G.Girnytė ir žmonas gerinantys receptai

- Ši žiema tau įtemptas metas, tiesa? Su grupe „Queens of Roses“ nusprendėte vėl išmėginti jėgas „Eurovizijoje“. Kiek tokie pasiruošimai kainuoja laiko, pastangų?

- Tiesą sakant, žiema man visada įtemptas metas. Lyg nepakaktų visų švenčių, koncertinių maratonų, su grupės merginomis antrus metus iš eilės nusprendėme išmėginti jėgas „Eurovizijos“ dainų konkurse. Taip pat pasirašiau avantiūrai dalyvauti naujame muzikiniame projekte „Mes vieno kraujo“, kuris man bus nemažas iššūkis, nes jau kurį laiką scenoje būnu su palyda, o čia dainuosiu viena. Bet koks pasiruošimas koncertams ar juo labiau konkursams kainuoja labai daug laiko. Kadangi pačios užsiimame savo vadyba, turime viską suderinti iki smulkmenų. Atlikimas, choreografija, scenografija, kostiumai, bendras įvaizdis, įrašai, fotosesijos... Dažnai vienintelis laikas, likęs po repeticijos, yra naktis. Bet juk stipruoliams miegas nebūtinas.

- Ar gali atskleisti, kodėl visus taip traukia dalyvauti „Eurovizijoje“? Norite pasirodyti visoms šalims, tai iššūkis sau, iš kur tiek noro?

- Nežinau, kodėl Lietuvoje taip stebimasi atlikėjų noru dalyvauti „Eurovizijoje“. Juk dainininko darbas yra dainuoti, konkursai tam ir skirti. Gal Lietuvoje per mažai konkursų, kuriuose atlikėjai galėtų pasirodyti, ypač tarptautiniu mastu. Todėl visiems ir atrodo, kad atlikėjai tik į „Euroviziją“ ir veržiasi. Viskas yra požiūrio klausimas. Mūsų tikslai „Eurovizijoje“ yra tiesiog dainuoti auditorijoms, būti išgirstoms, sveikai pakonkuruoti su kolegomis, galiausiai lipti iš savų rėmų. Tai labai sveika.

- Pati kasmet žiūri „Euroviziją“ ir turi savo favoritus? Ar favoritus renkiesi ne iš lietuvių, o iš visų dalyvaujančių šalių?

- Lietuvos atrankose dažniausiai dalyvauju pati, todėl čia sunku rinktis favoritus. Su kitų šalių atstovais susipažįstu tik didžiosios „Eurovizijos“ finalo metu, bet į tai žiūriu atsakingai. Nuo mažų dienų su kolege Akvile turime tradiciją per pasirodymus į knygutę rašytis komentarus ir mėginti nuspėti laimėtojus. 

- Ką palaikei pernai ir kas patinka šiemet?

- Kol kas neturiu jokių favoritų, esame tiek užsisukusios su savo dainos pasiruošimu, kad nespėju nei pasiklausyti lietuvių kolegų, nei susipažinti su užsienio atlikėjais. Turiu pripažinti, kad dar niekada neturėjome tiek streso dėl pasiruošimo konkursui. Televizijos žiūrovai yra pratę mus matyti kaip tris lyrikes, dainuojančias gražias dainas ir linguojančias pagal svajingas melodijas. Tačiau iš tiesų esame jauna energinga trijulė, kuri koncertuose sugeba išjudinti net pačius niūriausius, tiesiog kol kas televizijoje neteko atskleisti šios savo pusės. Šį kartą dainuosime labai keistą dainą, šoksime ir bandysime atsiskleisti vokalinėse improvizacijose.

- Jūsų grupė tapo žinoma po muzikinio šou „X Faktorius“. Kaip manai, kodėl kai kurie atlikėjai ar grupės po tokių šou pamirštami kone iš karto, o štai jūs taip ir nenulipote nuo scenos?

- Mums atrodo, kad „X Faktoriuje“ buvome prieš daugybę metų, nors praėjo vos 4 ar 5. Atrodo, per tą trumpą laiką turėjome tiek įvairių patirčių, koncertų, konkursų, ir pykomės, ir dirbome, ir džiaugėmės, ir liūdėjome, ir mokėmės viena iš kitos. Manau, kad likti scenoje mums padėjo sveikas protas, teisingas požiūris ir žinojimas, ko norime. Nemeluosiu, pasibaigus „X Faktoriui“ tikrai buvo minčių pasukti skirtingais keliais, bet visos susėdome, pasikalbėjome ir nusprendėme, kad turime puikią pradžią ir reikia tinkamai pasinaudoti galimybe. Visos žinome, kad norime būti scenoje, todėl daug dirbome ir štai negęstame. Nežinau, ar yra kažkoks vienas receptas, gal kiekvienam savo kelias. Tokie projektai gali labai greitai susukti galvas, ypač jaunimui, dalyviai gauna daug dėmesio, liaupsių, gerbėjų... Bet jie turi suvokti, kad tai laikina ir be darbo to neišlaikysi. Gal padėjo ir tai, kad požiūris į merginų grupes Lietuvoje nesikeičia, trys simpatiškos savimi pasitikinčios merginos visada liks dainuojančios kitomis kūno dalimis, kad ir kokiais vokalais pasižymėtų. Dar ir dabar koncertuose dažnai sulaukiame klausimų, kuri dainuos ir ar įjungti mikrofonus. Juokinga, bet tokia realybė, būtent šita realybė po „X Faktoriaus“ neleido mums užriesti nosių ir supratome, kad tik sunkiu darbu galime išjudinti šiuos kvailus stereotipus.

Mes nesame per daug dažnos renginių ar televizijos projektų ir laidų viešnios, todėl negaliu teigti, kad koncertų skaičiumi nesiskundžiame dėl puikios reklamos. Manau, mūsų sėkmė yra geras savybių derinys. Koncertuose esame energingos, judrios, labai susitelkiame į kokybišką programų atlikimą, puikų sceninį įvaizdį, norime suteikti žmonėms džiaugsmo ir gauti atgalinį ryšį. O paskui vyksta grandininė reakcija, žmonės ir organizatoriai kalba iš lūpų į lūpas ir rekomenduoja mūsų pasirodymus ir programas.

- Visada dainuojate tik gyvai ir be fonogramų?

- Tikriausiai nėra tekę koncerte dainuoti pagal fonogramą. Mes jų net neturime. Nors nemeluosiu, esame pamąsčiusios, kad tai palengvintų visų gyvenimą: paspaudi „play“ ir jokio vargo. O įgarsinti tris merginas neretai yra nemažas iššūkis. Žinia, mūsų pasirodymų kokybė labai priklauso nuo įgarsinimo, todėl tenka ir pakovoti. Ir nė už ką nesutikčiau koncerte dainuoti pagal fonogramą, patiems žmonėms pasiūlyčiau geriau nusisamdyti didžėjų ir naudotis jo paslaugomis. O ir visas malonumas, ir emocija yra būtent gyvas dainavimas. Vis dėlto kartais tenka susitaikyti, kad ne visos televizinės laidos turi galimybes įgarsinti gyvai, taigi, tenka ir fonogramą įsirašyti specialiai tam. Bet prieš tai išsiaiškiname, ar tai tikrai neįmanoma.

- Esi žavi, jauna, energinga. Scenoje tavimi žavisi ne vienas gerbėjas. Bet turi ir tikrą širdies draugą. Kas jis, kaip susipažinote?

- Niekada nemaniau, kad gerbėjų turiu dėl savo veiklos. Tikrai nesijaučiu pernelyg žinoma ar pastebima žmonių dėl to, kad dainuoju. Labai vertiname visus savo gerbėjus, tačiau niekada nežiūrime į juos kaip į širdies pretendentus. Tiesiog su daina į žmones einame su kitokia emocija. Su savo širdies draugu susipažinau prieš beveik metus. Mūsų atveju pasitvirtino posakis, kad meilė ateis tada, kai mažiausiai jos lauksi ir tikėsiesi. Tą vakarą abu buvome sau pasakę, kad mums nieko nereikia ir norime atsipalaiduoti nematydami priešingos lyties atstovų. Deja, nepavyko likti nepastebėtiems vienam kito. Tikriausiai atsitiko kažkokia cheminė reakcija, bet po to vakaro taip ir neišsiskyrėme.

- Nesulauki iš jo pavydo akimirkų, kad gal per seksualus įvaizdis, fotosesijos, per didelis gerbėjų dėmesys?

- Dar gerokai prieš draugystę žmonės man sakydavo, kad aš nepastebiu vyrų simpatijų. Per dažnai signalus suprantu kaip draugiškumą. Į vyrus visą gyvenimą žiūrėjau ne kaip į galimus partnerius ar taikinius, o visų pirma kaip į žmones. O ilgainiui gali atsirasti arba neatsirasti kažkokios simpatijos.

Visgi mano draugo nuomonė kardinaliai kitokia ir jis tikrai yra suskaičiavęs visus mano gerbėjus, kartais net tuos, apie kuriuos net pati nebūčiau pagalvojusi.

- Kaip išreiškiamas tas vyriškas pavydas? Juk neuždraus lipti ant scenos...

- Tikrai žinau, kad jam nėra įprasta, jog kartais sulaukiu išskirtinai daug dėmesio. Be to, kad esu atlikėja, mano būdas labai atviras, esu linkusi su visais pabendrauti, visų pasiklausyti, visų bėdas sprendžiu kaip savas. Bet matau, kaip jis stengiasi prie to pratintis ir suprasti, kad toks mano darbas ir gyvenimo supratimas. Anksčiau jį domindavo kiekvienas su manimi pasisveikinęs ar į mane pažiūrėjęs vyras, bet kuo toliau, tuo mažiau varginasi bereikalingai analizuodamas.

- Esi minėjusi, kad per visus darbus kartais tenka išpirkti kaltę dėl dėmesio stokos prieš mylimąjį. Tai kaip pasitaisai?

- Atlikėjams tikrai nėra lengva suderinti laiką taip, kad viską spėtų ir visi būtų patenkinti. Neturime laisvų savaitgalių, vakarai dažnai būna paaukoti repeticijoms, ką jau kalbėti apie artimiesiems svarbias šventes, draugų vestuves, kurias kartais dėl įtempto grafiko tenka praleisti. Mes ilsimės, kai visi žmonės dirba, ir dirbame bei padedame kitiems ilsėtis. Todėl natūralu, kad žmogui, nesusidūrusiam su tokiu gyvenimu, yra sunku priprasti prie kitokio režimo. Žmogus, norintis sieti savo ateitį su mūsų sferos atstovu, turi būti labai supratingas ir kantrus. Kartais net ir labai norėdamas negali spėti gerai atlikti savo darbą, aplankyti artimuosius, draugus, dalyvauti visų šventėse ir dar spėti apipilti norimu dėmesiu savo antrąją pusę ar pasirūpinti namų ruoša. Taigi suprantama, kad dėmesio stoka skųstis galima, bet, kaip sakoma, kuo daugiau veiki, tuo daugiau spėji. Ir kartais darbų sūkuryje pabandai išnaudoti kelias laisvas valandas tam, kad kažkaip nustebintum antrąją pusę. Kaip mėgstu juokauti, žinau „žmonas gerinančių“ kibinų receptą, ir, kaip mano draugas sako, jie yra skaniausi pasaulyje.

- Draugas taip pat gamina ir tave palepina?

- Mane jis dažniau palepina ir dėmesiu, ir maistu. Bet šiuo klausimu mano situacija yra teigiamai neigiama. (Juokiasi.) Mat mano draugas, be visų savo talentų, dar yra ir maisto technologas, taigi nuostabiai gamina ir mėgsta tai daryti. O ekspertui visada sudėtinga įtikti. Nors dažniausiai girdžiu tik pagyrimus, jaučiu, kad visada turiu labiau pasistengti.

- Kada, Giedre, bus tavo vestuvės? Jau dvi Kisielienės grupėje yra, o tu vis delsi tekėti?

- Na, aš niekada neskubėjau eiti su bendra banga. Mano laikas tikrai ateis, bet visiškai neskubinu įvykių. Netikiu, kad vestuvės keičia gyvenimą iš esmės, todėl kol gyvenimas geras ir be to, kam skubėti. Kaip ir kiekviena moteris, labai noriu gražios šeimos ir vaikų, bet tikrai nemanau, kad tam yra nustatytas standartinis laikas. Niekada negyvenau pagal kažkokią tinkamų žingsnių knygutę, stengiuosi mėgautis kiekviena diena ir semti iš gyvenimo tai, ką jis man duoda. Ir vieną dieną aš tikrai žadu tapti puikia mama ir žmona, o kada tas laikas, nenoriu prognozuoti.

- Kada nors galvojai, kokių norėtum vestuvių, kas patiktų, ko atsisakytum?

- Visokių minčių tos moterys nuo mažų dienų turi. Tikrai ne kartą galvojau, kad man pakaktų akimirkos, skirtos dviem žmonėms, gal kažkur užsienyje... Lietuvoje vestuvės yra sureikšminamos kaip didžiausia gyvenimo šventė, į ją dažnai investuojami paskutiniai pinigai, atiduodamos visos jėgos, o jaunieji labiausiai iš visų pavargsta ir sunkiai pasimėgauja. Manau, kad reikia švęsti gyvenimą, o ne viską sudėti į vieną dieną... Tačiau nesakau, kad kažkada pati tokių neiškelsiu, žinau tik viena: kad nė už ką neatimčiau iš savo tėčio malonumo palydėti mane prie altoriaus ir iš mamos - paašaroti atiduodant dukrą į vyro rankas.

- Kokią sumą pinigų vestuvėms tau atrodo adekvatu skirti, o kokiais atvejais yra persistengiama?

- Sunku įvardinti tikslią pinigų sumą. Kiekvienam sava. Manau, nėra adekvatu vestuvėms išleisti daugiau, nei gali sau leisti. Net ir beskonybę kiekvienas savaip supranta. Dažnai atrodo, kad skoningoms vestuvėms reikia paaukoti nemažus pinigus, tačiau kartais kuo daugiau pinigų turi, tuo labiau į lankas nusivažiuoji. Vestuvės, mano akimis, nėra skirtos pasipuikuoti, kraustytis iš proto ar švaistytis pinigais. Tai labai graži diena pasidžiaugti dviejų žmonių meile su pačiais brangiausiais žmonėmis. Tikiuosi, kad neprarasiu sveiko proto, kai teks organizuoti savąsias.

- Na, kol dar nekeli vestuvių, ką veiki laisvalaikiu? Kiek apskritai tau jo lieka?

- Kas tas laisvalaikis? Žurnalo pervertimas? Dažnai mano laisvos dienos būna pirmadieniai ar antradieniai, taigi, tą laiką skiriu sau, grožio procedūroms, poilsiui. Turiu ir keistų pomėgių, pavyzdžiui, spręsti kryžiažodžius. Prieš sunkųjį gruodžio periodą buvau pradėjusi naują sporto šaką - „Pole Sport“ (liet. šokis ant stulpo). Ne veltui pabrėžiu, kad tai sporto šaka, nes tam reikia didelio sportinio pasiruošimo. Niekad nemaniau, kad tai gali būti taip sunku. Bet labai lengva užsikabinti, pajunti azartą plėsti savo galimybių ribas. Ir ten nėra nieko vulgaraus ar net perdėtai erotiško, kaip visi įsivaizduoja. Tiesiog didelis krūvis ir kūno lavinimas. Gaila, kad dabartinis užimtumas privertė sustabdyti treniruotes, bet kiek prašviesėjus dienotvarkei žadu būtinai ten grįžti. O pats pagrindinis mano hobis - dainavimas, tapęs mano darbu.

- O kur tas tikras poilsis - tinginystė ir nieko neveikimas?

- Būna ir nieko neveikimo, ir tinginystės dienų. Bet jos negali užsitęsti, kitaip pradedu save kaltinti, pasineriu į egzistencinius klausimus. Kelios dienos nieko neveikimo, kad atsigautum, yra sveikos, bet viršijusi limitą pradedu depresuoti. Geriau jaučiuosi užsisukusi koncertiniuose maratonuose.

- Kaip atsipalaiduoji ir pasilepini po koncertinių maratonų, repeticijų?

- Dažniausiai miegu. Labai mėgstu miegoti, ypač rytais. Taip pat dievinu masažus, kartais pasilepinu SPA procedūromis. Laisvu metu stengiuosi susitikti su visais per darbus pamirštais žmonėmis ir tuo mėgaujuosi. Galiu sakyti, kad turiu aistrą kelionėms, gamtai, naujų vietų pažinimui, bet ne visada net kartą per metus pavyksta kur nors išlėkti.

- Turi moteriškų silpnybių?

- Tikrai neturiu jokios silpnybės daiktams. Visą savo laiką stengiuosi skirti žmonėms, emocijoms ir įspūdžiams. Tiesa, nuo mažų dienų einu iš proto dėl šunų. Mama pasakojo, kad vaikystėje bijodavo mane vestis į parduotuvę, nes aplink dažnai sutikdavome valkataujančių šunų ir aš iškart apsipildavau ašaromis, man jų būdavo nepaprastai gaila. Ką jau kalbėti apie filmus, kuriuose rodydavo šunis. Beje, mano pirmasis šuo mane atsekė iki namų ir taip pasiliko mūsų šeimoje. Nežinau, ar tai moteriška silpnybė ir ar išvis silpnybė. Šiuo metu jokio augintinio neturiu, bet kai sutinku kokį šunį, negaliu atitraukti nuo jo rankų ir visas mano dėmesys tenka jam.

- Tai tau nelinksta kojos dėl dizainerių suknelių, naujos rankinės, galiausiai automobilio ar dar velniai žino ko?

- Man tikrai patinka gražūs daiktai, bet esu labiau praktiškas žmogus. Vien dėl garsaus dizainerio vardo nepirkčiau rankinės ar suknelės už automobilio kainą. (Šypsosi.) Mieliau keliaučiau. Pirkčiau daug laiko ir keliaučiau po pasaulį su kuprine.

- Tau ne visada pavyksta suprasti kitas moteris ir jų įgeidžius, nuotaikų kaitas? Esi labiau linkusi bendrauti su vyriška kompanija?

- Niekada gyvenime nesijaučiau ypač moteriška, bet ne dėl išvaizdos, o dėl požiūrio į gyvenimą ir pasaulio supratimo. Tikrai dažnai tenka nusistebėti moteriškomis draugių nuotaikų kaitomis ar nepagrįstomis dramomis. Aš šiuo klausimu esu ramaus būdo, viską sprendžiu šaltu protu, logiškai apsvarsčiusi. Galbūt tai dėl to, kad augau su vyresniu broliu ir visą vaikystę buvau apsupta jo ir jo draugų globos bei priežiūros. Todėl neretai man yra lengviau suprasti vyrų nuomonę ar su ja sutikti. Dėl vyriškos lyties palaikymo nusiskundimų ne kartą esu girdėjusi ir iš mamos, ir iš draugių. Kartais ir pakalbėti mieliau galiu apie, tarkim, automobilius nei apie naujas mados tendencijas.

- O kaip manai, galėtum kada nors dėl šeimos aukoti karjerą ir viską kardinaliai keisti?

- Labai norėčiau sugebėti būti ta auksaranke devyndarbe, kuri spėja namuose visus kampus apšokinėti, vaikais ir vyru pasirūpinti ir dar lygiagrečiai palaikyti klestinčią karjerą, nuolat tobulėti. Kol nesu sukūrusi šeimos, sunku pasakyti, kaip pavyktų. Bet tikrai žinau, kad šeima mano vertybių skalėje užima aukščiausią vietą ir jos dėl karjeros tikrai neaukočiau. Bet ir tik namų šeimininke būti negalėčiau. Man reikia daug veiklos, judesio ir terpės saviraiškai, manau, tai svarbu kiekvienai moteriai, kitaip galima ir iš proto išeiti.

- Kas tau yra moters grožio ir proto etalonas?

- Mane nepaprastai žavi, kai puikiai dera moters protas ir grožis. Galbūt moters proto nereikėtų visada vertinti per mokslinę prizmę, mane žavi gyvenimiškas protas. Moteris turi būti išsilavinusi, apsiskaičiusi, bet visas žavesys yra jos sumanumas. Ir grožį vertinu savaip. Būna moterų, kurios turi iš prigimties tobulus veido bruožus ar gerus genus, o būna tokios, kurios tiesiog spinduliuoja moterišką seksualumą. Būtent pastarosioms, mano manymu, sunku atsispirti tiek darbinėse, tiek gyvenimiškose situacijose. Moteris, kuri rankos mostu gali pakeisti atmosferą, yra etalonas. Grožį ir protą aš keičiu moterišku seksualumu ir sumanumu. O jeigu kalbėtume apie gražiausią garsią moterį, man tai būtų Monika Beluči (Monica Bellucci), tik jos sumanumo ar proto vertinti negaliu.


Dosjė

Gimimo data:  Giedrė Girnytė gimė 1989 metų liepos 12-ąją.

Karjera: dainuoti pradėjo chore, vėliau sekė vokalo pamokos pas Povilą Meškėlą, su juo dirbo apie 15 metų. Prieš beveik penkerius metus susibūrė grupė „4 Roses“, neseniai pakoregavo sudėtį ir pavadinimą. Dabartinė grupė „Queens of Roses“ sėkmingai gyvuoja.

Gyvenimo credo: nėra padėties be išeities.

Didžiausia svajonė: nugyventi laimingą gyvenimą ir kažką po savęs palikti arba „išgelbėti Afrikos vaikus“.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis"