respublika.lt
 

Niekada nebijau sakyti tiesos (3)

2019 rugpjūčio mėn. 10 d. 15:38:00
Edita SIAVRIS

Aktorė, humoristė VIOLETA MIČIULIENĖ sako, jog bėgant metams veiklos ir norų tik daugėja - šiais metais garsi moteris įstojo į Klaipėdos universitetą studijuoti teatrologijos, o pavasarį žada išleisti knygą. „Nesu tik komikė, kuri juokina žmones“, - sako ji.

×
nuotr. 1 nuotr.
„Turiu fotoaparatą“ nuotr.

 

- Kaip į jūsų gyvenimą apskritai atėjo humoras?

- Humoras yra požiūris į gyvenimą. Jis pas mane atėjo iš kompleksų. Stora, negraži mergaitė ieško priemonių, kaip apsiginti nuo pasaulio, kuris pyksta, kad ji - nestandartinė. Tai buvo mano gynybos forma. Vėliau supratau, kad humoras yra durys į pasaulį. Gali eiti į dešinę, jei tavo ilgos kojos ir tu esi blondinė arba - jei tu turi smegenis. O kai yra humoras, nereikia vargti. Humoras man padeda paprasčiau ateiti pas žmones, aš išvengiu slenksčio.

Žinoma, būna taip, kad aš su homoru atidarinėju duris, bet sutinku žmogų iš kito pasaulio, ir jis nesupranta, sako: „O kas tu tokia, kas tau pasidarė?“ Buvo taip porą kartų... Žmogui, neturinčiam humoro jausmo, mano bandymai prajuokinti yra patyčia.

Humoras vis dėlto yra prasčiokų pramanas. Mėlyno kraujo atstovai neleido sau rodyti emocijų, jausmų. Šypsena, juokas buvo tabu. Prasčiokai vartydavosi žaginyje ir žviegdavo.

- Vaikystėje humoras jums buvo priemonė juoktis iš savęs?

- Visada būsi gerbiamas, kai mokėsi pasijuokti iš savęs, o ne iš kitų. Būdama vaikas buvau susigalvojusi, ką sakysiu, kad manęs neįžeidinėtų. Ateidavau ir sakydavau: „Mano vardas toks ir toks, aš esu maža, stora ir aš tą žinau, bet jeigu jūs norite ką nors naujo man pasakyti, tai būsiu visai netoli.“ Visi - cha cha. Žmogus, kuris juokiasi iš savęs, yra stiprus. Kai garsiai pasakau savo minusus - tą supratau jau paauglystėje - jie tampa pliusais. Visai nėra baisu būti savimi. Tereikia išdrįsti. Tada viskas stoja į savo vietas.

Aš pati vedu mokymus, kuriuose kalbu apie drąsą būti savimi. Juk tavo tobulumas yra tavo netobulume.

- Iš kur semiatės idėjų savo vaidmenims, ką darote, kad nenusibostumėte publikai?

- Komedijos žanras yra žmonės, kurie pateikia save pasauliui tokius, kokie jie nori būti. Bet būna ir juokingi. Aš ir pati sau juokinga, nes matau save iš šono, aš pajungiu fantaziją.

Tu gali išmokti šokti, bet išmokti, kas yra nuo Dievo, tu negali. Išmokti juokinti negali, tai - duotybė.

Prisipažinsiu, kad turiu bėdą: pavyzdžiui, vyksta žmonių pokalbis rimtomis ir nelabai temomis, o aš taip tvardausi, nes norisi pabaigti vos ne kiekvieną sakinį, kuris suskambėtų juokingai. Jeigu neištveriu, kas nutinka? Ogi žmonės pradeda juoktis. Galvoju, gi negražu, lyg taip paniekinčiau žmogų. Bet po kiek laiko ir vėl pasakau. O tada nutinka taip, kad situaciją stebintys žmonės žiūri į mane ir laukia: „Na, kas toliau?“ Negali „užsoluoti“, reikia jausti. Aš tampu išsišokėle, žinoma, su metais darausi ramesnė.

Tačiau aš džiaugiuosi, kad galiu kalbėti iš humoro varpinės. Taip nebijau sakyti tiesos, nebijau „konfliktuoti“, nes viską pateikiu kaip humorą. Humoras būna visoks. Humoras - tai noras pralinksminti, juk šiandien didžiausias deficitas yra tik vienos prekės - vilties. Humoras padeda grąžinti viltį.

- Ar žmonės jus tapatina su jūsų personažu?

- Taip. Tačiau aš pasakoju ir istorijas, per kurias žmonės verkia. Pamenu, Šiauliuose buvo susitikimas su skaitytojais bibliotekoje. Atėjo viena pora, matydama ją supratau, kad atėjo pasijuokti, tiksliau, pažvengti. Pasakiau „laba diena“, jie klykia iki grindų. Paklausiau, kaip jūs gyvenate, jie dar labiau kvatojo. Pajutau, kad turėsiu problemą.

Suvokiau, kad turiu jiems duoti suprasti, jog čia ne humoro vakaras, skaičiau ištrauką iš Kazio Sajos „Širmio“ apie arklį, šis kūrinys buvo labai gilus. Pusė salės apsiverkė, o ta pora labai greitai prablaivėjo, moteris visa nusiverkus priėjo prie manęs ir sako, - mes šito iš jūsų nesitikėjom! Ir išėjo supykę, nes negavo juokų.

Būna, manęs laidotuvėse paprašo pasakyti kalbą, aš atsistoju ir jaučiu, kaip žmonės šypsosi į ūsą. Per laidotuves. O paskui verkia visi ir klausia, tai kas čia tau pasidarė. Tiesiog - uždedami trafaretai. Maždaug, jei esi humoristas, tai juokini visus... Buvo atvejis, kai prieina prie manęs jaunas virėjas su tatuiruote ant rankos ir sako: „Klausyk, man virtuvėje virėja sako, kad tu dirbi klounas da?“ Atsakiau, ne ne ne, matyt, virėja jus apgavo. Aš dirbu su lėkštėm. Atsakymas: „Tai aš sakau, boba - normaliai, o sako dirba klounu.“ Išėjau ir galvoju - aš dirbu klounu (kalba netaisyta, - aut. past.).

Parduotuvėje man besirenkant produktus gaunu niuksą į šoną. Nepažįstamasis klausia: „Na, ko gi tokia susraukus, kas atstiką (kalba netaisyta, - aut. past.)?“ Sakau, - nėra mano mėgstamos grietinės, - o ką sakysi.

Man labai liūdna, kai žmonės mane priima kaip personažą ir pradeda juokauti mano personažo lygiu. „Tipo, ėėė, paskėlus, ane? Viską Valinskui pasakysiu (kalba netaisyta, - aut. past.). Tada tokia mintis - kaip norėčiau į dušą ilgai pastovėti, lai nuplauna viską (juokiasi).

- Toks dėmesys vargina?

- Negaliu sakyti, kad mane vargina dėmesys. Nes jeigu vargina, turi nueiti nuo pjedestalo ir nevaidinti, kad esi žvaigždė. Būna žmonių, kurie priėję klausia: „Ar galiu jus apkabinti“? Man tas žiauriai patinka. Nes tai, ką duodu žmonėms, grįžta atgal.

Turiu daug sekėjų, ir jau nutiko taip, kad kalbu apie savo knygos išleidimą. Jau 8 metus rašau gyvenimiškas istorijas, viskas per humoro prizmę. Rašau todėl, kad negaliu nerašyti. Rašau istorijas, kurios duoda viltį. Mano sūnus per vienas Kalėdas atvažiavo ir atvežė per 8 metus visas mano parašytas istorijas ir pasakė: noriu tau padovanoti tavo knygą. Žmonės užsipuolę, kad nori skaityti tai, ką aš rašau.

Viena moteris pasakė, kad turi fabriką, kuriame dirba daug moterų ir ji nori joms padovanoti po mano knygą. Žodžiu, parduota 100 knygų, nors dar niekas nepadaryta. O man knyga yra kažkas švento ir aš bijau, kad knyga gali neatitikti mano supratimo. Bet jaučiu, kad niekur nebesidėsiu. Knyga, manau, turėtų pasirodyti pavasarį.

Šalia viso to dar įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą teatrologijos ir pedagogikos magistratūrą. Kuo senyn, tuo labiau nespėju, kiek aš visko noriu. Ir kine turbūt pasirodysiu.

- Ką daryti, kad svajonės pildytųsi?

- Nieko šiam pasauly neprašiau ir nereikalavau, sėdėjau gūdžioje provincijoje, savo namuose 4 aukšte, kur netoli miškas ir šalia - dangus. Ir viskas, ko aš norėjau, atėjo pas mane. Esu įsitikinusi, kad reikia klausyti savęs, atsakymai yra tavyje. Nedaryti, kas tau nemiela. Mano geriausia mokytoja buvo mano amžinąatilsį babytė, kuri išmokė, kaip žiūrėti į pasaulį. Kad ir kas nutiktų šiam pasauly, viskas Dievui ant garbės. Sudužo, nugriuvo, mirė, išėjo, - viskas Dievui ant garbės. Niekas tau nepriklauso. Paleisk. Juk mes tik stebėtojai. Žinau viena, kad man priklauso tik mano savijauta. Pats svarbiausias dalykas yra emocija. Gera emocija padeda gyventi bet kur. Reikia atsipalaiduoti ir stengtis džiaugtis.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (3)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tikite, jog Punios šilą reikia kirsti?

balsuoti rezultatai

Ar žinotumėte, kaip elgtis atominės avarijos atveju?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +10 +11 C

 

 +12 +14 C

+22 +24 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

0-2 m/s

 0-3 m/s

 

0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis