respublika.lt

Kas praturtina A.Marčenkaitės vidinį pasaulį?nuotraukos

2018 vasario mėn. 12 d. 18:33:22
Agnė VAITASIŪTĖ-KEIZIKIENĖ

Nors jai dar tik 19 metų, ji jau gali didžiuotis vienu svariu apdovanojimu už pagrindinį vaidmenį, pagrindiniu vaidmeniu seriale, epizodiniais darbais įvairiuose filmuose. Jaunosios kartos aktorė Anastasija Marčenkaitė prisipažįsta, kad apie aktorystę niekada nesvajojo, bet likimas pats ją atvedė į šį kelią. Dabar mergina jau tvirtai žino savo svajones ir siekius. Ji įsitikinusi, kad kitados pelnyta „Sidabrinė gervė“ buvo ženklas, kad eina teisingu keliu.

 

- Prieš daugiau nei penkerius metus, būdama vos penktoje klasėje, gavai pagrindinį vaidmenį filme "Ekskursantė". Kaip aktorystė atsirado tavo gyvenime?

- Visai netyčia. Gal tai buvo likimas, gal ženklas, gal tiesiog sutapimas. Kai buvau pakviesta vaidinti filme "Ekskursantė", mokiausi penktoje klasėje. Niekada nesvajojau būti aktore. Man buvo įdomūs kiti dalykai – gal net ir medicina traukė. Apskritai vaikystėje daug kuo domėjausi – ir dainuodavau, ir šokdavau, bet niekada negalvojau apie aktorės kelią. Vieną dieną mokykloje dalino skrajutes su pranešimu, kad ieško aktorės. Parodžiau tėvams. Jie nusprendė, kad reikia pabandyti. Perėjau atrankas ir atsidūriau filme.

- Gal žiūrėjai "Ekskursantę" dabar – kai praėjo tiek laiko?

- Iš tikrųjų turiu idėją, kad reikėtų prisėsti, peržiūrėti ir gal pasimokyti iš savęs mažos. Nes kartais, kai pamatau kokius nors kadrus ar nuotraukas iš "Ekskursantės", suprantu, kad čia ta pati aš, bet tai, kaip vaidinau, ką mąsčiau ir ką jutau, buvo visai kita. Juk mes keičiamės. Anuomet visai nestačiau savęs į rėmus. Nors nedarau to ir dabar, formuojantis asmenybei, atsiranda tam tikri kompleksai, galbūt šioks toks nepasitikėjimas, keičiasi mintys, pasaulėžiūra. Kai esi vaikas – kokia esi, tokią ir vaidini. Man įdomu pažiūrėti, kaip ta maža Nastia iš savęs išspaudė visas tas emocijas.

- Visai neseniai kaip aktorė debiutavai ir televizijoje – gavai pagrindinį vaidmenį LNK seriale "Paveldėtoja". Kuo skiriasi filmavimo "virtuvė", dirbant filme ir dirbant seriale?

- Kai mane pakvietė filmuotis seriale, tą patį klausimą uždaviau ir sau – kuo skiriasi kinas nuo serialo. Svarsčiau. Buvo ir baimės, ir nepasitikėjimo. Paskui pagalvojau, kad reikia išbandyti viską. Juk kitaip nesužinosiu, kas man priimtina, o kas ne. Darbo pobūdis filme ir seriale skiriasi, bet ne tiek jau ir daug. Seriale turime mažiau laiko, galbūt mažiau lėšų. Turi dirbti šiek tiek greičiau, nes reikia nufilmuoti daugiau negu kine. O visa kita – labai panašu.

- Ar dabar aktorystė jau yra tavo ateities planuose?

- Be abejo. Būtų kvaila neiti šiuo keliu. Jaučiu didelę aistrą šiam darbui.

- Su kokiais iššūkiais susidūrei filmuodamasi seriale „Paveldėtoja“?

- Iššūkiai buvo du. Sunkiausia buvo suvaidinti įniršį ir, šiek tiek lengviau, bet vis tiek reikalavo jėgų, suvaidinti meilę. Mano herojė – penkeriais metais už mane vyresnė. Pirmą kartą turėjau vaidinti meilę vyrui, rodyti intymumą, šilumą. Iki šiol neteko daug dirbti su partneriais. Nebent netrukus pasirodysiančiame filme "Pelėdų kalnas", bet ten tebuvo vienas bučinys į žandą. O seriale – visai kas kita. Bet "Paveldėtojos" filmavimo grupė puiki – visi savo srities profesionalai, o tai labai palengvino mano darbą. O dėl įniršio... aš esu irgi žmogus, ir kartais supykstu, kartais susinervinu, būna visko, bet man nėra būdinga kelti skandalus, aš labai nemėgstu į juos įsivelti, geriau patylėsiu, jei matau, kad tai veda prie chaoso. Man nėra svarbu laimėti kokiame nors ginče. Mano personažas taip pat yra toks taikus ir ramus, bet serialo žanras yra drama, todėl jame turi būti visokių emocijų – ir pykčio, ir gailesčio, ir ašarų. Visa tai suvaidinti nebuvo lengva. O visa kita buvo sava – atvažiuoji, tave dažo, šukuoja, eini filmuotis, tada pietūs, tada vėl filmavimai. Čia man jau viskas buvo nesvetima.

- Kuris aktorystės darbo etapas tau maloniausias, o kuris sunkiausias?

- Ir maloniausia, ir sunkiausia yra filmuotis, nes pats darbas man patinka, bet kartais būna sunkių scenų. Dar yra tekstų mokymasis, kuris nėra pats įdomiausias etapas. Turi kaip mokykloje išmokti mintinai. Gali keisti žodžius, bet esmė turi likti tokia pati.

- Minėjai, kad vaidini ir netrukus kino teatruose pasirodysiančiame režisieriaus Audriaus Juzėno filme "Pelėdų kalnas". Papasakok plačiau apie savo vaidmenį.

- Ten man atiteko visai nedidelis vaidmuo – ramios mergaitės, vardu Silva. Ji gerai išauklėta, iš pasiturinčios šeimos. Ir įsimyli partizaną. Galiausiai, kaip ir "Ekskursantėje", jai baigiasi liūdnai – ją išveža į Sibirą. Juokavau ta tema, kad man tai jau antras vaidmuo, kurio likimas toks pats.
 
- Kiek artima tau pačiai istorinė tematika?

- Kurti istorinius filmus visada yra daug atsakingiau ir rimčiau. Istorijoje gali pakeisti tam tikrus niuansus, bet negali išgalvoti faktų. Turi rodyti taip, kaip buvo, todėl atsakomybė didesnė. Dramoje apie meilę gali kurti ką nori, nes žiūrovas nežino, kaip turi būti, o istoriniame filme niekas nenori matyti melo. O vaidinti sunku tiek vienur, tiek kitur. Visur savo darbą turi padaryti kuo geriau.

- Nebuvo dvejonių ar apskritai reikia veltis į televizijos serialus?

- Atvirai pasakysiu, kad buvo. Juk serialų yra visokių. Ir tas labiausiai nedavė ramybės. Man labai reikėjo kieno nors patarimo, nes buvau pasimetusi. Galvojau, kam paskambinti, ir nusprendžiau pasitarti su aktore Egle Gabrėnaite. Su ja susipažinome prieš porą metų, ir tai buvo viena reikšmingiausių mano pažinčių. Paskambinau jai, papasakojau situaciją ir pasakiau, kad nežinau ką daryti. Eglė, kaip tikra sielos gydytoja, nedavė konkretaus atsakymo, bet pateikė dvi puses. Viena jos frazė buvo labai gera, kad jaunas žmogus neturi rinktis, jis turi pabandyti viską, žinoma, proto ribose. Priešingu atveju, tu niekada nežinosi, ką rinktis, o ko ne. Aš jai labai dėkinga už tokį patarimą. Tiek įspūdžių, tiek aktorystės žinių, kiek gavau filmuodamasi seriale, niekur nebūčiau įgyjusi.

- O kaip reaguoja tėvai į tokį tavo pasirinktą kelią?

Tėvai jau įpratę. Jie supranta, kad jei kur nors pasirodai, yra galimybė, kad tave kvies ir toliau. Jie palaiko, džiaugiasi. Aš jiems už tai esu labai dėkinga. Ypač su mama esame labai artimos. Kartais pagalvoju, kad gal net per daug mylime viena kitą. (Šypsosi.) Kai buvau maža, tėtis mus vadino sulipusiais koldūnais.

- Esi viena šeimoje?

- Ne, turiu vyresnių brolių ir seserų, bet jie gerokai vyresni. Man svarbu, kad šeima mane palaiko. Manau, taip yra dėl to, jog tėvai mato, kad pasirinkusi šitą kelią jaučiuosi užtikrinta. Jei blaškyčiausi ar dvejočiau, jie bandytų spręsti ir kalbėtis, kas ne taip.

- Sakei, kad su mama labai gerai sutariate. Kokių mamos savybių turi?

- Matyt, daugiau charakterio savybių paveldėjau iš tėčio. Nors kartais pagalvoju, kad esu toks tarpinis variantas – pusė mamos, pusė tėčio. Mano tėtis su mama yra visiškos priešingybės. Gyvenime jų misija, matyt, ir buvo sutikti vienas kitą ir papildyti šį pasaulį dar vienu žmogumi – tai yra manimi. Aš net stebiuosi, kaip jie susiėjo, nes yra labai skirtingi žmonės. Bet juos abu labai myliu. Mama mane visada daugiau mokė ne žodžiais, o pavyzdžiais. Todėl gal nuskambės ir labai pompastiškai, bet savo mamą laikau šventu žmogumi.

- Kokios tavo pačios savybės padeda skintis aktorystės kelią, o kokios trukdo?

- Man labai lengva bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis. Nejaučiu jokio barjero. Tai padeda, nes nesidroviu, nebijau pasirodyti kvailai. Kai susitinku su žmogumi, nebijau pradėti pokalbio, man lengva pajusti emocijas, atsakyti. Esu drąsi, bet norėčiau būti dar drąsesnė. Savo tėtį laikau bebaimiu. Būtų smagu būti tokiu kaip jis.

- Turi kompleksų?

- Ne. Kai buvau jaunesnė, kompleksavau dėl savo kūno sudėjimo – buvau labai liekna, o kūno linijos gal nebuvo tokios kaip norėjau. Bet lankydama baletą, išdildžiau tas linijas ir dabar esu labai tuo patenkinta.

- Ketinai tapti balerina?


- Ne. Nuo šešerių metų lankiau baleto pamokas. Šokau 11 metų, man neblogai sekėsi ir, jei norėčiau, jei baletui jausčiau tokią pačią aistrą kaip kinui, pasiekčiau aukštumų. Tikiu, kad, kai labai nori, savo tikslą galų gale pasieksi. Bet balete nesijaučiau savo vietoje. Man gražu žiūrėti baletą, bet aš matau tą baleriną, kaip ji lengvai šoka, ir suprantu, kek daug darbo ji įdėjo. Tai yra katorga. Ne taip myliu baletą, kad taip aukočiausi. Be to, visada žinojau ir žinau, kad ateityje man prioritetas bus šeimos kūrimas, o ne karjera baleto scenoje.

- Išgarsėjai būdama dar visai maža. Ar terminas "žvaigždžių liga" tau pažįstamas?

- Ne, ir neplanuoju tokios ligos patirti. Nors žinau, kad labai lengva ja susirgti, kai gauni daug dėmesio, daug gerų atsiliepimų, kai jautiesi reikalingas. Labai lengva pasijusti karaliumi ar karaliene. Juk jei mane kviečia, gal be manęs negali? Bet jei ne tu, bus kas nors kitas. Nepakeičiamų nėra. Dėl to nėra reikalo iš savęs daryti povo.

- Prieš ketverius metus už filmą „Ekskursantė“ gavai "Sidabrinės gervės" apdovanojimą. Kaip jis pakeitė tolimesnį tavo gyvenimą?

- Daugiau įtakos turėjo filmas, o ne apdovanojimas. Apdovanojimas man buvo visiškai neplanuotas. Kadangi niekada nesvajojau tapti aktore, aš net ir nežinojau apie tuos apdovanojimus. Net nesvarsčiau. Pamenu, man paskambino Audrius Juzėnas – filmo režisierius – ir pasakė, kad esu nominuota, kad bus ceremonija. Man buvo šokas – kaip reikės elgtis, ką daryti. Mama pasiuvo suknelę, kartu atėjome į apdovanojimus, bet nesitikėjau nieko gauti. Viskas buvo tarsi sapne. Tik po kiek laiko susivokiau, kas atsitiko – kad patikau publikai, kad gerai kažką darau. Todėl į tą apdovanojimą kasmet vis kitaip žiūriu. Gervė stovi mano kambaryje, rūpinuosi ja ir prižiūriu. Didžiausia jos reikšmė – tai ženklas, kad einu teisingu keliu. Juk aktoriai dirba publikai, jei gali patenkinti jos lūkesčius, tai jau šį bei tą reiškia.

- Ar tokia veikla neatėmė paauglystės?


- Visada mėgau leisti laiką namuose. Ne dėl to, kad buvau intravertė. Ne. Man tiesiog nesinorėjo bastytis su nežinomais "draugais" po gatves ar prekybos centrus. Nejaučiau iš to jokio džiaugsmo. Tokia esu ir dabar. Manęs netraukia nei barai, nei klubai. Žinoma, galima kokį kartą nueiti su draugais pasisėdėti, bet mano paauglystė buvo rami. Aš langų nedaužiau, iš namų nebėgau. Atvirkščiai, darbas kine man labai daug davė, o ne ką nors atėmė.

- Ką veiki dabar?


- Mokyklą baigiau beveik prieš dvejus metus, bet kol kas niekur nestojau. Svarsčiau, buvau girdėjusi labai įvairių atsiliepimų apie mūsų muzikos ir teatro akademiją – ir gerų, ir blogų, ir labai blogų. Todėl dvejojau. Pirmus metus po mokyklos paėmiau metus sau. Ėjau dirbti. Bet dabar planuoju stoti mokytis, nes žinau, kad dar turiu labai daug ko išmokti. Turiu kur augti, kur tobulėti. Norėčiau gauti aktorės išsilavinimą, bet dar nežinau ar tą darysiu Lietuvoje, ar užsienyje. Juk aktoriaus profesija apskritai yra tokia be vietos. Stengsiuosi surasti sau geriausią variantą.

- Artėja Lietuvos šimtmetis. Kiek tau yra artima patriotiškumo tema?

- Esu labai internacionali mergina, nes manyje yra keturi kraujai. Vienas jų – lietuviškas. Mano požiūris į patriotizmą truputį kitoks. Daug kas galvoja, kad kur gimei, turi tą vietą ir pamilti. Bet juk tu nepasirinkai, kur gimti. Labai pasisekė, jei gimei ir pamilai tą vietą, bet būna ir kitaip. Aišku, aš be galo myliu Vilnių, man jis labai savas, jaukus, gražus ir mažas. O trūkumų yra visur. Lietuva – ne išimtis. Labai norėtųsi, kad mes darytume ją gražesnę, protingesnę, geresnę, nes tik mes tą galime.

- Ar mėgsti keliauti?

- Taip. Kaip tik neseniai grįžau iš kelionės po Islandiją. Tai buvo visiškai neplanuota ir spontaniška. Bet, kaip žinia, dažniausiai geriausi dalykai ir būna spontaniški. Ši kelionė buvo neilga – truko vos keturias dienas, bet po jos tapau aktyvesnė. Tai buvo ta kelionė, kuri įkvepė ir paskatino. Todėl manau, kad jei turi pinigų, verčiau juos leisk kelionėms, nes daiktai reikalingi, bet nesuteikia ilgalaikio džiaugsmo. O tu turi pildyti savo vidinį pasaulį. Kelionės tam yra puikus dalykas. Jos ir gydo, ir moko, ir praturtina.

- Kuo dar pildai savo vidinį pasaulį?

- Labai svarbu turėti norą domėtis. Kai tau įdomu, bandai atrasti ką nors naujo – skaitai knygas, bendrauji su įdomiais žmonėmis, žiūri kiną, klausaisi muzikos. Visa tai tave papildo ir verčia atgimti iš naujo, susimąstyti, pažiūrėti į pasaulį kitaip. Aš manau, kad būtent menas yra ta sritis, be kurios neįmanoma gyventi.

- Turi kokių nors žemiškų silpnybių?

- Labai mėgstu gaminti maistą ir valgyti. Visokį. Mėgstu daug ką ir valgau daug ką, valgau skaniai, stengiuosi sveikai, bet ne visada pavyksta.

- Propaguoji sveiką gyvenimo būdą?

- Kalbant apie sportą – jaučiuosi labai kalta prieš save. Po baleto, taip ir nieko nesportavau. Buvau nuėjusi į kelias treniruotes, bet mečiau. Jaučiu, kaip mano kūnas prašo fizinio krūvio. Man labai gėda prieš save, kad jam to neduodu. Bet jau pažadėjau sau, kad susiimsiu.

- Kokių turi artimiausios ateities planų, susijusių su aktorystės darbu?

- Kokių nors konkrečių neturiu, bet neabejoju, kad jie atsiras. Daug laiko skirsiu aktorystei ir apskritai menui, nes noriu save išbandyti daug kur – kokiame nors šokių projekte, dainavimo projekte. Jaučiu tam didelę aistrą, o tai pagrindinis variklis.

- Nebaisu įsivelti į tą televizijos katilą


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SVARSTYS: Kaune siūloma įvesti apribojimus, numatančius, kad krematoriumai galėtų būti statomi ne arčiau kaip per kilometrą iki gyvenamųjų, visuomeninių, gamybinių ar pramoninių bei sandėliavimo pastatų; toks siūlymas bus svarstomas artimiausiame Kauno miesto tarybos posėdyje.
  • SUTARTIS: vienas perspektyviausių Lietuvos futbolininkų - netrukus 24-ąjį gimtadienį švęsiantis Gratas Sirgėdas - pasirašė vieno sezono trukmės sutartį su Lietuvos čempione Marijampolės „Sūduva“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar teko skambinti tarnybų pasitikėjimo numeriais?

balsuoti rezultatai

Ar jums yra tekę apsinuodyti kavinėse suvartotu maistu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -2     -1 C

-2     -1 C

 

   -3    -1 C

  0    +1 C

 -1     0  C

 

  -2     0 C

    5-9 m/s

    3-6 m/s

 

   2-4 m/s

 

USD - 1.1379 PLN - 4.2983
RUB - 75.5225 CHF - 1.1248
GBP - 0.9023 NOK - 9.7038