Kodėl Alantei Kavaitei atostogų nereikia?nuotraukos

2013 liepos mėn. 14 d. 17:45:46 Perskaitė 1492

Lietuvaitės kino režisierės Alantės Kavaitės (40) gyvenimas ir kūryba susiję su dviem jos mylimais miestais. Vilnius - jos gimtasis ir dažnai pasiilgstamas miestas, o Paryžius - meilės miestas. Tad ne veltui neseniai tapusi mama moteris, pasakodama apie savo pasirinkimą nerti į kino pasaulį, skaudžius ir reikšmingus gyvenimo vingius ir po truputį besipildančias svajones, nuolat mini šiuos du miestus. „Man, apsėstai naujo lietuviško filmo „Sangailė“ idėjos, atostogų nereikia, o štai mano abu vyrai mėgausis poilsiu Žvėryne“, - sakė A.Kavaitė.

Alantė Vilniuje bus iki rugsėjo pabaigos, kol nufilmuos visas pilnametražio lietuviško kino filmo „Sangailė“ scenas, o jo montažas, įgarsinimas, kai naktys pailgės, vyks Prancūzijoje. Toks yra darbų pasidalijimas tarp Lietuvos kino centro ir prancūzų kino gamybos įmonės „Les Films d’Antoine“. Filmas turėtų būti užbaigtas kitų metų pavasario pabaigoje, paskui jis keliaus po tarptautinius kino festivalius, o 2014 metų pabaigoje arba 2015-ųjų pradžioje pasieks Lietuvą.

- Spėju, kad jūsų vardas ir pavardė Alantė Kavaitė yra pseudonimas?

- Alantė tikras mano vardas, kurį davė tėvai dailininkai, o štai Kavaitė - trumpinys nuo Kavaliauskaitės, kad paprasčiau būtų visose šalyse mane pristatyti kaip režisierę. Štai kartą Paryžiuje susitikusi buvusią Lietuvos ambasadorę prie UNESCO Ugnę Karvelis paklausiau, kodėl ji ne Karvelytė. Ji man atsakė: „Tai padariau todėl, kad taip patogiau, o ir nesietų manęs su tėčiu Petru Karveliu. Ji man tapo pavyzdžiu, nes ir aš taip pat nenorėjau, kad mane nuolat sietų su mano tėvais dailininkais. Norėjau būti pati savimi ir ieškoti savo kelių be niekieno pagalbos. Vaikystėje jaučiau išskirtinumą dėl reto vardo, kuris buvo vienintelis toks tarp bendraamžių. Tai buvo ir blogai, nes manęs nuolat klausinėdavo, kodėl toks vardas, gal mano tėvai nuo Alantos.

- Kokia dabar filmo „Sangailė“ kūrimo stadija?

- Pradžioje buvo džiaugsmas, kad sumanymas juda pirmyn, nes gavo finansavimą iš Lietuvos kultūros ministerijos, o vėliau ir iš „Eurimages“ fondo, o štai dabar prasideda pats darbas, pirmieji slenksčiai, netikėtumai. Kol kas su prodiusere sėdime „Menų spaustuvės“ patalpose, kuriose savotiškas mūsų štabas. Štai buvau sumaniusi kviesti atlikti vieno iš pagrindinių vaidmenų vieną aktorę, bet pasirodė, kad ji neprieinama, kitam aktoriui netiko mūsų darbo grafikas, norėjau filmavimui tokio lėktuvo, o pasirodo, kad jis jau nebeskraido. Bet tai ir įdomu, nes tai pats intensyviausias periodas, kuriame dar daug ieškojimų, abejonių, o ne pats filmavimas.

- Ar aktorių komanda jau surinkta?

- Taip, daugiau mažiau surinkta. Tik nenorėčiau konkrečiai paskelbti aktorių pavardes. Galiu tik pasakyti, kad pagrindinius vaidmenis atliks dvi jaunos aktorės, nes filme kalbama apie paaugles. O štai Lietuvos kino žmonės kiek nustebs matydami, kad antrojo plano vaidmenis pasiūliau nelabai dažnai matytiems, bet žinomiems veidams.

- Jūsų pačios kelias į kiną prasidėjo nuo pagrindinio vaidmens režisieriaus Raimundo Banionio filme „Džiazas“, kuriame atlikote pagrindinį Beatričės vaidmenį. Kaip čia susiklostė, kad pasirinkote režisūros kelią, o ne aktorystę?

- Tada man buvo devyniolika ir svajonių buvo daug. Už tai kinas ir buvo atsakymas į visus mano klausimus. Aš pati nelabai supratau, kodėl man nelabai patiko vaidinti, ir dar norėjau stoti į Dailės akademiją, nors piešti nemėgau, bet domino skulptūra. Kažkas buvo ne taip, o štai kinas ir buvo visa ko suma. Pasirinkusi kino kūrimą supratau, kad ir tada mane domino erdvė, pasirinkimas, kur statyti kamerą, kaip išdėstyti objektus, aktorius, kad filme tai nebūtų atsitiktinumas, o įgytų tam tikrą prasmę, pojūtį, kurį perduodame žiūrovui.

- Apie ką filmas? Ar jis susijęs su pačios biografija?

- Filmas apie paauglę Sangailę, kuri labai žavisi lėktuvais, akrobatiniu skraidymu, bet ji galvoja, kad yra niekam tikusi ir nedrįsta prie tos svajonės net prisiartinti. Mergina susitinka su bendraamže iš Elektrėnų, kuri yra visiška jos priešingybė. Tad filmas yra apie svajonės išsipildymą ir apie tai, kaip žmogus gali padėti kitam siekti svajonės. Ar tai susiję su mano svajonių išsipildymu? Filmas yra metafora norui pakilti, pakilimui ir laisvei. Tas noras pakilti ir skristi, man regis, yra labai lietuviškas, todėl aš ir norėjau jį kurti būtent Lietuvoje, kuri siekė pakilti, nusikratyti sovietmečio pančių ir pakilo... Tas skraidymas man yra įdomus ir kaip savęs valdymo būdas.

- Tai ko vis dėlto reikia turėti savyje, kad pakiltum skrydžiui?


- Pirmiausiai reikia turėti beprotiškai stiprią savivaldą, o būtent to Sangailė ir neturi. Tad man buvo labai svarbu parodyti, kaip ji sugebėjo susikaupti, pasiryžti ir išsilaisvinti iš, atrodytų, ne tokių jau labai tvirtų grandinių, kurios ją varžo.

- O pačiai tas žingsnis, kad vos tik baigusi vidurinę 1991 metais išvykote mokytis į Prancūziją, ar taip pat buvo savotiškas išsilaisvinimas?

- Taip, iš tiesų taip ir buvo. Kai prisimenu save devyniolikmetę, lėkiau stačia galva ten, kur atrodė, kad pasaulis yra po mano kojomis, kad turiu visas galimybes atskleisti save. Mat Vilniuje įstoti į Dailės akademiją tuomet nebuvo jokių šansų, o štai į Avinjono nacionalinę aukštąją dailės mokyklą patekau be didelio vargo, o vėliau studijos prestižinėje Paryžiaus dailės mokykloje. Tada buvo didelis noras pažinti ir suprasti pasaulį, pasitikrinti, kas mes esame, ko verti kūrėjai iš mažos šalies. Man visur sekėsi, bet tą puolimą stačia galva sustabdė tai, kad Vilniuje mirė mano mama. Paskui man buvo labai sunkūs metai, kurie tikriausiai ir paženklino mano tolesnį likimą.

- Visi žino, kad Paryžius - meilės miestas, kad jam nė vienas žmogus negali likti abejingas. Kaip vis dėlto atsitiko, kad likote Paryžiuje?

- Kai mokiausi Paryžiuje, atsirado draugų, studijos buvo be galo įdomios, o Lietuva, kai mirė mama, prarado trauką. Atvažiuodavau į Vilnių kelis kartus per metus ir štai kažkaip nejučia prabėgo ir tie 21 metai svetur. Paryžius, be jokios abejonės, yra meilės miestas, ten ir aš suradau savo antrąją puselę. O kultūros trokštančiam ir kino magijos apsėstam žmogui jis yra pats fantastiškiausias miestas. Kiekvienas miesto kvartalas turi po keletą kino salių, kuriose rodomi seni geri filmai, o kiek muziejų, jaukių kavinukių! Iš Paryžiaus sunku išvažiuoti ilgam, nes atrodo, kad aš tiek daug filmų nepamačiau, tiek kampelių dar neapžiūrėjau. Dabar jaučiu, kad tiek laiko išbuvus savo gimtajame Vilniuje bus sunku iš jo išvažiuoti.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net