×
(1/3) Iš devynių ekspedicijos narių kartu su Edita Uksaite-Nikols (dešinėje) aukščiausią pasaulio viršukalnę dar įveikė lenkų kilmės australė ir danas. Asmeninio albumo nuotr.
Atsisiųsti
(2/3) Alpinistė Edita Uksaitė-Nikols tapo pirmąja lietuve, įkopusia į Everestą. Asmeninio albumo nuotr.
Atsisiųsti
(3/3) Į aukštesnius kalnus Edita Uksaitė-Nikols pradėjo kopti prieš pusketvirtų metų. Asmeninio albumo nuotr.
Atsisiųsti
3 nuotr.
Iš devynių ekspedicijos narių kartu su Edita Uksaite-Nikols (dešinėje) aukščiausią pasaulio viršukalnę dar įveikė lenkų kilmės australė ir danas. Asmeninio albumo nuotr.
Alpinistė Edita Uksaitė-Nikols tapo pirmąja lietuve, įkopusia į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą (8848 m). Pasak Ženevoje (Šveicarija) gyvenančios moters, į kalnus kopti ji pradėjo ne dėl to, kad pasiektų kokį nors rekordą, o tiesiog tai jos stichija, namai ir gyvenimo pašaukimas.
Žemaitiškas užsispyrimas
Birželio 17 d. alpinistei buvo įteiktas Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui”. O alpinistas Vladas Vitkauskas, kuriam gegužės 7 d. sukako 60 metų, gavo Sporto garbės komandoro ženklą. V.Vitkauskas į Everestą įkopė prieš 20 metų. Jis tapo pirmuoju Lietuvos alpinistu, Everesto viršukalnėje iškėlusiu Trispalvę.
„Gavusi tokį apdovanojimą nustebau, tikrai nesitikėjau. Ypač būna malonu, kai to nesitiki. Man tai reiškia labai daug, nes suprantu, jog kažką padariau Lietuvai. Džiaugiuosi, kad pavyko užkelti Lietuvos vėliavą į Everesto viršūnę. Ne kartą sakiau, kad į kalnus pradėjau kopti ne dėl to, kad pasiekčiau rekordą, o dėl to, kad kalnai man daug reiškia. Ir juk nesvarbu, ar būtų mane apdovanoję, ar ne, vis tiek būčiau kopusi. Kalnai tiesiog mano pašaukimas”, - sakė Edita.
Alpinistės teigimu, nedaugelis tikėjo, kad jai gali pavykti tai padaryti. Prireikė daug žemaitiško užsispyrimo ir ryžto.
„Everestą įveikti man padėjo užsispyrimas. Juokaudama sakau, žemaitiškas užsispyrimas. Taip pat susikoncentravimas ir ėjimas savo ritmu, savęs pažinimas. Tai ir suteikė man sėkmės ir stiprybės. Kalnai - mano stichija. Kalnuose jaučiuosi kaip namie. Man reikia kalnų. Vaizdas nuo viršūnės nepakartojamas. Galima matyti netgi Žemės išlinkimą”, - teigė iš Telšių kilusi alpinistė.
Penkiolika minučių
Logistikos specialistė E.Uksaitė-Nikols į Everesto viršukalnę šiauriniu šlaitu įkopė gegužės 22 dienos ryte. Kopimas truko apie dešimt, o nusileidimas - apie septynias valandas. Pačioje viršukalnėje, kur buvo per 30 laipsnių šalčio ir kur vėjo greitis siekė 65-70 km/val. (esant tokio vėjo gūsiams juntamoji temperatūra siekė 60 laipsnių šalčio), alpinistė praleido apie 15-20 minučių.
„Oro sąlygos buvo labai ekstremalios. Svarbiausia buvo neprarasti koncentracijos, nes pavojų tykojo labai daug. Kuo aukščiau kopėme, tuo vėjas labiau kilo ir buvo gana šalta. Daugelis iš mūsų grupės žmonių apsisuko ir grįžo atgal, nes tiesiog pradėjo šalti galūnės. Aš kažkaip vis dar kopiau ir atrodė, kad dar galiu kopti toliau. Kopimas iš šiaurinės pusės yra gana sudėtingas. Šiaurinėje pusėje yra tokie trys kauburiai, angliškai vadinami „The Three Steps”. Visi alpinistai jų bijo. O ypač kopti per juos į viršūnę naktį”, - teigė E.Uksaitė-Nikols.
Pasak alpinistės, priėjus prie trečio kauburio galvoje ėmė suktis mintys, jog niekaip nepavyks į jį užlipti, nes jau jėgos pradėjo sekti. Tiesiog jautėsi, kaip ledinis vėjas degina veidą. Tačiau pamačius, kad šerpas jau užlipęs, savaime kojos pradėjo nešti trečio kauburio link.
„Po trečiojo kauburio prasidėjo pačios pavojingiausios viršūnės. Ten šlaitas, jei kristum, 3000 m žemyn. Taigi gan bauginantis ir varginantis dalykas. Žinoma, jėgos jau seko. Nežinojau, kaip man pavyks tai įveikti, tačiau po truputį, žingsnis po žingsnio. Vieną žingsnį žengdavai ir sustodavai, kad galėtum kokius 10 kartų įkvėpti”, - sakė Edita.
Iš devynių tarptautinės ekspedicijos narių į Everestą kartu su lietuve dar įkopė lenkų kilmės australė ir danas. Alpinistės teigimu, moterys lengviau aklimatizuojasi prie besikeičiančių oro sąlygų ir geriau išgyvena aukštumų ligas. Per ekspediciją Edita neteko apie 10 kg svorio.
„Lipant į paskutinį viršūnės piramidės (angl. summit pyramid) šlaitą - uolėtą ir gana technišką - buvo momentas, kai pamačiau grupę žmonių pareinant jau iš viršūnės. Ten buvo ir mūsų grupės vadas. Jis ir sako: „O, Edita, pirma lietuvė, eik, jau liko tik kokios 45 minutės iki pačios viršūnės”. Tiek ir tereikėjo, kad tai dar labiau mane paskatintų. Jaučiau, kad viršūnė artėja ir negalėjau tuo patikėti. Jau matėsi viršuje įvairių spalvų tibetiečių maldos vėliavėlės. Jausmas iš tikrųjų buvo nepakartojamas. Tiesą sakant - nusileidimas buvo baisiausias. Norėjau palydoviniu telefonu paskambinti draugui, bet pamačiau, kad mano šerpas jau leidžiasi. O ir vėjas pradėjo kilti, šalti galūnės. Reikėjo judėti žemyn. Taigi tas džiaugsmas viršuje buvo neilgas. Tikrasis džiaugsmas atėjo, kai jau nulipau. Įkopimas buvo tarsi sapnas. Tai tokia būsena, kai jauti, kad esi tarp gyvybės ir mirties. Tai sukrečia”, - sakė alpinistė.
Nauja svajonė
Šiam žygiui Edita ruošėsi intensyviai apie pusę metų. Moteris prisipažino, jog kasdien plaukiodavo, bėgiodavo ir dirbdavo treniruoklių salėje. Nors kopiant svarbiau ne dideli raumenys, o ištvermė.
„Daug kas sako, jog 99 proc. svarbiau alpinizme psichologinis nusiteikimas, moralinė ištvermė. Bet aš manau, kad čia 50 proc. lemia fizinis pasiruošimas, o 50 proc. psichologija. Iki paskutinės stovyklos reikėjo daug fizinės ištvermės, o jau paskutinę naktį buvo svarbiausia psichologija”, - teigė Edita.
Moteris prisipažino, kad rimtai rinkosi komandą, su kuria galėtų įveikti Everestą: „Tiesiog nekopiu, jei žinau, kad visko nepadariau iki galo. Tikrai nesu linkusi rizikuoti netgi mažiausiais dalykais. Jokių kompromisų kalnuose nedarau, nes žinau, kad turiu sugrįžti. Pirmiausia pasirinkau gerą vadą. Mūsų vadas dar neturėjo nei vienos žūties. Jis organizuoja grupes jau daugiau nei 7 metus. Taigi rinkdamasi atsižvelgiau ir į jo patirtį. Jis surenka šerpų komandą, kurie labiausiai patyrę. Darau viską, kas įmanoma, kad būčiau pasiruošusi 100 proc. Net nebandyčiau eiti, jei žinočiau, kad ko nors trūksta.”
Alpinistės teigimu, į Everestą iš šiaurinės pusės ji tikrai nebekops. Dabar ji turi svajonę, išbandyti jėgas pietų pusėje.
„Toje pusėje kelias yra visai kitoks ir tada automatiškai pats ėjimas visai kitoks. Iš tos pusės lipa labai daug žmonių, tiesiog plūsta. Netgi susidaro kamščiai einant į viršūnę. Kartais žmonės netgi po 4 val. turi laukti, kol kamštis praeis. Ir būna, pvz., kad per tą laukimą pasibaigia deguonis arba žmonės tiesiog sušąla”, - sakė Edita.
V.Vitkausko padrąsinimas
Moteris alpinizmu pradėjo domėtis dar jaunystėje. Jos sesers pasakojimai apie kalnus įkvėpė ir žavėjo. Tačiau tuo metu Edita neturėjo galimybės įgyvendinti šios svajonės.
„Baigusi universitetą išvažiavau į užsienį ir ten gyvenau net 17 metų. Kai atvažiavau į Kaliforniją, buvau labai atsidavusi gamtai. Kas savaitgalį eidavau į visokius žygius, nors ten kalnai ir nėra didesni nei 1000-3000 m. Jau net tada Amerikoje planavau pradėti kopti į aukščiausius jų kalnus. Tačiau nebuvo progos ir galimybės dėl darbo ir šeimos. Tik kai gyvenimas šiek tiek pasikeitė ir atsidūriau Europoje, atsirado galimybė kopti į aukštesnius kalnus”, - sakė alpinistė.
Į aukštesnius kalnus Edita pradėjo kopti prieš pusketvirtų metų. Pradėjo nuo Kilimandžaro (5895 m), po to įkopė į Akonkagvą (6959 m). Kai pirmą kartą atvyko į Himalajus, pajuto, kad jau yra pasiruošusi kopti aukščiau ir kad turi stiprybės bei noro. Kai įkopė į Čo Oju (8201 m) ir Manaslu (8163 m) viršukalnes, suprato, jog yra pasirengusi žygiui į Everestą. Paskutiniu postūmiu tapo V.Vitkausko padrąsinimai.
„Prieš važiuojant į Everestą buvau susitikusi su V.Vitkausku. Mes visada palaikydavome ryšį elektroniniu paštu. Jis tikrai mane padrąsino. Jis žino mano istoriją, kaip aš ruošiausi, mano svajones ir jo žodžiai mane pastūmėjo priimti galutinį sprendimą ir įveikti baimę. Draugystė su juo tikrai davė daug pasitikėjimo savimi”, - sakė alpinistė.
Beje, V.Vitkauskas gegužės pabaigoje viešėjo Nepale, kur buvo minimas pirmojo įkopimo į Everestą 60 metų jubiliejus, todėl jis vienas pirmųjų pasveikino Editą istorinio pasiekimo proga.
Pasak alpinistės, priėmus sprendimą įveikti aukščiausią viršukalnę, dauguma ją palaikė. Nors, žinoma, namiškiai šiek tiek nerimavo. Juk kalnuose atsitinka įvairių nelaimių: „O iš tų, kurie manęs nepažįsta, sulaukiau įvairiausių atsiliepimų. Jie sakė, kam čia kopti, geriau tuos pinigus paaukoti vargšams.”
Paklausta, kokį patarimą duotų būsimiems Everesto užkariautojams, Edita sakė, jog pirmiausia reikėtų per daug neskubėti.
„Pradžiai reikėtų išbandyti žemesnius kalnus, o tik tada galvoti apie aukštuosius ir sudėtingiausius. Reikia eiti savo ritmu, nežiūrėti, kaip kiti daro. Kalnų neužkariausi, į juos turi įsiklausyti. Kalnai turi tave priimti, kad į juos galėtum kopti. Tikrai nėra kur skubėti. Kalnai - tai ne varžybos. Reikia įsiklausyti, kuris kalnas tave šaukia, kuriam esi pasiruošęs. Geriau daugiau laiko skirti pasiruošimui ir tik tada padaryti sprendimą. Geriau investuoti daugiau, nei eiti su mažo biudžeto kompanijomis. Neik kaip užkariautojas, o eik su nuolankumu. Kalnuose niekada nereikia rizikuoti. Jau tada geriau apsisukti ir grįžti atgal”, - teigė E.Uksaitė-Nikols.
Alpinistė Edita Uksaitė-Nikols tapo pirmąja lietuve, įkopusia į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą (8848 m). Pasak Ženevoje (Šveicarija) gyvenančios moters, į kalnus kopti ji pradėjo ne dėl to, kad pasiektų kokį nors rekordą, o tiesiog tai jos stichija, namai ir gyvenimo pašaukimas.
Žemaitiškas užsispyrimas
Birželio 17 d. alpinistei buvo įteiktas Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui”. O alpinistas Vladas Vitkauskas, kuriam gegužės 7 d. sukako 60 metų, gavo Sporto garbės komandoro ženklą. V.Vitkauskas į Everestą įkopė prieš 20 metų. Jis tapo pirmuoju Lietuvos alpinistu, Everesto viršukalnėje iškėlusiu Trispalvę.
„Gavusi tokį apdovanojimą nustebau, tikrai nesitikėjau. Ypač būna malonu, kai to nesitiki. Man tai reiškia labai daug, nes suprantu, jog kažką padariau Lietuvai. Džiaugiuosi, kad pavyko užkelti Lietuvos vėliavą į Everesto viršūnę. Ne kartą sakiau, kad į kalnus pradėjau kopti ne dėl to, kad pasiekčiau rekordą, o dėl to, kad kalnai man daug reiškia. Ir juk nesvarbu, ar būtų mane apdovanoję, ar ne, vis tiek būčiau kopusi. Kalnai tiesiog mano pašaukimas”, - sakė Edita.
Alpinistės teigimu, nedaugelis tikėjo, kad jai gali pavykti tai padaryti. Prireikė daug žemaitiško užsispyrimo ir ryžto.
„Everestą įveikti man padėjo užsispyrimas. Juokaudama sakau, žemaitiškas užsispyrimas. Taip pat susikoncentravimas ir ėjimas savo ritmu, savęs pažinimas. Tai ir suteikė man sėkmės ir stiprybės. Kalnai - mano stichija. Kalnuose jaučiuosi kaip namie. Man reikia kalnų. Vaizdas nuo viršūnės nepakartojamas. Galima matyti netgi Žemės išlinkimą”, - teigė iš Telšių kilusi alpinistė.
Penkiolika minučių
Logistikos specialistė E.Uksaitė-Nikols į Everesto viršukalnę šiauriniu šlaitu įkopė gegužės 22 dienos ryte. Kopimas truko apie dešimt, o nusileidimas - apie septynias valandas. Pačioje viršukalnėje, kur buvo per 30 laipsnių šalčio ir kur vėjo greitis siekė 65-70 km/val. (esant tokio vėjo gūsiams juntamoji temperatūra siekė 60 laipsnių šalčio), alpinistė praleido apie 15-20 minučių.
„Oro sąlygos buvo labai ekstremalios. Svarbiausia buvo neprarasti koncentracijos, nes pavojų tykojo labai daug. Kuo aukščiau kopėme, tuo vėjas labiau kilo ir buvo gana šalta. Daugelis iš mūsų grupės žmonių apsisuko ir grįžo atgal, nes tiesiog pradėjo šalti galūnės. Aš kažkaip vis dar kopiau ir atrodė, kad dar galiu kopti toliau. Kopimas iš šiaurinės pusės yra gana sudėtingas. Šiaurinėje pusėje yra tokie trys kauburiai, angliškai vadinami „The Three Steps”. Visi alpinistai jų bijo. O ypač kopti per juos į viršūnę naktį”, - teigė E.Uksaitė-Nikols.
Pasak alpinistės, priėjus prie trečio kauburio galvoje ėmė suktis mintys, jog niekaip nepavyks į jį užlipti, nes jau jėgos pradėjo sekti. Tiesiog jautėsi, kaip ledinis vėjas degina veidą. Tačiau pamačius, kad šerpas jau užlipęs, savaime kojos pradėjo nešti trečio kauburio link.
„Po trečiojo kauburio prasidėjo pačios pavojingiausios viršūnės. Ten šlaitas, jei kristum, 3000 m žemyn. Taigi gan bauginantis ir varginantis dalykas. Žinoma, jėgos jau seko. Nežinojau, kaip man pavyks tai įveikti, tačiau po truputį, žingsnis po žingsnio. Vieną žingsnį žengdavai ir sustodavai, kad galėtum kokius 10 kartų įkvėpti”, - sakė Edita.
Iš devynių tarptautinės ekspedicijos narių į Everestą kartu su lietuve dar įkopė lenkų kilmės australė ir danas. Alpinistės teigimu, moterys lengviau aklimatizuojasi prie besikeičiančių oro sąlygų ir geriau išgyvena aukštumų ligas. Per ekspediciją Edita neteko apie 10 kg svorio.
„Lipant į paskutinį viršūnės piramidės (angl. summit pyramid) šlaitą - uolėtą ir gana technišką - buvo momentas, kai pamačiau grupę žmonių pareinant jau iš viršūnės. Ten buvo ir mūsų grupės vadas. Jis ir sako: „O, Edita, pirma lietuvė, eik, jau liko tik kokios 45 minutės iki pačios viršūnės”. Tiek ir tereikėjo, kad tai dar labiau mane paskatintų. Jaučiau, kad viršūnė artėja ir negalėjau tuo patikėti. Jau matėsi viršuje įvairių spalvų tibetiečių maldos vėliavėlės. Jausmas iš tikrųjų buvo nepakartojamas. Tiesą sakant - nusileidimas buvo baisiausias. Norėjau palydoviniu telefonu paskambinti draugui, bet pamačiau, kad mano šerpas jau leidžiasi. O ir vėjas pradėjo kilti, šalti galūnės. Reikėjo judėti žemyn. Taigi tas džiaugsmas viršuje buvo neilgas. Tikrasis džiaugsmas atėjo, kai jau nulipau. Įkopimas buvo tarsi sapnas. Tai tokia būsena, kai jauti, kad esi tarp gyvybės ir mirties. Tai sukrečia”, - sakė alpinistė.
Nauja svajonė
Šiam žygiui Edita ruošėsi intensyviai apie pusę metų. Moteris prisipažino, jog kasdien plaukiodavo, bėgiodavo ir dirbdavo treniruoklių salėje. Nors kopiant svarbiau ne dideli raumenys, o ištvermė.
„Daug kas sako, jog 99 proc. svarbiau alpinizme psichologinis nusiteikimas, moralinė ištvermė. Bet aš manau, kad čia 50 proc. lemia fizinis pasiruošimas, o 50 proc. psichologija. Iki paskutinės stovyklos reikėjo daug fizinės ištvermės, o jau paskutinę naktį buvo svarbiausia psichologija”, - teigė Edita.
Moteris prisipažino, kad rimtai rinkosi komandą, su kuria galėtų įveikti Everestą: „Tiesiog nekopiu, jei žinau, kad visko nepadariau iki galo. Tikrai nesu linkusi rizikuoti netgi mažiausiais dalykais. Jokių kompromisų kalnuose nedarau, nes žinau, kad turiu sugrįžti. Pirmiausia pasirinkau gerą vadą. Mūsų vadas dar neturėjo nei vienos žūties. Jis organizuoja grupes jau daugiau nei 7 metus. Taigi rinkdamasi atsižvelgiau ir į jo patirtį. Jis surenka šerpų komandą, kurie labiausiai patyrę. Darau viską, kas įmanoma, kad būčiau pasiruošusi 100 proc. Net nebandyčiau eiti, jei žinočiau, kad ko nors trūksta.”
Alpinistės teigimu, į Everestą iš šiaurinės pusės ji tikrai nebekops. Dabar ji turi svajonę, išbandyti jėgas pietų pusėje.
„Toje pusėje kelias yra visai kitoks ir tada automatiškai pats ėjimas visai kitoks. Iš tos pusės lipa labai daug žmonių, tiesiog plūsta. Netgi susidaro kamščiai einant į viršūnę. Kartais žmonės netgi po 4 val. turi laukti, kol kamštis praeis. Ir būna, pvz., kad per tą laukimą pasibaigia deguonis arba žmonės tiesiog sušąla”, - sakė Edita.
V.Vitkausko padrąsinimas
Moteris alpinizmu pradėjo domėtis dar jaunystėje. Jos sesers pasakojimai apie kalnus įkvėpė ir žavėjo. Tačiau tuo metu Edita neturėjo galimybės įgyvendinti šios svajonės.
„Baigusi universitetą išvažiavau į užsienį ir ten gyvenau net 17 metų. Kai atvažiavau į Kaliforniją, buvau labai atsidavusi gamtai. Kas savaitgalį eidavau į visokius žygius, nors ten kalnai ir nėra didesni nei 1000-3000 m. Jau net tada Amerikoje planavau pradėti kopti į aukščiausius jų kalnus. Tačiau nebuvo progos ir galimybės dėl darbo ir šeimos. Tik kai gyvenimas šiek tiek pasikeitė ir atsidūriau Europoje, atsirado galimybė kopti į aukštesnius kalnus”, - sakė alpinistė.
Į aukštesnius kalnus Edita pradėjo kopti prieš pusketvirtų metų. Pradėjo nuo Kilimandžaro (5895 m), po to įkopė į Akonkagvą (6959 m). Kai pirmą kartą atvyko į Himalajus, pajuto, kad jau yra pasiruošusi kopti aukščiau ir kad turi stiprybės bei noro. Kai įkopė į Čo Oju (8201 m) ir Manaslu (8163 m) viršukalnes, suprato, jog yra pasirengusi žygiui į Everestą. Paskutiniu postūmiu tapo V.Vitkausko padrąsinimai.
„Prieš važiuojant į Everestą buvau susitikusi su V.Vitkausku. Mes visada palaikydavome ryšį elektroniniu paštu. Jis tikrai mane padrąsino. Jis žino mano istoriją, kaip aš ruošiausi, mano svajones ir jo žodžiai mane pastūmėjo priimti galutinį sprendimą ir įveikti baimę. Draugystė su juo tikrai davė daug pasitikėjimo savimi”, - sakė alpinistė.
Beje, V.Vitkauskas gegužės pabaigoje viešėjo Nepale, kur buvo minimas pirmojo įkopimo į Everestą 60 metų jubiliejus, todėl jis vienas pirmųjų pasveikino Editą istorinio pasiekimo proga.
Pasak alpinistės, priėmus sprendimą įveikti aukščiausią viršukalnę, dauguma ją palaikė. Nors, žinoma, namiškiai šiek tiek nerimavo. Juk kalnuose atsitinka įvairių nelaimių: „O iš tų, kurie manęs nepažįsta, sulaukiau įvairiausių atsiliepimų. Jie sakė, kam čia kopti, geriau tuos pinigus paaukoti vargšams.”
Paklausta, kokį patarimą duotų būsimiems Everesto užkariautojams, Edita sakė, jog pirmiausia reikėtų per daug neskubėti.
„Pradžiai reikėtų išbandyti žemesnius kalnus, o tik tada galvoti apie aukštuosius ir sudėtingiausius. Reikia eiti savo ritmu, nežiūrėti, kaip kiti daro. Kalnų neužkariausi, į juos turi įsiklausyti. Kalnai turi tave priimti, kad į juos galėtum kopti. Tikrai nėra kur skubėti. Kalnai - tai ne varžybos. Reikia įsiklausyti, kuris kalnas tave šaukia, kuriam esi pasiruošęs. Geriau daugiau laiko skirti pasiruošimui ir tik tada padaryti sprendimą. Geriau investuoti daugiau, nei eiti su mažo biudžeto kompanijomis. Neik kaip užkariautojas, o eik su nuolankumu. Kalnuose niekada nereikia rizikuoti. Jau tada geriau apsisukti ir grįžti atgal”, - teigė E.Uksaitė-Nikols.
Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
