Balandžio 22 d. aktorius, režisierius ir muzikantas Kostas Smoriginas švenčia 64-ąjį gimtadienį. Kaip jis vertina savo amžių, kodėl žiūri tik „Discovery“, „Animal Planet“ ir „National Geographic“ kanalus ir kokią pasaulio ateitį mato?
- Kaip minėsite gimtadienį?
- Nesureikšminu gimtadienių. Jaunystėje jie buvo svarbūs. Aišku, miniu svarbesnes, reikšmingesnes datas, jubiliejus. O dabar ne jubiliejus. Viskas paprasčiau.
- Kaip dažniausiai atrodo jūsų gimtadieniai?
- Dažniausiai per gimtadienį dirbu. Turbūt tokia jau mano dalia ir kitaip nebus. Taigi nieko linksmo negaliu pasakyti. Dirbu, būnu scenoje: arba koncertuoju, arba vaidinu spektaklyje.
- Turbūt sulaukiate dėmesio iš savo gerbėjų, ar jie žino, kada jūsų gimtadienis, ar pasveikina?
- Kai kurie žino. O tie, kurie nežino, tai sužino, nes dabar viskas yra pernelyg atvira. Viskas feisbukuose. Taigi nepasislėpsi. Nors aš ir nesislepiu.
- Didelis atvirumas jums nepriimtinas?
- Aš negaliu nei skųstis, nei džiaugtis, tokia yra viešo žmogaus dalia. Nieko kito man nelieka, kaip priimti ir gimtadienius, ir visus sveikinimus kaip neišvengiamumą. Nuo vienų lyg ir norisi gauti sveikinimų, nuo kitų nesinori, bet niekam negali uždrausti to daryti.
Vieni nuoširdžiai sveikina, kiti sveikina tik tam, kad „atsižymėtų“, treti tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Čia kaip mirties klausimas. Mylėti žmogų reikėtų, kai jis gyvas. Ir parduotuvės visos sveikina, daro nuolaidas, bet man tai juokinga. Darykite nuolaidas tada, kai iš tikrųjų žmogui reikalinga pagalba. Visi naudojasi ta proga, štai ir viskas.
- Ar turite tikrų draugų, iš kurių norėtumėte sulaukti sveikinimų?
- Aš dar gyvas, kuriantis žmogus, tai, be abejonės, turiu.
- Kaip vertinate savo dabartinį gyvenimo tarpsnį?
- Išeini į pensiją, ir pasirodo, kad reikia dirbti daugiau negu būnant ne pensijoje. Taip atsitinka. Gal ir gerai. Kiekvienas amžius turi savo pranašumų, o graudintis, kad buvai jaunas, sveikesnis, gražesnis ir plaukai daugiau augo, ir pimpis stovėjo, juokinga. Yra kiti pasauliai. Anūkai auga. Iš dalies, kai pasižiūri, mano gyvenimas pakankamai turtingas. Aš visą sąmoningą gyvenimą gyvenau vienoje santvarkoje, dabar jau 27 metus gyvenu kitoje santvarkoje. Turiu ką palyginti. Dabar vyksta totalinis klimato atšilimas ir totalinis žmonių atšalimas. Nėra taip, kaip buvo, dėl to lieka tik patikrinti draugai, o visi kiti yra kolegos arba bendrakeleiviai.
- Kuo labiausiai džiaugiatės?
- Kiekviena diena. Džiaugiesi, kad gyvas, sveikas, kad visur skauda, nes tai reiškia, kad tikrai esi gyvas. Gerai, kad nereikia gulėti, žiūrėti pro langą ir prašyti pagalbos. Džiugina darbas. Kolegų koncertai, spektakliai. Ir dabar didžiausią malonumą turėjau. Pradžiugino Jurgos Šeduikytės, Vlado Bagdono koncertai, rytoj pats koncertuosiu. Dar judu, važiuoju. Galiu mašinai nusipirkti benzino, tuo džiaugiuosi. Anūkais ir jų pasiekimais džiaugiuosi. Mažiukai, bet visi gabūs. Greičiausiai ta liepsnelė, kurią aš uždegiau, neužges ir nenumirs. Turiu keturis anūkus. Du berniukus ir dvi mergaites. Taigi viskas gerai.
- Kuo domisi anūkai, gal seka jūsų pėdomis?
- Sunku pasakyti. Kostukas, vyresnis iš berniukų, lanko chorą „Ąžuoliukas“, jaunesnis Mykolas dar yra mamos lepūniukas, Nora - dar mažytė mergaitė, o kita anūkė gyvena Vokietijoje su mama. Jai 13 metų, sėkmingai sekasi mokslai. Drausti nedrausiu eiti į menus, bet perspėsiu, kad tai labai sunku. Tegul jie renkasi savo kelią. Svarbiausia, kad būtų ramybė. Visą laiką tęsiasi karo isterija, gąsdinimas, todėl per televiziją žiūriu tik „Discovery“, „National Geographic“, „Animal“ kanalus. Pasaulis pasidarė sudėtingas. Viskas keliauja į neviltį, o žiūrėti televiziją apie visas mūsų problemas man jau per daug. Aš ilgai po pasaulį keliavau, jį puikiai žinau, realiai aš jį matau ir tai man kelia nerimą.
Parengta pagal priedą „TV publika“