respublika.lt

Giedrė Beinoriūtė: Knyga parašyta visiems, bet skaičiau ją aš

2018 rugpjūčio mėn. 04 d. 15:00:11
Brigita Kulbytė

„Susitikimai su žiūrovais padeda sužinoti, apie ką tavo filmas“, - sako režisierė Giedrė Beinoriūtė. Jos naujas pilnametražis vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pradėjo keliones tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, o Lietuvoje viena pirmųjų filmą pamatys Nidoje rugpjūtį vyksiančio festivalio „Baltijos banga“ publika.

 

- Kaip į jūsų rankas atkeliavo Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“? Kaip sekėte paskui temas, koregavote ir ryškinote tai, kas aktualiausia jums?

- Sintijos knygos man nėra naujiena. Buvome bendrakursės, studijavome režisūrą, tačiau ji po pirmo kurso pasuko literatūros pusėn. Užsimezgęs ryšys išliko, ir aš toliau skaičiau viską, ką ji rašė. Kurį laiką buvo nevisai tai, ko ieškojau, mat galvoje kirbėjo mintis, kad kada nors sutaps idėjos ir pavyks ekranizuoti jos kūrinį.

„Kvėpavimą į marmurą“ nusipirkau „Knygų mugėje“, Sintija knygoje užrašė „Giedre, nešvaistyk pinigų“. Tuomet pradėjau skaityti, bet nebaigiau, neužkabino. Po metų ar dvejų ją pasiėmiau atostogoms, bet taip ir neatsiverčiau, kaip per atostogas dažnai būna. Pakeliui į Vilnių apsistojau pas draugus sodyboje, ten ir paklausiau savęs: „Apie ką norėčiau daryti kitą savo filmą?“ Įsivardijau sudėtingus vyro ir moters santykius, kad pora būtinai turėtų gyventi kaime ar tarp miesto ir kaimo, ir, aišku, turi būti sudėtingi vaikai. Grįžusi į Vilnių atsiverčiau romaną ir visa tai radau.

Apsisprendžiau dėl filmo medžiagos, pasakiau apie tai prodiuserei Dagnei Vildžiūnaitei, paskambinau Sintijai, nes buvo vasaros pabaiga, reikėjo rašyti paraiškas filmo rėmimui gauti. Sintija pasakė: „Daryk, tik jeigu man nieko nereiks rašyti.“

Kai rašau ekranizaciją, į kūrinio tekstą žvelgiu kaip į dokumentinę medžiagą. Kai filmuoji dokumentinį filmą, pasaulis yra tau duotas, bet vis tiek jį pamatai savaip, pamatai būtent tu. Panašiai ir su knyga. Ji parašyta visiems, bet skaičiau ją aš. Ji nėra paprasta. Priešingai, parašyta su trūkčiojimais, atodūsiais, sumaišyta laiko tėkmė. Yra scenų, kur tik užuomina į sceną arba užuomina į dialogą, bet dialogo nėra, reikėjo visa tai įsivaizduoti, atkurti.

- Kaip pasirinkote aktorius pagrindiniams vaidmenims? Nepaprastai ryškus mamos Izabelės portretas. Akivaizdu, kad tai - bendras jūsų ir aktorės Airidos Gintautaitės kūrinys.

- Aktorius atsirinkau tarsi meditavimo būdu. Domiuosi teatru, ir lietuvių aktorius neblogai žinau. Ieškojau jų žiūrėdama kastingo, internete esančias nuotraukas, prisimindavau, kur mačiau vieną ar kitą aktorių vaidinant. Airidą buvau mačiusi Oskaro Koršunovo spektaklyje „Miranda“, taip pat Kristijono Vildžiūno filme „Kai apkabinsiu tave“, kuriame Airida suvaidino nedidelį, bet labai temperamentingą vaidmenį. Galiausia pamačiau jos vieną nuotrauką feisbuke, nuo kurios negalėjau atitraukti akių. Pastebėjau, kad jeigu tu nuo kažko negali atitraukti akių, tai čia tikriausiai tavo aktorius. O Sigitą Šidlauską jau labai seniai norėjau filmuoti, man jis labai patinka. Manau, būtent šis vaidmuo jam labai tinka.

- O kaip aikštelėje sekėsi „Sidabrinės gervės“ laureatui Joriui Baltrūnui?

- Vaikai, kaip ir suaugę - labai skirtingi. Turėjome keturis vaikus, tris didesnius vaidmenis. Joris buvo pats mažiausias, bet aš jį geriausiai pažinojau. Jis mano draugų vaikas, pažįstu nuo gimimo ir mudu iki filmavimų jau buvome labai geri draugai. Kai pradėjau galvoti apie filmą, Joris dar buvo per mažas, o paskui, kai niekaip negalėjome rasti vaiko, kuris nebijotų savo jausmų, nebijotų pykti, man toptelėjo mintis apie Jorį. Vaikai yra išmokyti, kad pykti yra negražu ir prie svetimų žmonių būna angeliukai, taigi ieškojome vaiko, kuris suprastų, ką tu jam sakai, suprastų, ką jis jaučia, ir kad galima būtų su juo susišnekėti, kad būtų entuziastingas, o Joris dar ir labai azartiškas vaikas! Siekiantis tikslo, užsispyręs.

Ir suaugusiems, ir vaikams kartais nepavyksta, o kartais pavyksta. Nežinome, kodėl. Joris niekada neužsigaudavo, jei jam kas nepasisekdavo, norėdavo padaryti gerai. Joris net savireflektyvus ir žiūrėdamas nufilmuotą medžiagą galėjo pakomentuoti savo vaidybą.

Koks argumentas jį motyvavo darbui? Viena pirmųjų pamainų, Joris žiauriai pavargęs, jam labai sunku - nauja aplinka, krūva žmonių, jis apsistojęs pas senelius Vilniuje, negali grįžti namo pas tėvus, viskas svetima, pažįsta tik mane. Dvi sunkias scenas reikėjo įveikti per dieną, ir Joris buvo visai nusivaręs nuo kojų. „Nebenoriu, nebenoriu“, - kartojo. Ir tada pasakiau tokį magišką sakinį: „Pasižiūrėk, kiek žmonių stovi ir laukia, kol mes padarysim.“ Ir viskas, to užteko.

- Kaip pati apibūdintumėte filmo pagrindinę temą? Nes gali būti ne vena interpretacija - motinystė ir atsakomybė, savanaudiškumas ir nejautrumas kitų požiūriui?

- Man filmo pagrindinė tema, tikriausiai, atsakomybė vienam už kitą. Taip pat, kad mes vieni su kitais susiję nematomais ryšiais. Ne giminystės, bet atsakomybės ryšiais. Kažkas atliko kažkokį veiksmą, tas veiksmas turi atoveiksmį, ir nežinai, kur tie kamuoliukai besidaužydami vienas į kitą mus nuves. Aišku, greta yra žmonių santykiai. Bet motinystės ar vaikystės nenorėjau specialiai išryškinti, svarbiausia man tiesiog žmogus. Mažas ar didelis - tiesiog žmogus.

- Jūsų doktorantūros darbas yra apie vaikus kine. Ne vieno jūsų filmo herojai yra vaikai - taip tarsi pratęsiate lietuviško kino apie vaikus tradiciją, kai universaliomis temomis kalbama per jų prizmę. Gal turite kokį paaiškinimą, kodėl ši tradicija yra stipriai išplėtota?


- Apie tradiciją… Neseniai skaičiau straipsnį apie Ingmarą Bergmaną ir ten buvo išsakyta mintis, kad Švedijos kultūra apskritai susijusi su vaikyste. Teksto autorius tai sieja su 1950-1960 metais vykusiu švedų kraustymusi iš kaimų į miestus, iš to išplaukiančia nostalgija praeičiai. Jis teigia, kad vaikystė atliepia, įkūnija tą nostalgijos jausmą. Nežinau, kaip tiksliai yra Lietuvoje, bet, žiūrint į sovietmetį, galbūt matoma nostalgija tarpukariui. Taip pat vaikai naudojami kaip nekaltumo simbolis.

O šiais laikais nepasakyčiau, kad kine dominuoja vaikų tema. Yra stiprių filmų, bet man atrodo, kad pakankamai skirtingai autoriai naudojasi vaikų herojais skirtingoms temoms išreikšti. Dabar pastebiu du polius: vienas - tai vis dar romantiškas požiūris į vaiką, o kitas - žinančio vaiko, mažo sąmoningo žmogaus paveikslas. Kai į vaiką žiūrima kaip į asmenybę.

Kodėl renkuosi dirbti su vaikais - nežinau. Po kiekvieno filmo sakau, kad nebekursiu daugiau apie vaikus. Ir šis jau teikė vilčių, filmas suaugusiems, apie suaugusiuosius, labai rimtas, bet va, vis tiek vaikai. Mano aplinkoje yra daug vaikų ir tai labai natūrali pasaulio dalis.

- Kaip filmą pasitinka užsienio žiūrovai? Neseniai grįžote iš Karlovi Varų festivalio, kokie įspūdžiai ir atsiliepimai?

- Įspūdžiai labai geri. Pirmą kartą turėjau tokią patirtį, nacionalinė filmo premjera įvyko „Kino pavasario“ metu, o Karlovi Varuose buvo tarptautinė premjera. Labai smagu būti tokiame kontekste, senos sinefiliškos dvasios festivalyje.

Labai netikėtų žiūrovų reakcijų nebuvo. Žmonės retai kada iš mūsų filmo išeina linksmi. Publika buvo net kiek nuščiuvusi, dėkojo kūrybinei komandai, aktoriai sulaukė komplimentų, džiaugiuosi, kad buvo ir klausimų. Sulaukiau ir kolegų iš Lietuvos sveikinimų, o vienas dramaturgas norėjo susitikti net kelis kartus, nes jam kilo daugybė klausimų, filmo struktūra jam paliko didelį įspūdį. Po peržiūros pasirodė recenzija, kone iš karto pradėjo plūsti kvietimai į kitus festivalius.

- Minėjote, kad sulaukėte klausimų iš žiūrovų. Kokia yra susitikimų, pokalbių su jais prasmė? Juk atrodo, kad filmas kalba už save.

- Susitikimai man labai įdomūs! Ne visada pats žinai, ką padarai. Susitikimai su žiūrovais padeda sužinoti, apie ką tavo filmas. Žmonės filmą pamato labai skirtingai. Pavyzdžiui, po premjeros „Kino pavasaryje“ buvome nustebinti, kad jauni žmonės filme tapatinosi su vaikais ir žiūrėjo per jų prizmę. Jei nesusitiktum su žiūrovais, to niekad nesužinotum. Filmas įgyja daugiau prasmių.

Manau, kad įsivaikinimas - tik viena iš daugybės temų, apie ką kalbamasi po filmo. Girdėjau, kad žmonės diskutuoja apie tėvų ir vaikų, vyro ir moters tarpusavio santykius.

- Šįmet ypač akcentuojama moterų situacija kino industrijoje. Kokioje kino lauko srityje moterų vaidmuo iš tiesų yra pernelyg mažas ir reiktų jį stiprinti?

- Labai sudėtingas klausimas moteriai režisierei. Kartą juokavome su kolegomis, pasakiau: „Vieną kartą man nedavė finansavimo filmui. Turbūt todėl, kad aš - moteris.“ Kolega vyras atsakė: „Man nedavė daug kartų.“ Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis apie moterų diskriminaciją kine. Tačiau jei apie tai kalbama, tikriausiai yra rimtesnių argumentų. Nesu šios srities ekspertė. Ir jeigu mane užbombarduotų klausimais, ar aš abejinga moterų teisėms, ar noriu, kad moteris turėtų balsavimo ir kitas teises, atsakyčiau, kad savaime aišku, neabejinga, esu už lygiateisiškumą. Tačiau mano profesinės patirtys tokios, kad nepastebėjau, jog būtų pažeidžiamos mano teisės ir laisvės.

Nežinau, kaip yra aktorėms. Žvelgiant į kino sritį galima pastebėti, kad moterys operatorės yra diskriminuojamos, bet technika lengvėja, moterų ir šioje specialybėje daugėja.

Aišku, požiūris į moteris kaip į silpnesnę lytį vis dar gyvas, bet stereotipų griovimas įmanomas tik darbais. Dirbi, sieki savo tikslų ir nuostatos keičiasi. Dar nejaučiu poreikio eiti į gatves ir manifestuoti.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NEPATEKO: Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo čempionato trumpajame (25 m) baseine vyrų 100 m plaukimo peteliške pusfinalyje trečiadienį lietuvis Deividas Margevičius užėmė 14-ąją vietą ir nepateko į finalą.
  • REKORDAS: Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo čempionato trumpajame (25 m) baseine moterų estafetėje 4x50 m kombinuotu būdu finišavo per 1 min. 42,38 sek. ir 0,89 sek. pagerino nuo 2016 metų taip pat JAV komandai priklausiusį planetos rekordą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar teko skambinti tarnybų pasitikėjimo numeriais?

balsuoti rezultatai

Ar jums yra tekę apsinuodyti kavinėse suvartotu maistu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -2     -1 C

-2     -1 C

 

   -3    -1 C

  0    +1 C

 -1     0  C

 

  -2     0 C

    5-9 m/s

    3-6 m/s

 

   2-4 m/s

 

USD - 1.1379 PLN - 4.2983
RUB - 75.5225 CHF - 1.1248
GBP - 0.9023 NOK - 9.7038
reklama
Kalėdos 2018