1 nuotr.Televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėja, folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Loreta Sungailienė yra trijų vaikų - vienuolikmečio Viliaus, šešiametės Liepos ir keturmečio Giriaus - mama. „TV publikai“ laidų vedėja ir etnokultūros puoselėtoja papasakojo, kaip mini Motinos dieną, kokią įsimintiniausią dovaną yra gavusi iš vaikų ir kokia yra jos pačios mama.
- Kaip minite Motinos dieną?
- Visiškai paprastai. Būna, kad darželyje ar mokykloje vaikai daro darbelius, kažką gamina ir paskui teikia mamoms. Tai taip ir man yra tekę gauti gražių pačių vaikų pagamintų darbelių su siurprizais. Pavyzdžiui, vokelį su širdelėmis. Ištrauki vieną širdelę, ten vienas palinkėjimas, ištrauki antrą - kitas, trečias, ketvirtas ir kuo toliau, tuo geriau. Mano vyriausias sūnus yra įteikęs man siurprizą su pasižadėjimais, ką gero nuveiks, kad mamai palengvintų gyvenimą. Tokių darbelių man yra tekę gauti.
O šiaip tai paplanuojame visaip. Priklauso nuo šeimos planų, sveikatos. Kartais visi kartu važiuojame į Žemaitiją ir pasveikiname vyro mamą, o kartais tiesiog likę pasveikiname mano mamą čia, Vilniuje. Anūkams irgi gerai. Smagu močiutes pasveikinti, su jomis pabūti. O šiemet įsipareigojau sudalyvauti renginyje, kuriame bus kalbama apie vaikų knygas, ir paskaityti lietuvių liaudies pasakų fragmentų, pačių pasakų bei užminti mįslių. Visi keliausime į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką ir būsime renginyje. Paskui kažkaip reikės ir Motinos dieną paminėti.
- Jūs su šeima dalyvaujate folkloro ansambliuose. Visi jūsų vaikai domisi etnine kultūra?
- Taip, dalyvauju. Visi lanko folkloro ansamblį. Vieni daugiau, kiti mažiau domisi. Žinot, čia priklauso nuo amžiaus. Vieniems tai daugiau atrakcija ir pramoga, o vyresnysis jau truputį ir atsakingiau žiūri į šitą lankymą, daugiau visokių dalykų mato, išmoksta ir supranta. Visi lanko. Visiems yra smagu, nes tai yra didelis kolektyvas, ten daug šeimų dalyvauja. Jos visos yra draugiškos. Mes ne tik repetuojame, koncertuojame, bet ir draugaujame. Dažnai rengiame visokius susitikimus, pasibuvimus, šventes kartu švenčiame. Tai yra tokia mūsų draugų, bičiulių bendruomenė, kurioje susirenka bendraminčiai. Visiems būna smagu.
- Kaip dar, be veiklos ansamblyje, kartu su šeima, vaikais leidžiate laisvalaikį?
- Išeiname pasivaikščioti, kai oras geriau atšyla ir nuotaikos būna labiau vasariškos. Į sodybą kartu važiuojame pabūti, praleisti gerą, smagią dieną. Ir namie, kieme turime ką paveikti - ir pasidarbuoti, ir atsipalaiduoti, ir su kaimynais, draugais pabūti. Ir į kokį spektaklį kartkartėmis nueiname. Čia daugiau aš šitais dalykais rūpinuosi, nes vyras tai mielai leidžia laiką gamtoje. Sodyba yra jo svarbus pomėgis, užsiėmimas. Mes ten pramogaujame, o jis dirba. Jis ten visa ką kuria.
- Ką vaikai suteikia gyvenime?
- Prasmę, džiaugsmą. Daugumai moterų motinystės jausmas, pasijautimas mama vis tiek yra svarbus. Jis suteikia pilnatvės, duoda brandos. Mes, moterys, turime tokį stiprų atsakomybės jausmą, norą mylėti, rūpintis, džiaugtis ir auginti. Jeigu Dievulis tik duoda išsipildyti šitam moters prigimties stebuklui, tai, aišku, yra be galo didelė laimė. Šeima, vaikai suteikia laimę. Aišku, visko būna. Ir rūpesčių, ir skausmų, ir viso ko, bet vis tiek mamos širdis yra mylinti, kad ir kas būtų.
- Kokia yra jūsų mama?
- Mano mama yra labai darbšti ir atsakinga. Aišku, labai mylinti, besirūpinanti, atsidavusi. Tas atsakomybės jausmas visose srityse yra. Jeigu jis yra, tai tas jausmas pasireiškia daugeliu gerųjų savybių, gerų darbų. Mylintis žmogus, jeigu jis atsakingas, tai jo meilė bus tokia tikrai iš didžiosios raidės. Aš mėgstu sakyti, jeigu kažkas kažką daro su meile ir atsakomybe, tai tampa nuoširdu, tikra, įtaigu ir tai iš karto teikia laimę ir džiaugsmą ir tam, kas daro, kas kuria, ir tam, kas dalyvauja, kas žiūri ar dar kažką daro. Tas jaučiasi. Ar scenoje tu būtum, ar darbe. Darymas su meile, atsakomybe iš tikrųjų duoda gerų rezultatų ir gerą emociją.
- Kokios vaikų dovanos, jų staigmenos, darbeliai jums labiausiai įsiminė?
- Vyriausias sūnus nemažai ir darželyje, ir mokykloje pridarydavo darbelių, popierinių gėlių, visokių siurprizų. Labai nustebino tas jo darbelis, kuriame jis surašė įsipareigojimus, savo pažadus mamai. Kai aš jo klausiau, ar jam pasakė kas nors, ką čia reikia rašyti, tai jis atsakė, kad ne, jis pats sugalvojo ir įrašė. Gražu. Aišku, kasdien man nepavyksta pajusti tų įsipareigojimų ir pažadų įvykdymo. Kartais tiesiog kartu prisimename, ką jis ten buvo pažadėjęs, ir susitariame, kad gal pavyks tesėti tuos pažadus. O mažieji yra drąsūs, besišypsantys, laimingi. Man kitą kartą pakanka ir jų šypsenos kaip dovanos.
Parengta pagal priedą „TV publika“
