Jūratė Litvinaitė, Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja, ekspertė
Nesuprantu, kodėl televizijoje neuždrausta alkoholio reklama, rodomos žemo lygio laidos. Alkoholio reklama tiesiogiai skatina jį vartoti. Alkoholizmas Lietuvoje yra didelė problema, o jaunimas, matydamas tokias reklamas, mano, kad vartoti alkoholį yra gerai. Tokios reklamos neuždraudimas televizijoje yra tiesioginė alkoholio vartojimo didėjimo priežastis. Nenorėdami, kad mano šeimoje sūnus ar kiti artimieji būtų skatinami vartoti alkoholį, visiškai atsisakėme televizoriaus. Ir labai džiaugiamės, nes namuose dabar vyrauja dvasinė ekologija. Mes bendraujame be jokių trukdžių, daugiau skaitome, kalbamės ar kartu pasižiūrime daugiau gerų filmų.
Televizijoje neįmanoma žiūrėti visokių realybės šou. Šokių, dainų ir kituose konkursuose atvirai tyčiojamasi iš dalyvių. Teko matyti pirmą kartą į televiziją atėjusius žmones, iš kurių buvo akivaizdžiai juokiamasi, o jų intelektas ar charakteris neleido duoti atkirčio, apsiginti. Gaila merginų, kurios dalyvauja kažkokiuose projektuose, kuriuose ieškoma žmonų. Galbūt prodiuseriai ar kiti darbuotojai pasako kažką, kas jas pritraukia, galbūt po pasirodymo eteryje joms žadama puiki karjera ir didžiuliai atlyginimai. Mergaitės susigundo tokiais dalykais, tačiau kaip save gerbiantis žmogus gali žiūrėti tokias laidas, kuriose žeminami kiti asmenys? Šlykštu stebėti, kaip šokių projektuose yra keikiamasi, baramasi. Man gėda žiūrėti, kaip tyčiojamasi iš mano tautiečių. Kaip motina negalėčiau leisti to žiūrėti savo vaikui.
Lietuviškose televizijose taip pat gausu neigiamos informacijos. Nuolat akcentuojama, kaip pas mus blogai, kokios nelaimės, kas ir ką užmušė, nužudė ar nušovė. Nuolat brukami tik neigiami dalykai. Kai rodo kokį kokybišką filmą, tuoj įterpiamas anonsas, pasakojantis, kas šiurpaus nutiko ką tik. Nemanau, kad pasaulį reikia matyti tik pro rožinius akinius, tačiau nesinori ir vien tik per juodus akinius į jį žiūrėti. Reikėtų matyti objektyvią realybę. Siūlyčiau informaciją apie smurtą ir įvairias nelaimes rodyti nuo 22 valandos. Daugelis vaikų tuo metu jau miega, tad suaugę, kuriems to reikia, galėtų pasižiūrėti.
Televizija labai formuoja vaikų pasaulėžiūrą. Vieną kartą mokykloje buvo sudaryta vaikų žiuri, jų komentarai, elgsena šimtu procentų atitiko televizijos komisijos narių elgseną, jų žodyną ir tikrai ne pačius geriausius elgesio modelius. Vaikai, matydami televizijos asmenybes, mano, kad blogai elgdamasis žmogus yra drąsus, nekompleksuotas. Jie mano, kad šaipymasis ir žeminimas yra būtina populiarumo kaina. Vaikai suvokia iškreiptą tiesą, mano, kad gyvenime nieko nereikia išmokti ir atlikti, o į televiziją patekti ir išgarsėti galima labai lengvai. Kai ten patenki, tuomet tampi sensacija, tave visur kviečia, gerai apmoka, jei sugebi kitus pažeminti, tai apskritai tapsi žvaigžde.
Norėčiau papasakoti pavyzdį, kaip galima keisti televizijos auditorijos požiūrį. Teko matyti vokiečių filmą, kuriame rodė, kaip buvo suklastoti reitingai ir pristatoma, kad visa visuomenė esą žiūri tik meno, kultūros, mokslo ir pažintines laidas. Tuomet televizijos kūrėjai pradėjo kurti daugiau tokių laidų ir jas rodyti. Vėliau, kai buvo pranešta, kad tie reitingai tik klastotė, ir vėl buvo grįžtama prie to „sąvartyno“, žmonės tiesiog jo nebežiūrėjo.
Mano nuomone, televizijoje trūksta atsakomybės. Visiems, kurie dirba su kamera ir mikrofonu, reikia jausti atsakomybę. Mes neturime kitų vaikų ir kitų žmonių, tai kam vieniems iš kitų tyčiotis, žeminti, skriausti? Visiems būtų žymiai geriau, jei gerbtume vienas kitą, žiūrėtume rimtai ir rodytume pavyzdį jaunimui, kaip reikėtų elgtis. Nemanau, kad reikia laidų tik apie meną, mokslą, kultūrą, literatūrą, muziką, tegul lieka ir tie realybės šou, tačiau jie turi būti kuriami su atsakomybe ir suvokimu, ką jie ugdo, formuoja, skatina. Turėtų būti pakeistas rodymo kampas ir tikslas. Išgarsėjimas turėtų būti nukreiptas būtent į tai, ką žmogus išmoko, ką pasiekė per savo talentą, darbą ir atkaklumą. Tai būtų pozityvus pavyzdys. Laidos gali būti linksmos ir šviečiamosios. Su mielu noru žiūrėdavau laidą „Klausimėlis“. Tai smagi laida, kurioje žmonės nuoširdžiai atsakinėja. Tokių laidų galėtų būti ir daugiau.
Jei galėčiau, tai televizijoje puoselėčiau bendravimo kultūrą. Mokyčiau, kaip išsakyti kritiką. Pavyzdžiui, dainų ir šokių konkursuose lavinčiau, kaip taktiškai, subtiliai ir neužgaunant asmenų pasakyti jiems kritines pastabas. Mokyčiau, kaip civilizuotai bendrauti su žmogumi, kurio nuomonei nepritari. Įvesčiau privalomą pusvalandžio laidą, kas šiandien vyko gero Lietuvoje. Teko kartą įsijungti Rusijos centrinį kanalą. Pusvalandį stebėjau žinių laidą ir nustebau, kaip jie gerai gyvena ir kokie jie šaunuoliai. Rodė, kaip kažkokį tiltą suremontavo, kaip užaugino netradicinį augalą, kažkur produkcija pagerėjo, įmonė skolas atidavė, dar kažkoks verslininkas vaikų namams paaukojo. Jei Lietuvoje pirmiausia būtų pateikiamos gerosios naujienos, o tik paskui neišspręstos problemos, kriminalinės naujienos, tai viskas būtų visai kitaip. Būtų galima pasiūlyti net sprendimo variantus, kaip tas problemas šalinti. Viskas gi priklauso nuo to, kaip pažiūrėsime. Taip pat aš uždrausčiau vienašališką informacijos traktavimą tik iš neigiamos pusės. Visuomet pateikčiau to reiškinio ir pliusus, ir minusus.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
