respublika.lt

2017 gruodžio 13, trečiadienis

koncertas

M.Vaitiekūnas ir jo traukinys į naujus potyriusnuotraukos

2017 gruodžio mėn. 02 d. 18:20:22
Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ

Apnuoginti savo sielą – taip aktorius Mantas Vaitiekūnas (39) įvardija bene didžiausią iššūkį, su kuriuo susidūrė ruošdamasis spektaklio „Dviese sūpuoklėse“ premjerai. Gruodžio 8 d. Vilniaus mažajame teatre įvyksianti režisieriaus Ulanbeko Bajalijevo premjera nagrinės amžiną dilemą – vyro ir moters santykius. Kartu su aktore Indre Patkauskaite čia vaidinantis M.Vaitiekūnas sako, kad suprasti moterį tolygu perprasti religiją. Bet priduria, kad bandyti verta.

 

DOSJĖ

Mantas Vaitiekūnas gimė 1979 m. spalio 16 d. Kupiškyje

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamą aktorių kursą

Nuo 2002 m. vaidina Vilniaus mažajame teatre

Yra išsiskyręs, turi sūnų


- Netrukus Vilniaus mažajame teatre įvyks režisieriaus Ulanbeko Bajalijevo spektaklio „Dviese sūpuoklėse“ premjera. Koks buvo didžiausias iššūkis ruošiantis šio spektaklio premjerai?

- Be jokios abejonės, iššūkis yra šio vaidmens apimtis. Tai didžiulis vaidmuo, kokio per savo karjerą dar nesu turėjęs. Be to, kitoks nei mano vaidinti iki šiol. Kitoks tuo, kad čia nelabai galiu naudoti tai, ką moku geriausiai, – klounadą, aktorinius šaržus, maivytis. Tuo jis man yra ir sudėtingas, ir įdomus. Reikia nugalėti save, reikia atrasti personažą. Tai psichologinis vaidmuo.

- Spektaklio režisierius yra kirgizų kilmės. Ar labai skiriasi darbas su lietuviais režisieriais ir kitos kultūros?

- Nepriklausomai nuo kilmės apskritai skiriasi visi režisieriai. Kiekvienas jų yra atskira asmenybė, dėl to skiriasi savo talento ypatumais. Vienam duota daugiau, kitam – mažiau. Su vienu matai tą pačią vaidmens atlikimo viziją, su kitu – skirtingą. Tau gali nepatikti tai, kaip mato režisierius, režisieriui – nepatikti tai, kaip matai tu. Šiuo atveju tarp manęs ir režisieriaus dialogas vyksta gera linkme – atradome bendrą pulsą, bendrą kvėpavimą, bendrą kryptį. Nepastebėjau jokių kultūrinių skirtumų. Gal dėl to, kad jis ilgą laiką gyveno Rusijoje, todėl nelabai net ir žinau, kuo labiau save laiko – kirgizu ar rusu.

- Šis spektaklis nagrinėja tokį amžiną klausimą – kam vyras ir moteris vienas kitam reikalingi. Ar pačiam pavyko surasti atsakymą?

- Ne, man toks jausmas, kad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Vyrą aš suprantu. Pats esu vyras, todėl suprantu savo veikėjo elgesį. Bet moterį man labai sunku suprasti. Matosi, kad pjesės autoriui - taip pat. Režisieriui – irgi. Mums visiems sudėtinga įsigilinti į šią būtybę. Gyvenime taip pat neperprantu moterų. Kartais atrodo, kad jau pavyko, bet apsisuki ir matai, kad ji elgiasi visiškai nenuspėjamai. Bet, matyt, bandyti verta. Čia kaip su religija. Turbūt iki galo jos suprasti ir neįmanoma.

- Spektaklyje vaidinate kartu su aktore Indre Patkauskaite. Kartą minėjote, kad kai žiūrite į ją vaidinančią scenoje, net šiurpas eina...


- Neišsižadu savo žodžių – man ir dabar bėga šiurpuliukas, žiūrint, kaip ji vaidina per repeticijas. Ji gera aktorė ir man kaifas būti su ja kartu scenoje, vaidinti duetu. Manau, kad iš to kažkas užsimegs, kalbu apie kūrybinę sėkmę. Nes partneris scenoje lygiai tiek pat svarbus kiek ir gyvenime. Bendra kalba, bendras supratimas, skonis, stilius. Visa tai tarp mūsų su Indre yra gerai. Mes visai neblogai derame. Belieka viską gerai atlikti.

- Tai kiek savęs atradote šiame vaidmenyje?

- Nemažai. Į mano personažą sudėti esminiai vyriški dalykai. Atrodo, kad ir pats autorius į kūrinį žvelgė per vyrišką prizmę. Todėl žiūrovas vyras, atėjęs į šį spektaklį, galės save atpažinti. Gal momentais pats sau bus ne toks ir fainas, kai identifikuos save tam tikruose šio personažo poelgiuose, veiksmuose.

- Kuriant tokį vaidmenį, asmeninė patirtis padeda ar trukdo?

- Čia, kaip niekur kitur, gali pritaikyti savo asmeninę patirtį. Ir ją reikia pritaikyti, nes dviračio neišrasi. Aišku, kitoks tas mano personažas negu aš, bet asmeninės patirties čia panaudoti gali daug. Tai bus Mantas-Džeris arba Džeris-Mantas.

- Pačiam lengviau kurti tokius personažus, kurių bruožų Mantas turi daugiau ar mažiau?

- Man lengviau pasislėpti už kaukės – suvaidinti kokį nors kvailelį, o apnuoginti savo sielą - visada sunku. Šitas personažas tam suteikia visas galimybes. Dėl to ir sakau, kad tai sunkus psichologinis vaidmuo. Čia vyksta nuolatinė manipuliacija moters jausmais. Juk ir šiaip gyvenime daug manipuliuojame vieni kitais. Žaidžiame kažkokį žaidimą, kuris pasibaigia, paskui vėl prasideda.

- Kaip manote, žiūrovams šis spektaklis sukels daugiau klausimų ar padės atrasti atsakymų?

- Perkūnas žino. Žinote, čia toks užburtas ratas – atrodo, gauni atsakymus, o iškyla vėl klausimai. Bet, matyt, klausimų čia bus daugiau. Net nežinau, ar apskritai kalbant apie moteris yra įmanomi kokie nors atsakymai.

- O gal ne teatre jų ieškoti reikia?

- Gal. Teatre gal tiesiog reikia būti, išgyventi geras emocijas ir atiduoti blogas. Kad įvyktų toks apsikeitimas – aktorius duoda žiūrovui, žiūrovas – aktoriui. Toks savotiškas išsivalymo ritualas.

- Vis dėlto jūsų bagaže tai ne pirmas toks rimtas, psichologiškai sunkus vaidmuo. Vaidinote Mikalojų Konstantiną Čiurlionį („Svajonių piligrimas“), Oskarą Milašių („Madagaskaras“), Frederiką Šopeną („Mistras“), Robertą Šumaną („Trio“). Minėjote, kad visi šie vaidmenys jums leido suprasti, kaip arti yra beprotybė šalia kuriančio žmogaus. Pats irgi esate kuriantis. Nebaisu dėl tos beprotybės?

- Gal ir yra baimės. Nesinorėtų išprotėti. Nesinorėtų, kad profesija darytų įtaką sveikatai. Bet menininkams taip jau yra. Galbūt jų nervų sistema jautresnė. Jie opūs daugeliui procesų, vykstančių gyvenime. Aktorius jaudinasi, stresuoja prieš kiekvieną išėjimą į sceną, prieš nesėkmes, prieš kūrybines kančias. Visa tai turi perleisti per savo nervų ląsteles, tai automatiškai padaro žalą. Tik nežinia, kada pasireikš pasekmės – gal vieniems išlenda, kitiems – ne. Tai niekam nelinkiu išprotėti, bet rizika yra ir pavyzdžių daug yra. Gink Dieve, nesureikšminu šitos profesijos. Taip, ji skiriasi nuo kitų, bet visos skirtingos, įdomios ir tam tikra prasme pavojingos.

- O kokia kita profesija save įsivaizduojate užsiimantį?

- Įsivaizduoju. Tik niekaip nepasiryžtu. Visada norėjau būti šalia mados, kvapų. Norėčiau kurti ar bent jau turėti kokį kvepalų butiką. Man patinka plaukai, man patiktų kirpti. Visada norėjau išmokti šio amato. Man patinka drabužiai. Aš tam neabejingas. Ir pats jų nemažai turiu. Pamenu, kai atsirado pirmosios dėvėtų drabužių parduotuvės, eidavau į jas knistis. Nuo mažų dienų man kažkas įskiepijo pomėgį gražiai rengtis. Gal mama. Ji mane rengdavo gražiai, o paskui bardavo, jei įkrisdavau į kokią balą. Juk anksčiau geri drabužiai būdavo deficitas. Mano senelis buvo dabita. Gal iš jo ir aš paveldėjau tai.

- Viename interviu minėjote, kad niekada neturėjote tiek daug dėmesio kiek kiti jūsų kolegos. O kaip yra dabar?

- Dabar truputėlį daugiau, bet tikrai nėra tiek daug. Labai ramiai gyvenu. Man atrodo, tiek dėmesio, kiek jo yra dabar, tiek jau ir bus. Daugiau ir nereikia. Norisi, kad tas dėmesys būtų už nuopelnus, o ne dėl to, kad nusifilmavau reklamoje ar seriale. Kad ir kaip būtų, man visada malonu, kai mane pagiria už vaidmenį teatre ar rimtą vaidmenį kine. Toks vienas komplimentas yra daug geriau už tūkstantį nereikšmingų atpažinimų gatvėje ar pabadymų pirštais. Bet tie pabadymai, matyt, irgi yra normalu. Žmonės mato, atpažįsta, jiems čia tarsi žaidimas – atspėk kas. Tomas Rinkūnas? Ne, Mantas Vaitiekūnas.

- Grįžkime prie spektaklio. Istorija pasakoja apie du žmones, kurie nori spėti įšokti į paskutinį pravažiuojančio jaunystės traukinio vagoną. O kokiame vagone dabar esate jūs? O gal išlipote?

- Ne, neišlipau. Mano vagonas dabar labai geras. Toks liukso klasės. Labai gražus, išmuštas bordo aksomu. Ir kryptis to traukinio labai gera. Ačiū Dievui, ne į tremtį, o į naujus potyrius.

- O kaip apibūdintumėte kūrybinį etapą, kuriame dabar esate?

- Šiuo metu vyksta visko labai daug. Kažkodėl aktoriams taip yra, nebūna balanso – arba viskas, arba grauži nagą. Dabar visko daug. Kai turiu laisvą pusdienį, atrodo, kad atostogos. Noriu, kad to darbo ir netrūktų, bet reikia rasti poilsio akimirkų, nes kartais jau jaučiu, kad elementai greitai senka.

- Įsikraunate vis dar žvejyboje?

- Taip, įsikraunu žvejyboje, bet retai. Tuos laisvus pusdienius dažniau praleidžiu su sūnumi. Begalinis užimtumas mane dabar iš jo atima. O norisi sūnų matyti dažniau. Jis man siūlė keisti profesiją, sakė, kad šita nesąmoninga.

- Sūnus nelinkęs į aktorystę?

- Kol kas ne, nežinau, kaip bus toliau. Jis matė mano vaikiškus spektaklius, bet nebuvo taip, kad paskui grįžęs namo mėgdžiotų personažus ar panašiai. Gal jam namuose prirodžiau tiek, kad teatre nebebuvo įdomu.

- Gruodžio pabaigoje laukia kino komedijos „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ premjera. Ko žiūrovams tikėtis?

- Visų pirma gerų emocijų, juoko, pažįstamų situacijų. Juk mes visi turime klasiokus. Net neįsivaizduoju, kaip mano klasiokai dabar atrodo. Pats visas esu pasenęs, pražilęs, bet ten tikrai būna kurioziškų situacijų. Teko pačiam dalyvauti, buvau lengvai šokiruotas tam tikrais dalykais. Mano galva, šis filmas bus geresnis už pirmą dalį ir gerokai geresnis, nors ir tas buvo visai neblogas. Tokio komedijos žanro filmo dar nebuvo. Dabar komercinio tipo filmai yra sukami labai paprastai, labai daug pastangų nededama. O šiuo atveju žinau, kad buvo dėta labai daug pastangų tiek režisieriaus, tiek operatorių, tiek aktorių. Iš to, ką aš mačiau – tokią juodą medžiagą, – tai turėtų būti puikus filmas.

- Kaip apskritai vertinate šiandienį kiną?

- Nežiūriu jo. Nebent tai, ką kartoja per televiziją. O vertinu tik teigiamai. Juk čia mano duona. Gerai, kad yra, kad daroma, kad uždirba kažkas iš to pinigus ir kitiems duoda darbo. O vertina tegu žiūrovas. Mano vertinimas yra iškreiptas.

- O į teatrą irgi nevaikštote?

- Vaikštau, bet retai. Neturiu galimybės. Per tris mėnesius turėjau tris laisvas dienas. Labai noriu, yra spektaklių, kuriuos noriu pamatyti, bet tuo metu vaidinu kitur ir neturiu galimybės. Duokite man porą savaičių ir aš vaikščiosiu.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • STATISTIKA: praėjusią parą Lietuvos keliuose, pirminiais duomenimis, įvyko 10 eismo įvykių, kuriuose sužeista 12 žmonių; tarp sužeistųjų - 6 pėstieji; policijos pareigūnai per parą nustatė 12 neblaivių vairuotojų, 7 vairuotojams nustatytas daugiau nei 1,5 promilės girtumas.
  • PETARDOS: Šilalės rajone sprogdindamas petardą susižalojo vyras; nelaimė įvyko antradienio vakarą; į Šilalės ligoninę kreipėsi ir dėl sužalojimų pilvo apatinėje dalyje buvo paguldytas neblaivus (0,42 prom.) 35-erių vyras; jis medikams paaiškino, kad namuose, Laukuvos miestelyje, susižalojo sprogdindamas petardą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar esate patenkinti Vyriausybės darbu per pirmuosius metus?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2  +3 C

   -3   0 C

 

   -1  +3 C

    +1  +4 C

   0  +4 C

 

   0  +3 C

    7-17 m/s

    2-7 m/s

 

      1-6 m/s

 

USD - 1.1766 PLN - 4.2044
RUB - 69.2925 CHF - 1.1671
GBP - 0.8807 NOK - 9.8245
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12