labai daug jėgų. Julius net pasakė: aš tikėjausi, kad maršrutas bus lengvesnis. Tiesą pasakius, ir aš galvojau, kad bus lengvesnis, nes kiek mes buvome anksčiau įlipę, žinojome, kad tai yra sunku, bet likusi dalis nė kiek ne lengvesnė. Mes savo tikslą pasiekėme ir lūkesčius pateisinome su kaupu. Džiaugiamės, kad tai tam tikras puslapis Lietuvos alpinizmo istorijoje, kad lietuviai jau yra tai padarę. Aš atsimenu, dar tarybiniais laikais tokie kalnų pavadinimai, kaip Grand Jorasses ar Petit Dru, būdavo kažkokia nepasiekiama alpinisto svajonė. O dabar, po daugelio metų, tai tapo realybė“, - džiugesio neslepia A.Bazys.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s