×
(1/2) „Juk galėjau baigti teisę, įkurti savo kontorą ir gyventi kitaip. Bet pasirinkau kitokį gyvenimo kelią“, - sako geriausia aktore pripažinta Elzė Gudavičiūtė
Atsisiųsti
(2/2) „Juk galėjau baigti teisę, įkurti savo kontorą ir gyventi kitaip. Bet pasirinkau kitokį gyvenimo kelią“, - sako geriausia aktore pripažinta Elzė Gudavičiūtė
Atsisiųsti
2 nuotr.
„Juk galėjau baigti teisę, įkurti savo kontorą ir gyventi kitaip. Bet pasirinkau kitokį gyvenimo kelią“, - sako geriausia aktore pripažinta Elzė Gudavičiūtė
Jaunosios kartos aktorė Elzė Gudavičiūtė Auksinių scenos kryžių apdovanojimų dieną iš ryto gatvėje netikėtai rado kryželį, jį dabar nešiojasi pasikabinusi ant kaklo. Tai buvo simboliškas radinys, nes tos pačios dienos vakarą ji buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Pastarieji metai Elzei buvo ypač dosnūs vaidmenų. Kelios premjeros teatre, vienas pagrindinių vaidmenų Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. „Galbūt žvaigždės taip sudėliojo, kad man iš tiesų dabar viskas gražiai klostosi. O gal tiesiog dedu į savo veiklą daug pastangų, valios ir meilės“, - prisipažįsta mergina.
- Išduok, kada labiau tikėjaisi gauti Auksinį scenos kryžių - šiais metais už vaidmenis spektakliuose „Išvarymas“ ir „Apsivalymas“ ar pernai, kai buvai nominuota apdovanojimams už vaidmenį spektaklyje „Publika“?
- Turėjau daug darbų, repeticijų, ruošiausi magistro darbo gynimui. Todėl apie tokius garbingus apdovanojimus net nebuvo laiko pagalvoti, to kažkaip sureikšminti ar perdėtai džiaugtis. Kai šiais metais pamačiau, jog esu nominuota antrą kartą, taip pat nustebau. (Šypsosi.) Visa Teatro diena, kai vyko Auksinių scenos kryžių apdovanojimai, buvo išskirtinė. Su „No Theatre“ judėjimo aktoriais ta proga surengėme sau šventę - išsinuomojome limuziną, pasipuošėme vestuvinėmis suknelėmis. Švietė saulė, skambino varpai, buvo labai pakili nuotaika. Tądien dar sulaukiau kvietimo į aktorių atranką dėl vaidmens. Reikėjo atvykti greitai, tad nuskubėjau su vestuvine suknele ir gėlių puokšte. Ten nusistebėjo, ar aš kiekvieną kartą taip apsirengusi ateinu į atranką. (Juokiasi.) Simboliška ir tai, kad apdovanojimų dienos rytą gatvėje radau kryželį nuo rožinio, jį dabar nešiojuosi pasikabinusi ant kaklo. O vakare dar gavau ir antrą kryžių. (Šypsosi.)
- Už „No Theatre“ judėjimą šiemet Auksinį scenos kryžių gavęs tavo kolega Vidas Bareikis prieš keletą metų sakė, kad jums nebuvo lengva atkreipti visuomenės dėmesį į jaunąją aktorių kartą. Dėl to jums net teko eiti vaidinti į gatves. Ar tuo metu nepasigailėjai, kad pasirinkai nelengvą aktoriaus profesiją? Juk pradžioje studijavai teisę...
- Sutinku, kad profesija sunki. Bet dėl to niekada nebuvau pasigailėjusi. Aktorystę pasirinkau sąmoningai ir ėjau jos link kryptingai. Manau, kad dirbu ir valia žmogus gali daug pasiekti, todėl nuolat stengiuosi tobulinti savo aktorinius įgūdžius, žingsniuoti pirmyn. Todėl dvejonėms nebuvo laiko. Praėjęs teatro sezonas buvo įspūdingas - turėjau tris premjeras, dalyvavau Algimanto Puipos filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ kūrybiniame procese. Tada susimąsčiau - kaži ko laukti iš kito sezono? Pasirodo, šį sezoną taip pat netrūko veiklos - išėjo keturios mano teatrinės premjeros, gegužės pradžioje laukia penkta. Šie metai - labai kūrybingi. Tikiuosi, kad taip bus ir ateityje. (Šypsosi.)
- Filme tavo vaidinama viena iš trijų laisvo elgesio merginų turi rimtų psichologinių problemų, tavo heroję kamuoja bene sunkiausia dvasinė būsena. Kaip prisijaukinai tokį charakteringą vaidmenį?
- Visada laikiausi pozicijos, kad į sceną reikia neštis didelius jausmus. Kuriant vaidmenį „Miegančių drugelių tvirtovėje“ buvo galima eiti ir paviršiumi, bet aš visada stengiuosi nerti gilyn, ieškoti savo herojaus. Didžiųjų kritinių išgyvenimų atspindys ir yra visa vaidybos esmė. Stengiausi pati knaisiotis, ieškoti, nes man tai įdomu.
- Turbūt kalbi ir apie pokalbius su Vilniaus psichiatrijos ligoninės medikais, merginomis, kurios pardavinėja save gatvėse? Ar tokie pokalbiai davė naudos? Juk paprastai sunku išgauti iš žmogaus asmeninę informaciją.
- Pokalbiai davė labai daug naudos kuriant ne tik mano vaidmenį, bet ir visą filmą apskritai. Kai pamačiau tokias merginas gyvenime, išsigandau, kad gali nepavykti įtikinti žiūrovo, jog trūksta patirties. Vienos merginos akys spinduliavo neapykantą ir žiaurumą, tą žvilgsnį įsiminiau. Aktorius turi mokėti klausytis, stebėti žmones, juos tyrinėti. Tai profesijos pagrindas.
- Kaip į tavo kuriamus charakteringus vaidmenis tiek teatre, tiek kine reaguoja tavo artimieji?
- Šeima puikiai supranta, kad pasirinkau sunkią profesiją. Bet labai palaiko. Taikliomis pastabomis ypač padeda mama. Aš įsivaizduoju, kad jai galbūt nelengva žiūrėti, kaip dukra vaidina nusivalkiojusią laisvo elgesio merginą, mirusią išprotėjusią Džuljetą ar Londono landynių dugną pasiekusią anarchistę Olgą. Tačiau mano tėvai yra kultūros žmonės, viską puikiai supranta. Kaip ir tai, kad visi mano kuriami personažai nėra aš. Tai savotiški mano draugai, kuriuos labai myliu.
- Ko gero, darbą teatre ir kine sunku palyginti?
- Sutinku, kad teatras nuo kino skiriasi. Bet aš, ko gero, nelabai įvaldžiusi aktorystės amatą, nes į visus vaidmenis vienodai einu per meilę, atvirumą. Stengiuosi jais gyventi ir įtikėti, kad tie personažai realiai egzistuoja. Todėl kuriu su pagarba. Tiek teatre, tiek kine ieškau meninės tiesos ir išgyvenimo akimirkos. Todėl man vienodai svarbu, ar stoviu scenoje, ar prieš kamerą.
- Negalvojai apie darbą užsienio teatruose? Juk prieš įstodama į Muzikos ir teatro akademiją aktorystės mokeisi Štutgarte...
- Gyvenimas viską labai teisingai sudėlioja. Labai džiaugiuosi tuo, ką pati susikūriau čia. Kol kas man sekasi. Jei bus poreikis, išvyksiu. Puikiai moku vokiečių kalbą, bet kada galiu nuvažiuoti į Vokietiją ir pasakyti: „Ich suche Arbeit“ („Ieškau darbo“). Labai mėgstu keliauti ir kelionėms skiriu daug laiko. Man tai yra naujos patirties kaupimas, galimybė šiek tiek atsiriboti nuo teatro.
- Sakai, kad tau visai puikiai sekasi. Kaip manai, ar tai priklauso nuo įdėto darbo, talento, o gal visgi sėkmės?
- Galbūt žvaigždės tai lemia, kad man iš tiesų dabar viskas gražiai klostosi. O gal tiesiog dedu į savo veiklą daug rūpesčio ir valios, viską stengiuosi daryti su meile. Nežinau, kas ten surašyta danguje ir kaip toliau mano gyvenime klostysis, bet pasitikiu ir dėkoju. Kai susitinku su savo buvusiais grupės draugais teisininkais, jaučiuosi keistuole. Jie turi puikus darbus, naujus butus, sukūrę šeimas ir augina vaikus. Aš neturiu nei buto, nei mašinos, gyvenu nuomojamame kambarėlyje, bet man daugiau nieko ir nereikia. O juk galėjau baigti teisę, įkurti savo kontorą ir gyventi kaip jie. Bet pasirinkau kitokį gyvenimo kelią ir tuo džiaugiuosi.
Dosjė
GIMĖ 1984 m. lapkričio 18 d. Vilniuje.
IŠSILAVINIMAS Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos magistras.
APDOVANOJIMAI Už antraplanius moters vaidmenis spektakliuose „Išvarymas“ ir
„Apsivalymas“ šiais metais pelnė Auksinį scenos kryžių.
Jaunosios kartos aktorė Elzė Gudavičiūtė Auksinių scenos kryžių apdovanojimų dieną iš ryto gatvėje netikėtai rado kryželį, jį dabar nešiojasi pasikabinusi ant kaklo. Tai buvo simboliškas radinys, nes tos pačios dienos vakarą ji buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Pastarieji metai Elzei buvo ypač dosnūs vaidmenų. Kelios premjeros teatre, vienas pagrindinių vaidmenų Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. „Galbūt žvaigždės taip sudėliojo, kad man iš tiesų dabar viskas gražiai klostosi. O gal tiesiog dedu į savo veiklą daug pastangų, valios ir meilės“, - prisipažįsta mergina.
- Išduok, kada labiau tikėjaisi gauti Auksinį scenos kryžių - šiais metais už vaidmenis spektakliuose „Išvarymas“ ir „Apsivalymas“ ar pernai, kai buvai nominuota apdovanojimams už vaidmenį spektaklyje „Publika“?
- Turėjau daug darbų, repeticijų, ruošiausi magistro darbo gynimui. Todėl apie tokius garbingus apdovanojimus net nebuvo laiko pagalvoti, to kažkaip sureikšminti ar perdėtai džiaugtis. Kai šiais metais pamačiau, jog esu nominuota antrą kartą, taip pat nustebau. (Šypsosi.) Visa Teatro diena, kai vyko Auksinių scenos kryžių apdovanojimai, buvo išskirtinė. Su „No Theatre“ judėjimo aktoriais ta proga surengėme sau šventę - išsinuomojome limuziną, pasipuošėme vestuvinėmis suknelėmis. Švietė saulė, skambino varpai, buvo labai pakili nuotaika. Tądien dar sulaukiau kvietimo į aktorių atranką dėl vaidmens. Reikėjo atvykti greitai, tad nuskubėjau su vestuvine suknele ir gėlių puokšte. Ten nusistebėjo, ar aš kiekvieną kartą taip apsirengusi ateinu į atranką. (Juokiasi.) Simboliška ir tai, kad apdovanojimų dienos rytą gatvėje radau kryželį nuo rožinio, jį dabar nešiojuosi pasikabinusi ant kaklo. O vakare dar gavau ir antrą kryžių. (Šypsosi.)
- Už „No Theatre“ judėjimą šiemet Auksinį scenos kryžių gavęs tavo kolega Vidas Bareikis prieš keletą metų sakė, kad jums nebuvo lengva atkreipti visuomenės dėmesį į jaunąją aktorių kartą. Dėl to jums net teko eiti vaidinti į gatves. Ar tuo metu nepasigailėjai, kad pasirinkai nelengvą aktoriaus profesiją? Juk pradžioje studijavai teisę...
- Sutinku, kad profesija sunki. Bet dėl to niekada nebuvau pasigailėjusi. Aktorystę pasirinkau sąmoningai ir ėjau jos link kryptingai. Manau, kad dirbu ir valia žmogus gali daug pasiekti, todėl nuolat stengiuosi tobulinti savo aktorinius įgūdžius, žingsniuoti pirmyn. Todėl dvejonėms nebuvo laiko. Praėjęs teatro sezonas buvo įspūdingas - turėjau tris premjeras, dalyvavau Algimanto Puipos filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ kūrybiniame procese. Tada susimąsčiau - kaži ko laukti iš kito sezono? Pasirodo, šį sezoną taip pat netrūko veiklos - išėjo keturios mano teatrinės premjeros, gegužės pradžioje laukia penkta. Šie metai - labai kūrybingi. Tikiuosi, kad taip bus ir ateityje. (Šypsosi.)
- Filme tavo vaidinama viena iš trijų laisvo elgesio merginų turi rimtų psichologinių problemų, tavo heroję kamuoja bene sunkiausia dvasinė būsena. Kaip prisijaukinai tokį charakteringą vaidmenį?
- Visada laikiausi pozicijos, kad į sceną reikia neštis didelius jausmus. Kuriant vaidmenį „Miegančių drugelių tvirtovėje“ buvo galima eiti ir paviršiumi, bet aš visada stengiuosi nerti gilyn, ieškoti savo herojaus. Didžiųjų kritinių išgyvenimų atspindys ir yra visa vaidybos esmė. Stengiausi pati knaisiotis, ieškoti, nes man tai įdomu.
- Turbūt kalbi ir apie pokalbius su Vilniaus psichiatrijos ligoninės medikais, merginomis, kurios pardavinėja save gatvėse? Ar tokie pokalbiai davė naudos? Juk paprastai sunku išgauti iš žmogaus asmeninę informaciją.
- Pokalbiai davė labai daug naudos kuriant ne tik mano vaidmenį, bet ir visą filmą apskritai. Kai pamačiau tokias merginas gyvenime, išsigandau, kad gali nepavykti įtikinti žiūrovo, jog trūksta patirties. Vienos merginos akys spinduliavo neapykantą ir žiaurumą, tą žvilgsnį įsiminiau. Aktorius turi mokėti klausytis, stebėti žmones, juos tyrinėti. Tai profesijos pagrindas.
- Kaip į tavo kuriamus charakteringus vaidmenis tiek teatre, tiek kine reaguoja tavo artimieji?
- Šeima puikiai supranta, kad pasirinkau sunkią profesiją. Bet labai palaiko. Taikliomis pastabomis ypač padeda mama. Aš įsivaizduoju, kad jai galbūt nelengva žiūrėti, kaip dukra vaidina nusivalkiojusią laisvo elgesio merginą, mirusią išprotėjusią Džuljetą ar Londono landynių dugną pasiekusią anarchistę Olgą. Tačiau mano tėvai yra kultūros žmonės, viską puikiai supranta. Kaip ir tai, kad visi mano kuriami personažai nėra aš. Tai savotiški mano draugai, kuriuos labai myliu.
- Ko gero, darbą teatre ir kine sunku palyginti?
- Sutinku, kad teatras nuo kino skiriasi. Bet aš, ko gero, nelabai įvaldžiusi aktorystės amatą, nes į visus vaidmenis vienodai einu per meilę, atvirumą. Stengiuosi jais gyventi ir įtikėti, kad tie personažai realiai egzistuoja. Todėl kuriu su pagarba. Tiek teatre, tiek kine ieškau meninės tiesos ir išgyvenimo akimirkos. Todėl man vienodai svarbu, ar stoviu scenoje, ar prieš kamerą.
- Negalvojai apie darbą užsienio teatruose? Juk prieš įstodama į Muzikos ir teatro akademiją aktorystės mokeisi Štutgarte...
- Gyvenimas viską labai teisingai sudėlioja. Labai džiaugiuosi tuo, ką pati susikūriau čia. Kol kas man sekasi. Jei bus poreikis, išvyksiu. Puikiai moku vokiečių kalbą, bet kada galiu nuvažiuoti į Vokietiją ir pasakyti: „Ich suche Arbeit“ („Ieškau darbo“). Labai mėgstu keliauti ir kelionėms skiriu daug laiko. Man tai yra naujos patirties kaupimas, galimybė šiek tiek atsiriboti nuo teatro.
- Sakai, kad tau visai puikiai sekasi. Kaip manai, ar tai priklauso nuo įdėto darbo, talento, o gal visgi sėkmės?
- Galbūt žvaigždės tai lemia, kad man iš tiesų dabar viskas gražiai klostosi. O gal tiesiog dedu į savo veiklą daug rūpesčio ir valios, viską stengiuosi daryti su meile. Nežinau, kas ten surašyta danguje ir kaip toliau mano gyvenime klostysis, bet pasitikiu ir dėkoju. Kai susitinku su savo buvusiais grupės draugais teisininkais, jaučiuosi keistuole. Jie turi puikus darbus, naujus butus, sukūrę šeimas ir augina vaikus. Aš neturiu nei buto, nei mašinos, gyvenu nuomojamame kambarėlyje, bet man daugiau nieko ir nereikia. O juk galėjau baigti teisę, įkurti savo kontorą ir gyventi kaip jie. Bet pasirinkau kitokį gyvenimo kelią ir tuo džiaugiuosi.
Dosjė
GIMĖ 1984 m. lapkričio 18 d. Vilniuje.
IŠSILAVINIMAS Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos magistras.
APDOVANOJIMAI Už antraplanius moters vaidmenis spektakliuose „Išvarymas“ ir
„Apsivalymas“ šiais metais pelnė Auksinį scenos kryžių.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
