respublika.lt

2018 rugpjūčio 17, penktadienis

M.Bordeaux: Esu mezgėja – chuliganėnuotraukos

2018 vasario mėn. 03 d. 19:00:12
Eimantė JURŠĖNAITĖ

Prieš keletą metų ekonomiką iškeitusi į virbalus ir siūlus Milda Bordeaux šiandien yra žinoma dizainerė. Jos kūrybos gerbėjų yra ne tik gimtinėje, daugelis jų įsitikinę – moters megztos suknelės puikiai atrodytų ir ant garsiausių pasaulio mados žurnalų viršelių. Puoselėjanti senąjį lietuvių amatą Milda įrodė, kad mezginiai gali būti labai stilingi, elegantiški ir šiuolaikiški. Artėjant Lietuvos 100-mečiui M.Bordeaux savo šaliai ir jos žmonėms padovanojo įspūdingas, pačios kurtas sukneles, kuriose įmezgė tai, kas jai brangu – metus, vėliavos spalvas ir pajūrį...

 

- Jubiliejaus proga Lietuvai padovanojote unikalų meninį projektą – megztą „Sniego karalienę“, o Sausio 13-osios proga numezgėte lietuviškos trispalvės įkvėptą suknelę. Kas paskatino ir įkvėpė valstybei svarbias datas paminėti savo kūryba?

- Veikiausiai daugelis laukia ir nori paminėti savo gimtadienį. Manau, kad net tie, kurie savo gimimo dienos nesureikšmina ir nešvenčia, tikrai nori paminėti savo artimųjų gimtadienius. Kodėl neatšventus ir nepaminėjus šalies, kurioje gimėme, jubiliejaus? Noriu, kad ir Lietuva švęstų. Kadangi man teko gyventi užsienyje, pastebėjau, jog kitose šalyse labai mylima krašto istorija, skatinama apie ją kalbėti. Ne mažiau mylimos ir valstybių vėliavos. Pavyzdžiui, Meksikoje kone kiekviename kampelyje galima pamatyti vėliavos spalvas - ant pastatų sienų, balkonų. Pavalgius kokiame nors restoranėlyje, tikriausiai netgi prie sąskaitos gausite pridėtą kokį nors nacionalinėmis spalvomis margintą ledinuką ar kitokį saldumyną. Jau nekalbu apie Londoną ar Niujorką, kurie tiesiog skendi savo valstybių vėliavose. Pas mus - kitaip. Pamenu, kai atsikraustėme į savo namą, iškėlėme trispalvę. Sulaukėme daugybės burnojimo ir pastabų, jog vėliavą galima kelti tik valstybinių švenčių proga. Vis dėlto sakoma, kad reikia pradėti nuo savęs, tad labai džiaugiuosi, kad mano šeimos pavyzdys įkvėpė, ir mūsų kaimynystėje trispalvių kyla vis daugiau. Taigi Sausio 13-ajai sukūriau ir numezgiau suknelę-trispalvę. Šalies gimtadieniui sukurta „Sniego karalienė“ - kitokia. Joje nėra daugybės nacionalinių motyvų, vėliavos spalvų ar 100-mečio raštų. Megzta „Sniego karalienė“ yra labai elegantiška, subtili, paprasta, bet didinga - tokia kaip ir Lietuva.

- Jūsų „Sniego karalienė“ buvo eksponuojama ne galerijoje, o sostinės oro uoste ir prekybos centre...

- Kaip minėjau, teko gyventi tarp Vilniaus ir Didžiosios Britanijos sostinės Londono. Mane labai įkvėpė ten esanti Šv. Pankracijaus geležinkelio stotis, atvira menams, kūrybai ir įvairiems projektams. Joje netgi yra fortepijonų! Praeiviai gali tiesiog sustoti ir pagroti. Ir iš tiesų, daugelis stabteli bent akimirkai, kai kurie patys groja, kiti tik pasižiūri ar filmuoja. Lietuvoje to pasigedau, norėjau, kad keliaujantys taip pat stabtelėtų akimirkai ir pasižiūrėtų, tad pirmiausia ją eksponavau oro uoste, vėliau prekybos centre „Panorama“. Norisi pasakyti pasauliui, kiek visko įdomaus, dar nepastebėto yra Lietuvoje ir kad menas mums yra labai svarbus, jis atspindi mūsų kultūrą, mąstymą. Įsitikinau, kad ir mūsų žmonėms to reikia. Pamenu, kai nuvykau į oro uostą pasiimti „Sniego karalienės“, prie manęs priėjo viena močiutė ir pasakė, kad jai labai gaila, jog karalienę išsivežu. Ji drauge su anūke kasdien ateidavo jos pasižiūrėti. Iš tiesų, labai džiaugiuosi, kad mano kūrinys suteikė labai daug džiaugsmo vaikams.

- Kodėl?

- Man svarbu, kad mažieji pamatytų, ką gali jų šalies kūrėjai, kad jie augtų apsupti meno, grožio ir mūsų senųjų amatų. Kiekvienas meninis projektas yra indėlis į mūsų mažiausiuosius - mūsų vaikus - tebūnie tai lavinamas pavyzdys, kuris paskatins mažiausiųjų fantazijas. Taip pat labai svarbu parodyti, jog senieji amatai gali būti modernūs, pasiekiami kasdieniam vartotojui. Juk kiek teko bendrauti su moterimis, iš jų pasakojimų suprantu - veikiausiai Lietuvoje nėra šeimos, kurioje kas nors nemegztų, nesvarbu - mama, močiutė, teta, sesuo...

- Kiek simbolikos įmegzta jūsų dovanotuose kūriniuose?

- Suknelei sunaudotas simbolinis kiekis medžiagų: po 100 metrų prabangaus pūkuoto šilko siūlo kiekvieniems 100-mečio metams - taigi net 10 kilometrų siūlų ir 90,66 metrų tiulio. Pastarasis skaičius simbolizuoja Lietuvos Baltijos jūros kranto ilgį kilometrais. Kokia man brangi mūsų pakrantė... Nors jos turime nedaug, tikiu, kad atėjus vasarai, kiekvieno akys ir širdis į ją krypsta. Tai, kas man brangu, ir sudėjau į savo kūrinius.

- Ar pavadintumėte save patriote?

- Tikiuosi. Žinau, kad to labai noriu ir siekiu. Žinoma, šalyje yra dalykų, kuriais galime pasidžiaugti, yra ir spragų, kurias reikėtų užkamšyti. Yra dalykų, dėl kurių man šiek tiek skauda.

- Daugelis žodį tėvynė interpretuoja savaip, kas jums telpa šioje sąvokoje?

- Sudėtinga atsakyti. Pirmiausia, man - tai yra tėvai, čia gimęs sūnus ir vaikystė. Visa kita - žemė, jos ribos, jūra, miškai, žmonės, ir kita - tai pagrindinių trijų elementų papildymas, tarsi raukinukai prie suknelės.

- Papasakokite apie savo kūrybos kelią. Ar tiesa, kad ėjote labai rimtas pareigas, buvote ekonomistė, tačiau jau penkerius metus garsėjate kaip megztų drabužių kūrėja. Kaip jūsų karjeros kelias taip pasisuko?

- Mano tėvai - ekonomistai, jie labai rimtai žiūri į gyvenimą, tad, kai būdama 16-metė susiradau darbą ir iš pirmų trijų atlyginimų nusipirkau pianiną, jie manęs nesuprato. (Juokiasi.) Iš tiesų, tada jaučiausi dviprasmiškai. Norėjosi ir labai rimtos karjeros, bet mane taip pat traukė ir menai. Nors imk ir padalink save pusiau, tačiau, kaip sakoma, vienu metu ant dviejų kėdžių neprisėsi. Ekonomiką pasirinkau iš pagarbos tėvams. Baigusi studijas dirbau ekonomiste, tačiau jau tada savo aprangą kūriau pati. Tuo metu mane kopijavo siuvėjos, kolegės, o kartais ir vadovai. Buvo labai smagu išeiti į rimtas derybas pasipuošus savo pačios kurtais drabužiais - savais šarvais. Jausdavausi labai gerai, drąsiai, man atrodė, jog viską galiu. Kai mano geriausia draugė pradėjo studijuoti dizainą, aš svarstydavau iš kur ji turi tiek kūrybiškumo ir įkvėpimo. Man tuo metu menai ir dizainas atrodė kaip kita planeta. Visgi, tas menų šešėlis mane pasiekė ir stumtelėjo...

- Keisti profesiją buvo apgalvotas žingsnis?

- Taip, netgi verslo planą turėjau. Nors verslo planų kūrimas visada buvo mano stiprioji pusė, pradėjus mezginių verslą, nė vienas plano punktas, nė vienas strateginis sprendimas nepasitvirtino. Buvo kur kas sunkiau nei maniau, o ir laiko prireikė daugiau nei buvau ekonomiškai suskaičiavusi. Vis dėlto šiandien kūrybinėje srityje esu daug pasiekusi, o svarbiausia - sūnui parodžiau, kad galima kurti, augti, siekti ir pasiekti, įrodyti savo. Anksčiau ir pats mezgimas daugeliui atrodė labai stereotipiškai, man teko ne kartą įrodinėti, ką ir kaip mezgu... 

- Megzti drabužiai dar laikomi atgyvena? Sunku įtikinti, kad jie gali atrodyti labai moderniai ir stilingai?

- Lietuviams mezgimas - labai artimas, jis buvo žinomas senų senovėje, apie tai byloja kelių tūkstančių metų senumo archeologiniai radiniai. O dabar jis turi visas galimybes būti modernus, elegantiškas. Manau, megzta „Sniego karalienė“ tai įrodė. Šiandien ir klientams tai įrodinėti tenka retai. Vienas mano pažįstamas kartą paklausė: „Koks mezginys gali atrodyti moderniai?“ Tai jau penkerius metus yra mano šūkis ir lozungas. Pati sau užduodu šį klausimą ir su šiuo vaiduokliu kovoju, manau, ganėtinai sėkmingai. Kaip sakau klientėms, esu mezgėja - chuliganė. Taisyklės man neegzistuoja, stengiuosi kurti kitaip. Kažkada turėjau dvi konstruktores, kurios man nuolat sakė: „Taip negalima“, aš joms visada kartojau: „Galima ir mes tai padarysim.“ Ir tikrai, daugiau laiko užtrukdavo jas įtikinti, nei sumanymams įgyvendinti. Galiausiai „negalima“ mano kūryboje nebeliko.

- Turbūt dirbdama sutinkate labai įvairių žmonių...

- Mano klientai labai skirtingi. Vieni - sąmoningai taupantys. Tokie geriau įsigyja vieną, tačiau labai kokybišką drabužį. Taip pat yra moterų - kūrėjų, kurios kūrybiniame procese dalyvauja nuo pradžios, kai reikia parinkti siūlo spalvą, iki paskutinės kilpos. Joms žemai lenkiuosi, nes būtent jos į mano kasdienybę atneša daug kūrybinių iššūkių ir malonumo. Su tais iššūkiais augu. Treti klientai tiesiog nori būti išskirtiniai, jie žino, kad yra kitokie, tad nenori masinės gamybos produkto.

- Egzituoja stereotipas, kad megzti drabužiai tinka tik šaltuoju sezonu...

- Aš kiekvieną vasarą sau pasižadu, kad atostogausiu, skirsiu daugiau laiko šeimai, vaikui, eisim pasivaikščioti... Tačiau visos mano vasaros būna parduotos. Megzti drabužiai - lengva, gražu, universalu. Keliaujantys atostogų dažniausiai į mane kreipiasi ir prašo ką nors numegzti. Taip pat ir nuotakoms reikia suknelių... Galiausiai mano klientės - ne tik lietuvės, drabužių prašo ir mano klientės, gyvenančios ne Lietuvoje.

- Daugiau klientų turite iš Lietuvos ar iš užsienio?

- Iš užsienio. Jei užsieniečiai sužino, kad mezgu, jų akys suspindi ir jie iškart prašo parodyti, ką kuriu. Lietuvoje reikia įveikti tam tikrus barjerus. Čia labai daug vertinimo. Nors užsienyje konkurencija didesnė, ten paprasčiau.

- Kur daugiau, kaip pati pavadinai, klienčių-kūrėjų? Galbūt užsienietės palieka daugiau laisvės dizainerio vaizduotei?

- Taip, užsienyje turiu daugiau laisvės, klienčių-kūrėjų daugiau Lietuvoje. Kaip minėjau, tokios klientės labai kūrybingos ir man atneša daug idėjų bei iššūkių. Joms pasakau, kad paveikslėlių man gali nenešti, verčiau tegul atsineša idėjas, drauge susėdame, tariamės, piešiame ir sprendžiame kaip įpinti jų pačių idėjas. Kūryba beribė...

- Daugelis stilistų ir mados pasaulio atstovų sako, kad kiekvienos moters spintoje privalo būti kašmyro megztukas. Ką manote jūs?

- Su kašmyru susidraugavau tik šiemet. Man nėra gražesnio siūlo už moherį su šilku, kitaip vadinamą pūkuotu šilku. Esu alergiška vilnai, tačiau šis siūlas tinka kiekvienam ir neerzina odos. Pūkuotas šilkas yra gražus, lengvas, suteikiantis tam tikros prabangos, be to, jį prižiūrėti kur kas lengviau nei kašmyrą.

- Vis dėlto, kaip prisijaukinote virbalus? Visuomet puikiai mezgėte?

- Anksčiau megzti nemokėjau. Kai rankdarbių pamokai mokykloje turėjau numegzti šaliką, pamenu, numezgiau trumputį... Kai laukiausi sūnaus, norėjau jam numegzti švelnius šliaužtinukus, tačiau nieko man nepavyko ir tą mezginį nukišau į kampą. Veikiausiai labiausia mezgimu susidomėjau tada, kai gavusi rimtas pareigas turėjau pakeisti savo bohemišką garderobą. Nusipirkau porą puikių švarkų ir nusimezgiau daugybę prie jų derančių sijonų. Galiausiai su didžiausiu malonumu savaitgaliais kepdavau pyragą ir gamindavau obuolių arbatėlę. Aš megzdavau ir kartu su sūnumi žiūrėdavau vaikiškus filmukus. Visi namai pakvipdavo... Tokios akimirkos jam smarkiai įsirėžė atmintin. Šeimai tokie momentai labai svarbūs.

- Ar ir dabar dažniausiai puošiatės pačios kurtais drabužiais?

- Anksčiau dėvėdavau nuolat, tačiau pavargau nuo dėmesio. (Juokiasi) Tikrai, jei vilkiu savo kurtus drabužius sulaukiu labai daug dėmesio, rodos, moterys kruopščiai nužvelgia, suskaičiuja kilpas, vyrai neatitraukia akių. Todėl ilgą laiką savo kūrybos rūbų nedėvėjau, bet dabar vėl dėviu, mėgstu ir myliu.

- Ankstesniuose darbuose sukaupta patirtis dabar jums praverčia? Šiandien dizaineris turi būti ne tik kūrybingas, bet ir puikus vadybininkas, rinkodaros specialistas?

- Dar pridėčiau, kad reikia mokėti gražiai piešti, būti geru buhalteriu, strategu, o kartais ir psichologu. Labai džiaugiuosi ir dėkoju likimui, už tas moteris, kurias jis man atsiunčia. Kartais aš būnu klientėms psichologė, o kartais jos man...

- Dažniausiai kiekvienas sėkmingas žmogus turi tvirtą užnugarį - savo palaikymo komandą. Kas yra tie žmonės, kuriuos pavadintumėte savo stiprybe, motyvacija tada, kai būna sunku?

- Mezginių dizainerė esu jau penkerius metus, kiekvieni metai - skirtingi. Pirmaisiais mano užnugaris ir įkvėpėja buvo mama. Be jos veikiausiai iš viso nebūčiau nieko įgyvendinusi. Antraisiais, mane labiausia motyvavo sūnus Benas. Tikriausiai todėl, kad jam toks mano gyvenimo pasirinkimas labai daug duoda, vadinasi, jis buvo teisingiausias. Jis ir dabar mano didžiausias pagalbininkas. Jei nespėju, jis puikiai moka išmegzti lygių akių juostelę. Netgi Lietuvai Sausio 13-osios proga padovanotai trispalvei suknelei gedulo juostelę iš 2000 eilių numezgė būtent jis. Dėl to Benas pajuto ir pasididžiavimo jausmą, tai jam suteikė tam tikros motyvacijos. Trečiaisiais kūrybos metais įgavau antrąjį kvėpavimą - pati save labai skatinau. Tai, kas anksčiau man atrodė neįmanoma, tapo įmanoma ir pasiekiama. Taip pat sutikau labai daug įdomių, talentingų žmonių - fotografų, kitų dizainerių, menininkų...Visi jie man tapo savotišku postūmiu. Galiausiai ir Lietuvos gimtadienis man buvo įkvėpimas ir nemenkas iššūkis...

- Kas jums padeda įkrauti baterijas, trumpam atitrūkti nuo darbų ir pasisemti įkvėpimo?

- Labai norėčiau pabūti viena, paskaityti knygą. Turiu pačios sugalvotą taisyklę - bent 10 minučių per dieną paskaityti, o susitikus su įdomiais žmonėmis pakalbėti apie knygas. Norėčiau žiūrėdama kokį nors filmą, tiesiog ką nors nusimegzti, noriu pasiklausyti muzikos, sportuoti, eiti į žygį, surengti iškylą... Deja, kol kas nepavyksta. (Juokiasi). Stengiuosi savo dienas kruopščiai suplanuoti. Vienas, labai geras draugas advokatas man kartą netgi pasakė: „Milda, turi problemą - strateginį mąstymą.“ Ir tikrai, strateguoju, planuoju, kartais į 15 minučių stengiuosi sutalpinti 3 darbus. Tačiau ne visada pavyksta viską sudėlioti taip, kaip norėtųsi.

- Kaip dalini savo laiką? 

- Neskaičiuojant miego valandų, 70 procentų mano laiko yra skirta darbui. Dieną dažnai tenka sutvarkyti daugybę organizacinių ir vadybos dalykų, o kai, regis, darbo diena turėtų pasibaigti, aš pradedu megzti. Dažniausiai mezgu ir tuo pačiu padedu sūnui daryti namų darbus, stengiuosi jį motyvuoti. Po to ateina laikas, skirtas vaikui. Man tai labai svarbu. Drauge su Benu mes skaitome, domimės, ieškome įdomios informacijos, kalbamės, diskutuojame, drauge su šuneliu einame į mišką pasivaikščioti, daromės arbatą - indišką Chai su plaktu pienu, kurią vadiname „kapuchajum“... O vaikui užmigus, vėl imuosi darbų. Kartais dirbu iki 2 ar 3 valandos nakties.

- Ar meilė darbui neperauga į tam tikrą darboholizmo formą?

- Tiesa. Nenoriu nieko įžeisti, tačiau mano gyvenimo baimė yra pilki žmonės. Jie truputį džiaugiasi, truputį liūdi, patiria nedidelius pakilimus ir nedidukus nuosmūkius. Jų gyvenimas eina maždaug tolygia linija. Man įdomesni žmonės, kurių gyvenimo linija primena kardiogramą su daugybe ženklių pakilimų ir gilesnių duobių. Jie arba labai aukštai pakyla, arba žemai krenta. Aš džiaugiuosi, kad išmokau dažniau būti viršuje, nei žemai...

- Įmanoma to išmokti?

- Niekada nemėgau požiūrio, kad kiekviena gyvenimo duobė mus kelia į viršų. Mes esame gimę gyventi laimingai. Tokia buvo mano gyvenimo tiesa. Tik, deja, gyvenimas tas mano tiesas pakoregavo. Įsitikinau, kad ne tik nuo mūsų priklauso, kaip pasiklosime ir kaip išsimiegosime. Neretai esame priklausomi nuo aplinkybių, darančių didelę įtaką mūsų sprendimams, nuotaikoms. Galiausiai esame visuomenės dalis. Tikiu, kad kiekvienas gali pasistengti būti labiau viršūnėje, nei apačioje.

- Kaip tai padaryti?

- Treniravau save, daug sus savimi dirbau. Jau minėjau, kad stengiuosi daug skaityti. Knygos gali nublokšti į kitą pasaulio kraštą, kai liūdna arba kai trūksta saulės. Kaip sakė nuostabusis psichoterapeutas Olegas Lapinas, yra vienas organas, gaminantis energiją - tai raumenys. Įjunkite raumenis ir atsiras energijos. Taigi, jei ima tingulys ar svyra rankos, reikia kelis kartus apeiti aplink namą ir rankos pakils. (Juokiasi.). Būdų yra daug ir įvairių...

DOSJE:

Veikla: jau penkerius metus yra mezginių dizainerė ir turi savo prekės ženklą „Milda Bordeaux - Exclusive Knitwear“.

Ryškiausi projektai: 2014-2015 m. Vyko mezginių ir megztos fotografijos paroda „Knitted“, kuri per metus apkeliavo didžiuosius Lietuvos miestus.

2016 m. Pristatyta megztų vestuvinių suknelių kolekcija, sukurtas kitoks nuotakos įvaizdis – kolekcijoje ir spalvotos, ir tamsių atspalvių nuotakos suknelės.
2017 m. Projektas „Sniego Karalienė“ - dovana Lietuvai, šalies 100-ojo jubiliejaus proga.

2018 m. Projektas „Megzta Lietuvos Trispalvė“ - švęskime Lietuvos ir Lietuvos Trispalvės gimtadienius įprasmindami save meniniuose kūriniuose

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GRĖSMĖ: Vilniuje ketvirtadienio pavakarę įvestas operatyvinis planas „Skydas“; pasak Vilniaus apskrities policijos pranešimo, Jeronimo Ralio ir Vito Gerulaičio gatvių sankryžoje, atliekant kasimo darbus, rastas 30-40 cm ilgio objektas, panašus į minosvaidžio miną.
  • KOMPENSACIJOS: likusi kompensacijų dalis praeitais metais nuostolių dėl liūčių patyrusiems ūkininkams bus išmokėta penktadienį; tokių žemdirbių, kurie dar nėra gavę kompensacijų, yra likę apie 300.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar įsigaliojus naujam kompensuojamųjų vaistų kainynui, jūsų vartojamų vaistų kaina pakito?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate naująją Vilniaus miesto reklamą "G taškas"?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +14   +16 C

   +14  +16 C

 

   +15 +18 C

  +20  +23 C

   +24  +26 C

 

   +24  +27 C

   3-6 m/s

  1-2 m/s

 

    1-2 m/s

 

reklama
Sveikata Grožis