respublika.lt

G.Kriaučionytė-Vosylienė skatina atsitraukti nuo vartotojiškumo alkio

(0)
Publikuota: 2019 gegužės 18 16:00:42, Daiva Šabasevičienė
×
nuotr. 2 nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Pokalbis su režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene apie spektaklį „Virimo temperatūra 5425“, kuro premjera ką tik įvyko.

 

- Spektaklio epicentre - vartotojiškumas kaip tikrasis šiandienos pragaras. Ar šios paradigmos negalime pritaikyti teatrui, kuris taip pat gyvena tam tikrame pertekliuje? Šiandien Lietuvoje išleidžiama šimtai spektaklių, į kuriuos žmonės ne stiebiasi kaip į tam tikras aukštumas, o ateina tiesiog „pavartoti“. Ką manote apie šį pelų ir grūdų susimaišymą?

- Tai palanki terpė atsirasti kažkokiai naujai bangai, naujam teatrui, to visi desperatiškai tikisi, teatro bendruomenė jau seniai kalba apie jaučiamą sąstingį, jausmą, kad niekas neišjudina, nepramuša užtvankos, kuri neleidžia išjudėti tolyn nuo to, kas jau buvo sukurta. Man kyla klausimas, ar tai įmanoma šiais laikais. Gal pasikeitus laikams, iš esmės pasikeitė meno krypčių atsiradimo dėsniai? Jaunesnioji karta nieko negarbina, neidealizuoja, nebekuria legendų. Naujam judėjimui atsirasti reikalingi pasekėjai. Aukštinant individualumą, nebesiformuoja bendraminčių grupės, neatsiranda net užuomazgų į kažkokį naujos minties judėjimą. Nes neigiam ir kvestionuojam viską, kas gimsta, remdamiesi savo poskoniais. Nebemadinga už ką nors sirgti, kabinti kažkieno plakatus arba tai trunka vos keletą mėnesių. Ir kita mintis nusineša senąją. Todėl labai daug skirtingų spektaklių, kiekvieno skoniui, o juose labai nedaug žiūrovų.

- Kaip apskritai kilo mintis imtis šios pjesės?

- Mintis kilo geriau pažinus pačią dramaturgę. Pajutus Virginijos autentišką žvilgsnį į situacijas, žmones, jų tarpusavio santykius, ėmė skleistis jos subtilus humoras. Dar kartą perskaičiau jos pjeses ir „Virimo temperatūra 5425“, kurios skaitymą kartu režisavome, atsivėrė naujomis temomis. Nors vartotojiškumo tema pjesėje ryški, mane sudomino nekaltos beprotybės tema. Man dažnai taip būna, kad kūrinys tik po kažkurio laiko suskamba.

- Su dramaturge Virginija Rimkaite žiūrovai susipažino prieš trejetą metų per „Versmės“ skaitymus. Kas pasikeitė per šį laiką - tiek aplinkoje, tiek jūsų apmąstymuose?

- Tuomet aš nerežisavau to skaitymo, dirbau asistente Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir padėjau Virginijai pristatyti jos kūrinį taip, kaip ji jį matė, be savo asmeninės interpretacijos. Man tai atrodė labai svarbus žingsnis, nes, manau, dramaturgui labai svarbu suvokti teatro veikimo principus, darbo su aktoriumi specifiką ir atsitraukus įvertinti savo padarytus sprendimus. Teatro dramaturgai nėra užsidarę rašytojai, jie turi suvokti teatro žanrus, specifiką, kartu ir gebėti dirbti su aktoriais bei režisieriumi. Tačiau per tą laiką kažkas tikrai pasikeitė, nes pjesė man suskambėjo naujai.

- Dramaturgė, rašydama pjesę, atspirties tašku laikė antikos mitų herojaus Tantalo istoriją (Tantalas, prasikaltęs dievams, buvo įkalintas požemių karalystėje ir pasmerktas amžiams kęsti alkį ir troškulį). Kaip sprendžiate šią, per amžius tebesitęsiančią žmonių nuopuolio problemą, kokias teatrines priemones naudojate?

- Nors mane labiausiai šioje pjesėje intriguoja beprotiškas žmonių noras būti normaliais, scenografija labiausiai atskleidžia vartotojiškumo temą. Sovietiniais laikais, Chruščiovo nutarimu, buvo paskaičiuota, kiek žmogui reikia vietos nusiauti batus, kiek vietos turi būti tualete... Buvo apskaičiuoti visi žmogaus veiksmai namuose ir paskaičiuota, kiek jiems atlikti reikalinga vietos ir pagal tai pastatytos vadinamosios „chruščiovkės“. Tuo metu žmonės džiaugėsi gavę naujus butus, kurie turėjo net vandentiekį. Dabar įdomu stebėti, kaip stipriai mes juose nebetelpame. Jie lyg žaisliniai lėlių nameliai, per maži patenkinti net kasdieniams mūsų poreikiams. Mes nebetelpame su savo norais ne tik butuose, mūsų norai nebetelpa mūsų galvose. Tantalo kęstas pragaras yra mūsų dienų kasdienybė. Paradoksalu, kad gyvendami pertekliuje, kenčiame nesibaigiantį alkį. O sotumo jausmas tapo tik šventųjų privilegija.

- Pjesė pasiduoda įvairioms interpretacijoms, tuo labiau kad joje užkabinta nemažai temų. Kurios jums svarbiausios?

- Man įdomus vaiko personažas, vaiko, kuris nekalba, nevalgo, kuris sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tačiau groja Bethoveną (Beethoven). Tai gali būti tėvų baimė arba protestas, nes akivaizdu, kad vaikas rankas valdo. Taip pat iškyla klausimas, kokio lygio tai grojimas? Mane visada kabino mintis, kad vaikai gimdami atsineša kažkokią savastį, kartais vaikai nebūna nė kiek panašūs į tėvus - kiek genijų yra gimę asocialiose šeimose, arba kiek genijų tėvų vaikai nieko nesugeba. Mane šis paradoksas intriguoja, įkvepia galvoti apie žmogaus sielą ir jos kelionę.

Šioje pjesėje nuolatos gaudai save, galvodamas, kiek tiesos pasako žmogus, kalbėdamas apie save? Žinoma, jis pasakoja, kaip jaučiasi, bet kiek jo žodžiuose yra tiesos? Įdomus yra personažų amžius, šeima, kurios vaikui jau trisdešimt, kur visi įvykiai įvykę seniai, o po juos kapstomės lyg po atvirą, neužsiveriančią žaizdą. Kaip mes įsikimbam kažkokio mums atsitikusio įvykio ir juo teisinam visas savo nelaimes, nusimesdami nuo savęs kaltę. Kenčiam dėl to, ko negalime pakeisti, užuot susitaikę.

- Gal galėtumėte praverti pavadinimo „kodą“ - „Virimo temperatūra 5425“? Kaip jį turėtų perskaityti žiūrovas?

- Virimo temperatūra diktuoja beprotybės temą, o šalia esantis konkretus skaičius nurodo metalo tantalo temperatūrą, kurioje metalas iš kieto pavidalo ima lydytis. Tad tai yra labai aukšta temperatūra, kurią pasiekęs alkanas vartotojas ima keistis, keičiasi ne jo prigimtis, o būvis. Spektaklyje mes matome žmones, kurie per vieną dieną drastiškai pasikeičia netikėta linkme, nes jau pasiekiamas aukščiausias įtampos taškas.

- Kaip apibūdintumėte normalumo ir nenormalumo sindromus, kurie suformuoja visuomenės nuomones; ar tai turėtų būti įskaitoma spektaklyje?

- Įdomu tai, kad diskutuodami su aktoriais apie tai, kurie veiksmai, poelgiai yra normalūs, kurie - ne, mes vienbalsiai sutariame tik prie finalo, o iki tol mūsų nuomonės skiriasi. Mes vis labiau suprantame, kad žmogus - autentiškas, toks įvairialypis, kad niekada nepavyks jo įspausti į rėmus ar apibrėžimus ir tokiu būdu mūsų normalumo ribos yra oho, kaip išsiplėtusios. Ar gerai tai, kad mūsų niekas nebestebina? Bet kas vis dėlto baisiau - mėginimas tilpti į ribas ar jų neigimas? Kodėl mums vis išeina kardinaliai priešingai? Manau, būtent judėjimas nuo vienos minties iki kitos, kardinaliai priešingos, yra ryškus spektaklyje.

- Būtų malonu, jei pristatytumėte visą kūrybinę grupę. Kiekvieną kartą, statydama spektaklį, atvedate naujas pavardes, o tai visada intriguoja.

- Trys „scenos vilkai“ - Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius, ir pianistas Paulius Matuzas, apgyvendinti lakioje scenovaizdžio dailininko Antano Dubros namų fantazijoje bei aprengti kostiumų dailininkės Mortos Nakaitės prisiminimais.

Norėjosi, kad pjesės veikėjų tekstai atgimtų vyresnių aktorių lūpose, nes jie daug kalba apie nuovargį, apie cheminį elementą - laiką, kuris netikėtai išsprogdina gyvenimą, tiek ilgai ir saugiai konservuotą.

Jaunam režisieriui tai didelis iššūkis, pamoka ir dovana dirbti su didelę patirtį sukaupusiais aktoriais, kurie lengvai valdo situacijas ir kraipo personažus.

- Kas šiandien labiausia žmogų verčia ne žmogumi?

- Pjesės personažai teigia, kad žmogus tampa ne žmogumi atsisakydamas vartoti, nes nėra nieko esmingesnio kaip vartojimas, į kurį įeina valgymas, gėrimas. Aš manau, kad labiausiai žmogų nuo prigimties tolina noras būti kažkuo kitu, žmogus tampa ne žmogumi, vaidindamas kažką, kuo nėra, arba svajodamas apie ateitį, kuri neegzistuoja.

- Kaip vartojate visą pasiūlą, kuri visais būdais ardo žmogaus mąstymą? Kaip atsiribojate nuo robotizmo?

- Dirbu. Darbas mane geriausiai atitraukia nuo alkio vartoti, nes esu visiškai įprasta vartotoja, kenčianti nuolatinį alkį ir priimanti šį pojūtį kaip normą. Darbu aš kuriu, tad tuo metu nevartoju. O nuo robotizmo gali pabėgti tik sąmoningai save ribojant, reikalingas didelis atidumas ir sąmoningumas.

- Pažvelgus į jūsų kūrybą, panašu, kad domitės psichologija. Be psichologijos teatras neegzistuoja, bet jūs sąmoningai taikote psichologinių seansų metodus, kuomet žiūrovas dalyvauja spektaklio procese, nors būna akademiškai išsaugota ketvirta siena. Kiek jums svarbi psichologija?

- Man įdomu veiksmą dėlioti, mąstant, ką galvoja žiūrovo smegenys. Nors suprantu, kad kiekvienas žiūrovas galvoja skirtingai, tačiau tikiu šiokiomis tokiomis prognozėmis. Man įdomu tai atspėti. Lyg šachmatuose, varžovas gali pasirinkti keletą mąstymo krypčių, bet jas turi apskaičiuoti, įvertinti ir turėti atsaką kiekvienai iš jų. O ketvirtajai sienai jaučiu pagarbą.

- Koks teatras jums artimas?

- Man svarbu kalbėti aktualiomis temomis. Tikiu, kad viskas sklando ore, tad mes kvėpuojame tomis pačiomis mintimis, tad norisi jas materializuoti, kad būtų apčiuopiamas diskusijos objektas.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s