Eiti, kur veda širdis

- Turbūt galėčiau užduoti jums bet kokį gyvenimišką klausimą ir turėtumėte apie tai nuomonę arba žinotumėte atsakymą, tačiau artėjant meilės dienai noriu su jumis pakalbėti apie tai, be ko jokia meilė neįmanoma - apie širdį. Ką reiškia klausyti savo širdies balso?

- Kai neklausome širdies balso, imame klausytis proto balso, bet kai protas atskirtas nuo širdies, jame gyvena daugybė baimių ir stereotipų. Tiesą sakant, visą pasaulį suvokiame, jaučiame ir priimame pagal savo pačių sukurtas dogmas, nuostatas, stereotipus. Pvz., jei pamatėme susiraukusį žmogų, remdamiesi savo dogmomis nustatome, kad jis, aišku, bus nemalonus, todėl, bijodami patirti nemalonų bendravimą, emocinį diskomfortą, nusprendžiame vengti bendravimo su juo arba einame į santykius iškart su konfliktiška nuotaika. O tam žmogui viso labo galbūt skauda dantį. Arba tokia jo susimąsčiusi veido išraiška. Kitaip tariant, to žmogaus veido išraiška neturi nieko bendra su mumis, tik su juo. Tačiau jei gyvename, tarsi viską apie visus žinotume, greičiausiai net nesuteikiame jam galimybės nusišypsoti ir parodyti kitą savo asmenybės aspektą.

Kalbant apie protą ir širdį - tai tik toks terminas: nei protas, nei širdis negali egzistuoti atskirai nuo žmogaus. Ar gali jūsų protas dabar atsistoti ir nueiti pasivaikščioti? Arba širdis, ar ji gali atskirai nuo jūsų išvažiuoti į piligriminę kelionę Indijon? Mes esame vienis, mes esame mintys, jausmai ir veiksmas - viena, vientisa visuma. Tik kažkodėl įtikėjome susiskaidymu, todėl visas savo asmenybės dalis dažnai suvokiame kaip kokius nepriklausomus, tarpusavyje besikaunančius asmenis, gyvenančius savo, su mumis ne visada susijusį, gyvenimą. O dar žinome visų ydų šaltinį - ego, ir nekenčiame jo. Ir kai žmogus nuolat gyvena savo vidinio susiskaidymo mūšio lauke, kaip jis gali veikti pagal savo tikrąjį pašaukimą? Kaip jis gali realizuoti save su meile, o ne iš baimės, iš nevisavertiškumo?

Ko gero, geriausiai į jūsų klausimą, ką reiškia klausyti savo širdies balso, atsakyčiau taip: atkurti taiką savo viduje, tapti vieniu su savimi, su savo mintimis, jausmais, veiksmais, gyvenimu. Nes juk tavo gyvenimas atskirai nuo tavęs taip pat negali egzistuoti.

- Taigi neįmanoma atskirti širdies balso nuo proto balso? Kaip juos suderinti?

- Galbūt vertėtų tiksliau įvardyti, kas yra širdies balsas, nes širdžiai dažniausiai priskiriami tik jausmai. Gyventi vien tik pagal tos akimirkos emocijas nėra tai, ką kam nors norėčiau rekomenduoti. Tegul terminas „širdies balsas“ reiškia įsiklausymą į save, savo tikrųjų norų, siekių bei poreikių suvokimą, tegul širdies balsas reiškia savo tikrojo pašaukimo, savo paskirties šioje žemėje girdėjimą.

O protas, mintys mums yra būtini! Tik pats terminas „proto balsas“ dažniausiai reiškia baimes, neryžtingumą, nepasitikėjimą, norą nesuklysti, išsiaiškinti, sužinoti ir tik tada veikti vienu vieninteliu, teisingiausiu būdu.

Kai savęs įsiklausome kartu su mintimis, protu ar dar kitaip - intelektu, tai mums parodo būdus ir galimybes pasiekti tai, ko trokštame, kaip save realizuoti.

Bet dar yra ir trečias elementas - veiksmas. Kiek turi žinoti receptų, kad jaustum sotumą? Kiek tau reiks receptų knygų, kad pavalgytum? Kad patirtum sotumą, reikia pasigaminti maistą, neužtenka vien žinoti ir visa širdimi, tiksliau - visu skrandžiu, to trokšti. Tad štai, „ėjimas širdies keliu“ yra neatsiejamas nuo proto ir nuo veiksmų, tai visuma, vienis, o ne asmenybės susiskaidymas.

- Pati savo širdies balso teigiate pradėjusi klausyti prieš maždaug šešerius metus - ir vis dar to mokotės. Darėte karjerą rinkodaros srityje - koks lūžis turėjo įvykti, kad taip pasikeistumėte?

- Turbūt dauguma esame patyrę gyvenimo kryžkelę, jausmą, kad šis gyvenimo etapas baigėsi ir stoviu prie naujo gyvenimo, naujų galimybių durų. Tai nebūtinai turi būti dramatiškas sukrėtimas, tai gali būti tiesiog jausmas, kad šiame gyvenimo etape jau viską patyriau, o dabar man reikia atversti naują puslapį ir eiti toliau. Tad priėję tokią vietą tiesiog darome sprendimus, kuriuos priimame arba su baime, arba nepaisydami savo baimės.

Man radikaliai pakeisti savo gyvenimą ir išeiti į visišką nežinomybę (nes tuo metu net neįsivaizdavau, kad vesiu užsiėmimus, kad parašysiu knygą ir ją išleis, kad gyvensiu ten, kur dabar ir dar taip, kaip dabar gyvenu) buvo tiesiog stingdančiai baisu. Tai vienas baisiausių gyvenime priimtų sprendimų. Baisesnis buvo tik tas, kai išsilaikiau teises, nusipirkau automobilį ir po valandos nuo registracijos ir draudimo įsigaliojimo jį sudaužiau. Tuomet jaučiau, kad, jei pasiduosiu baimei, niekada daugiau nevairuosiu. Nusprendžiau ir iki šiol laikausi anuomet padaryto sprendimo: na jau ne, manęs baimės tikrai nevaldys. Todėl po kelių savaičių nusipirkau gerokai pigesnį automobilį ir kasdien vairavau, nors gerą pusmetį tiesiog alpdavau iš siaubo, kad reiks vėl vairuoti. Tos baimės įveikimas man toks žygdarbis, kuriuo didžiuojuosi labiausiai. Nieko baisiau dar nesu taip ilgai ir atkakliai dariusi.

Todėl iš gerai mokamo darbo ir karjeros perspektyvų, vis augančių finansų ir materialaus stabilumo išeiti į nežinią buvo vos ne juokų darbas, palyginus.

- Įdomu tai, kad jus pačią įkvėpė komedija, kurioje Džimo Kerio (Jim Carrey) herojus yra priverstas viskam tarti „Taip!“. Bet net ir šio filmo pamoka buvo tokia, kad reikia būti atviriems visoms galimybėms, tačiau kartu ir vadovautis protu bei širdimi, atsirinkti, ko mes norime, o kas - ne mums.

- Paskui pradėjau skaityti knygą, pagal kurią buvo sukurtas filmas, knyga geresnė ir ne tokia „plokščia“. Nebaigiau jos skaityti, kažkam paskolinau (gal tas kažkas perskaitys šitą straipsnį, prisimins ir man ją grąžins, kad ją baigčiau), bet pati idėja, pati mintis mane giliai palietė, tai buvo raktas į laisvę nuo visko, kur nemačiau jokios prasmės, bet nežinojau, kaip iš to išeiti, tiesiog nemačiau aplinkoje pavyzdžių, kurie gyventų kitaip ir būtų laimingi. Jaučiausi puikiai žinanti, ko nenoriu, labai nelaiminga, ištuštėjusi, nematanti jokios prasmės tame, ką darau, ir be jokios vilties atrasti tą prasmę. Filmas man suteikė suvokimą, kad aš tiesiog viskam, visoms galimybėms, visoms savo svajonėms ir norams sakau „ne“. Todėl po truputį ėmiau sakyti „taip“. Ir kai pasakiau „taip“ vienai svajonei, viskas pajudėjo iš mirties taško. Taip viskas tęsėsi, kol tiesiog ėmiau gyventi savo svajonių gyvenimą.

- Mus nuo svajonių siekimo neretai stabdo jūsų minėta baimė, nežinomybė. Ar jūs dabar gyvenate nebijodama? Atvira pasauliui?

- Baimės - tai tiesiog mūsų pačių susikurtos baisios pasakėlės. Kaip vaikystėje, stovyklose prisipasakodavome vieni kitiems baisių pasakų apie „Kruviną ranką“ arba „Pikų damą“, o paskui, bent jau aš, iš baimės negalėdavau užmigti iki ryto. Užaugom, o toliau sau sekam baisias pasakas ir tikime, kad būtent taip ir nutiks. Nes savo baimėse esame orakulai, aiškiaregiai, todėl saugome save nuo visko, ką sau „regime“ ateityje, ir nejudame į priekį.

Kitas pavyzdys - vaikai dažnai taip daro: jie, net neparagavę, net nepauostę patiekalo iškart nusprendžia, kad neskanu, ir atkakliai laikosi savo sprendimo. Į jokį raginimą nereaguoja, nes „žino“ ir tvirtai tiki - neskanu. Mes užaugame, bet ir toliau tikime, kad tikrai žinome daug dalykų, nors dar nesame jų patyrę.

- Teigiate, kad vaikystėje nesusiklosčius santykiams su tėvais ar kitais artimaisiais, mes nesąmoningai bandome tas klaidas ištaisyti ir tiesiog kartojame tuos scenarijus kurdami vėlesnius santykius su antrąja puse. Tačiau juk mes negalime turėti įtakos tam, kas jau įvyko vaikystėje. Kaip paleisti tą patirtį, emocijas, nuoskaudas, kad gebėtume kurti harmoningus santykius dabartyje ir ateityje?

- Na, taip teigia psichologai, o aš su jais sutinku. Sutinku dar ir todėl, kad kai žmogus tiki, kad jo vaikystėje įvykę įvykiai yra reikšmingi, o kadangi praeities jis negali pakeisti, ima jaustis pakliuvęs į spąstus ir nebegalintis nieko pakeisti savo dabarties, pakeisti savo ateities. Tuomet jam belieka kentėti ir atsakomybę už visas patiriamas nesėkmes versti tėvams, vaikystei, prisiminimams.

Kaip tik dabar pradėjau mėnesio trukmės kursą, pagrįstą emocijų paleidimo technika, ir pirmo susitikimo metu grupei pasakojau štai ką: „Praeitis ir prisiminimai yra tik mūsų pačių mintys, kurių laikomės, pagal kurias kuriame, planuojame ir organizuojame savo gyvenimą (santykius su savimi ir kitais, savirealizaciją, finansus, sveikatą ir t.t.). Jei paprašyčiau jūsų papasakoti, ką šiandien nuveikėte nuo ryto, ko gero, nepasakotumėte visų įvykių chronologiška seka - kaip atsimerkėte, kuria koja išlipote iš lovos, kaip valėte dantis, kiek kartų sukote šaukšteliu kavą puoduke, kad ištirptų cukrus, kuria ranka rakinote duris ir ką pakeliui iki automobilio pamatėte. Pasakotumėte tik tai, kas jums patiems pasirodė reikšminga, įdomu. Tad kas yra tas asmuo, kuris atsirenka iš visko, kas įvyko, ką prisiminti ir nešiotis su savimi, o kas yra nereikšminga?“

Kelias iš skausmingų patirčių, prisiminimų eina per savo jausmų, minčių bei veiksmų susigrąžinimą. Kai atsakomybę už savo gyvenimą vėl prisiimame. Nes kol tikime, kad čia tėvai kalti, atsakomybę už savo gyvenimą, kurį patiriame dabar, esame perkėlę tėvams, o jei jie atsakingi, tuomet turime laukti, kol jie pakeis praeitį ir ims elgtis kaip pagal vadovėlį. O kas gali pakeisti praeitį? Ar gali dabar suvalgyti ledus pusryčiams vakar? Dabar yra tai, kas yra gyvenimas, o ateitis ir praeitis yra mintys. Mintys, apie kurias galvojame dabar ir dabar priimame sprendimus.

- Daug diskutuojama apie tai, ar galima mylėti kitą, nemylint savęs. Ką jūs apie tai manote?

- Tai vėlgi labai paprasta. Jei ilsėdamasi jautiesi tingine, bet kurį žmogų horizontalioje pozicijoje priešais TV taip pat laikai tinginiu. Jei jūsų vadovas niekada neatostogauja, greičiausiai ir jus atostogų išleis tik kai jau nebus ką daryti, nes bus prikauptų atostogų perkeklius, kurį darbuotojas būtinai turės panaudoti. Jei mus savyje erzina kažkokie dalykai, garantuotai tai erzins ir kituose. Kuo daugiau taikos ir santarvės su savimi, savęs, savo skirtingų asmenybių aspektų priėmimo, tuo daugiau natūraliai kylančio atvirumo ir priėmimo kitų žmonių patiems įvairiausiems asmenybės aspektams.

Kai nemylime savęs, tikimės, kad kitas suteiks pakankamai meilės, kuri kompensuos mūsų nemeilę sau. Kai nepasitikime savimi, tikimės, kad artimųjų pareiga bus mus palaikyti, įkvėpti pasitikėjimo. Kai savęs nevertiname, tikime, kad kiti savo pagyrimais leis mums patirti vertumo jausmą. Karštai trokštame, kad mus nuo pačių savęs ateis ir išgelbės kažkas kitas. Bet ar gali kažkas už jus pavalgyti, pamiegoti, pasiruošti egzaminui? Visa tai - jausmai, pojūčiai, būsenos, kuriuos mes patiriame viduje. Būtent savo viduje, tai mūsų kūrinys, mes esame to jausmo šaltinis. Todėl, lygiai kaip joks skaičius valgančiųjų nepadės mums savo viduje pajausti sotumo, taip niekas niekada nemylės mūsų pakankamai, kad kompensuotų mums nemeilės sau jausmą.

Žmonės dažnai paprasčiausiai bijo mylėti save, nes tiki, kad mylėdami save taps arogantiškais, pasipūtusiais savimylomis, o jau tokių tai tikrai niekas nemyli. Tačiau santykiai, kuriami iš trūkumo, yra verslo santykiai. Tu duok man meilės, o aš už tai tau irgi duosiu dėmesio, globos. Kai į santykius einame iš vidinės pilnatvės, jie kuriami ir patiriami visiškai kitaip.

- Jeigu neturime antrosios pusės, ar tai reiškia, kad mes nesame atviri meilei? Nesame atvira širdimi?

- Pats pavadinimas „antroji pusė“ kalba apie tikėjimą, jog patys sau, kaip asmenybės, jei neturime gyvenimo partnerio, esame nevisaverčiai ir tik susiradę antrąją pusę galime didžiuotis ir džiaugtis kitais savo gyvenimo pasiekimais. Todėl žmonės dažnai renkasi bet ką, kad tik išsigelbėtų nuo nevisavertiškumo gėdos - va, neturiu antros pusės, vadinasi, esu nepilna(-s).

Ne kartą esu girdėjusi patarimą, bent jau moterims, kad norėdama sutikti tinkamą antrąją pusę turi... nenorėti jos sutikti. Na, jei esi vieniša, neturi vyro ir nori jį turėti, turi nustoti norėti, tada jis savaime atsiras būtent tada, kai jau tikrai nustosi jo laukusi ir norėjusi. Tai mūsų pačių susikurta sąlyga būti laimingai santykiuose su vyru tik tada, kai nebeliks noro užmegzti santykių. Ką tai reiškia? Tai sau paspęstos pinklės, tai neįvykdoma užduotis, tai savęs pasmerkimas vienatvei. Kodėl? Kai nori valgyti, ar lauki, kol nustosi jaustis alkana, kad galėtum pavalgyti? Kai nori miegoti, lauki, kol nustosi jo norėti, kad galėtum eiti į lovą ilsėtis?

Tai visiškai neefektyvi sąlyga, ji veda į beviltišką akligatvį, iš kurio nėra išėjimo. Jei lauksi, kol praeis noras turėti savęs vertą partnerį, artimą sielą, širdies draugą, žmogų, su kuriuo sieja nuoširdus ryšys, tada kokia prasmė jam ateiti į tavo gyvenimą, jei tau jo nebereikia?

O kol pasąmonėje yra programa, kad tai vienintelis būdas šiam troškimui išsipildyti, tol teks laukti ilgai ir bergždžiai, nes viduje vis tiek norėsi tokio žmogaus.

Troškimas turėti artimą žmogų yra visiškai natūralus. Kodėl turėtume nenorėti šiltų, nuoširdžių, kupinų meilės santykių? Mums savaime priklauso meilės ir nuoširdumo, abipusės pagarbos kupini santykiai su žmogumi, kuriuo žavimės, gerbiame, iš kurio semiamės įkvėpimo, motyvacijos ir entuziazmo. Puikūs santykiai su mums tinkančiu, mylimu ir mus mylinčiu partneriu yra mūsų prigimtinė teisė. Būdami kartu šiame pasaulyje padvigubiname meilę ir pilnatvę! Dviese galime daugiau nei po vieną. Tad kodėl gi to turėtume nenorėti? Kodėl staiga imti ir prisiversti nebetrokšti to, kas natūralu ir savaime suprantama?

Vienatvė - tai pasirinkimas. Galima būti santykiuose ir ją patirti. O galima patirti pilnatvę ir be tos vadinamos „antrosios pusės“. Tačiau, kaip sakiau, kurti pačius įvairiausius santykius su kitais žmonėmis, taip pat ir meilės bei partnerystės santykius, mums yra natūralu. O jei tokių santykių neturime, galime paklausti savęs: o kodėl aš jų nenoriu, ką prarasiu, jei turėsiu, ką teks daryti kitaip, nuo ko save saugau ir ginu?..

- Koks būtų jūsų palinkėjimas Valentino dienai - tiems, kurie turi antrąsias puses ir nori kurti harmoningus santykius?

- Ir tiems, kurie jau turi santykius su gyvenimo partneriu, ir tiems, kurie dar neturi, linkiu peržvelgti savo dogmas, lūkesčius ir įsivaizdavimą apie tai, koks tas kitas žmogus turi būti, kokias užduotis mes jam esame numatę, kokias pareigas savo vaizduotėje užkrovę, kokius įsitikinimus apie jį susikūrę. Dažnai būna taip, kad, atpalaidavę savo pačių sukurtų lūkesčių naštą, pažvelgiame į žmogų šalia savęs ir net nustembame, koks jis nuostabus ir tobulas.