respublika.lt

2017 rugsėjo 24, sekmadienis

Laisval kortel 2

Dž.Stainbeko svajonės kainanuotraukos

2017 liepos mėn. 14 d. 18:40:12
Milda KUNSKAITĖ

Džono Stainbeko (John Steinbeck), vieno garsiausių XX a. Amerikos rašytojų, knygos yra skaitomos visame pasaulyje, jo pavardė rašoma greta E.Hemingvėjaus (E.Hemingway) ir V.Folknerio (W.Faulkner). Bet siekdamas literatūrinio pripažinimo rašytojas iš Kalifornijos turėjo pereiti per daugybę išmėginimų, padirbėti juodadarbiu, sargu, valytoju.

 

Nevyriška profesija

Vaikystėje mėgstamas Dž.Stainbeko užsiėmimas buvo nieko neveikti: jis dažnai sėdėdavo prie lango savo kambaryje svajodamas ir fantazuodamas. O tuo metu jo mama graužėsi: „Tiesiog nesuprantu, ką ir galvoti apie Džoną. Jis bus arba genijus, arba vėjo pamušalas.“ Jau aukštesnėse klasėse, prisiskaitęs Džeko Londono, vaikinas pradėjo kurti apsakymus. Jis net išsiuntinėdavo juos žurnalams prasimanytu vardu be atgalinio adreso ir laukė stebuklo. „Žinoma, niekas jų nespausdino, nes redakcijos negalėjo su manimi susisiekti... Įdomu, apie ką tuomet galvojau? Labiau negu mirties bijojau sulaukti neigiamo atsakymo, bet dar labiau - kad kurią nors iš tų istorijų išspausdins“, - vėliau prisimindavo garsusis autorius.

Baigęs mokyklą Dž.Stainbekas galutinai įsimylėjo literatūrą ir nusprendė tapti garsiu rašytoju. Tačiau tėvai šioms fantazijoms nepritarė, nes rašymo nelaikė vyrišku darbu, ir įtikino sūnų siekti „normalaus išsilavinimo“. Motinos spiriamas Dž.Stainbekas 1919 m. įstojo į prestižinį Stanfordo universitetą, tačiau studijos jame kainavo brangiau, negu galėjo mokėti jo šeima. „Per didelės ambicijos ir per mažai pinigų“, - taip vėliau šį savo gyvenimo laikotarpį apibūdino garsusis rašytojas. Norėdamas tęsti mokslus, Dž.Stainbekas buvo priverstas uždarbiauti vietos kavinėje - plauti nešvarius indus. Vaikinas universitete atsikankino 6 ilgus metus, bet metė studijas, taip ir nebaigęs kurso. Tėvų siaubui, jis liko ištikimas savo svajonei tapti „didžiu rašytoju“.

Amerikietiškoji svajonė


Siekdamas įgyvendinti savo svajonę, Dž.Stainbekas išvyko į Niujorką. Tačiau miestas pasirodė toli gražu ne toks puikus, kokį jį įsivaizdavo jaunasis romantikas. „Pro iliuminatorių žiūrėjau į miestą, ir jis mane išgąsdino. Buvo jame kažkas atstumiančiai pasibaisėtino - į dangų kylantys namai, besistiebiantys pro krintančius žiburius. Drebančiais keliais išlipau persigandęs, sušalęs, apimtas paniško siaubo“, - prisiminė Dž.Stainbekas savo pirmąją pažintį su didmiesčiu.

Kaip dažnai būna, niekas neįžvelgė ambicingą jaunuolį tapsiant „didžiu rašytoju“. Jam teko eiti dirbti juodadarbiu, vairuotoju, dailide, sargu ir net valytoju. Bet jis niekada neatsisakė svajonės ir reguliariai siuntinėjo rankraščius įvairioms leidykloms. „Mes patiriame pralaimėjimą po pralaimėjimo, - kartą nusiminęs Dž.Stainbekas rašė savo bičiuliui, - ir nemanau, kad kam nors iš mūsų būtų likę pakankamai jėgų, ir mes vis dar bandome galva pramušti anglakalbio romano sieną ir laižomės savo įbrėžius, tarsi žaizdas, gautas garbingame kare... Kiek daug triūso prireikia parašyti vienam romanui.“

Tik 1929 m. jam už pastangas buvo atlyginta. Viena iš septynių leidyklų, į kurias autorius nusiuntė savo romaną „Aukso taurė“, sutiko rankraštį išspausdinti. Dž.Stainbekas buvo devintame danguje iš laimės: jis manė, kad tai jam padės ne tik atsistoti ant kojų profesiniu požiūriu, bet ir susitvarkyti asmeninį gyvenimą (vaikinas mergino Kerolę Hening ir galvojo apie vedybas). Bet leidėjai apgavo nepatyrusį rašytoją ir net nepasivargino nusiųsti jam knygos autorinių egzempliorių. Apie tai, kad „Aukso taurė“ jau išleista, jis sužinojo atsitiktinai, atradęs ją viename knygų kioske. Be to, leidėjai pamiršo išsiuntinėti „Aukso taurę“ kritikams, todėl Dž.Stainbeko romano pasirodymas taip ir liko nepastebėtas. Pirmosios sėkmės autorius sulaukė dar po 6 metų, pasirodžius knygai „Tortiljų kvartalas“. Paskui buvo apysaka „Pelės ir žmonės“, po jos kritikai pirmą kartą prakalbo apie Dž.Stainbeką kaip apie rimtą rašytoją. O romanas „Rūstybės kekės“, visuomenėje sulaukęs didelio atgarsio, dar patvirtino šią nuomonę. Romanas, pasakojantis apie Didžiosios depresijos laikus, dvejus metus laikėsi bestselerių sąrašuose. Knygos pasisekimas net patraukė Holivudo veikėjų dėmesį, ir 1940 m. režisierius Džonas Fordas (John Ford) ją ekranizavo. Tais pačiais metais už „Rūstybės kekes“ Dž.Stainbekui buvo skirta Pulicerio premija - aukščiausias JAV apdovanojimas literatūros srityje.

Šiuolaikinės literatūros meistras


Antrojo pasaulinio karo metais Dž.Stainbekas dirbo karo korespondentu ir dalyvavo daugybėje karinių operacijų. Tačiau literatūra šį romantiką visada žavėjo labiau negu realus gyvenimas: karo iškankintas, jau 1944 m. jis išėjo į atsargą ir grįžo namo. Pasisemti naujų įspūdžių Dž.Stainbekas išvyko tik po trejų metų - 1947 m. rašytojas nuvyko į SSRS. Šios kelionės rezultatas buvo „Rusų dienoraštis“, kuriame jis objektyviai aprašė šalį ir žmones. Dž.Stainbeko svajonė tapti garsiu rašytoju išsipildė - jis buvo pradėtas vadinti „vienu iš šiuolaikinės amerikiečių literatūros meistrų“. Bet ne viskas buvo taip sklandu: 1948 m. per automobilio avariją žuvo jo geriausias draugas Edas Riketsas, o po poros mėnesių garsų autorių paliko žmona.

Gyvenimas Niujorke neteko bet kokios prasmės, rašytoją apėmė depresija ir jis grįžo į Kaliforniją, į senus tėvų namus: „Apsisuko visas gyvenimo ratas, ir viduje liko dvidešimt metų. Tiesiog stebėtina! Kokie nuostabūs metai ir kokia liūdna pabaiga, - svarstė literatas. - Vėl grįžau į tą mažą namą. Jis nė kiek nepasikeitė, ir svarstau, ar pasikeičiau aš pats... Kartais mane apima panika, bet manau, kad tai yra visiškai normalu. O kartais man atrodo, kad apskritai nieko nebuvo...“

Praėjo keletas mėnesių ir, atsigavęs po netekčių, jis vėl sėdo prie rašomojo stalo. O 1962 m. Dž.Stainbekui buvo skirta Nobelio literatūros premija už „realistinį ir poetinį talentą, derantį su švelniu humoru ir aštriu socialiniu žvilgsniu“. Dar po 6 metų, 1968 m., „New York Times“ parašė: „Dž.Stainbekui nereikėjo Nobelio premijos. Nobelio komitetui reikėjo jo. Jis užima stabilią vietą mūsų literatūroje. Jo įtaka jaučiama daugybėje kitų rašytojų kūrinių; jie iš jo išmoko, kaip visų pamirštą žmogų paversti nepamirštamu.“ Tačiau pats Dž.Stainbekas niekada neskaitė šio straipsnio - jis buvo parašytas jam mirus. 66 metų autorius mirė Niujorke 1968 m. gruodžio 20 d. nuo širdies nepakankamumo.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PERGALĖ: vyrų rankinio Čempionų lygos turnyro D grupės antrojo turo rungtynėse šeštadienį „Montpellier HB“ klubas, kuriam atstovauja Jonas Truchanovičius, išvykoje 28:24 įveikė Čekovo „Medvedi“ ekipą ir iškovojo antrąją pergalę.
  • NESĖKMĖ: Vilniaus „Kibirkšties“ komanda Rytų Europos krepšinio lygos čempionato pirmojo etapo Liepojoje antrosiose rungtynėse šeštadienį 64:73 pralaimėjo Košicės „Good Angels“ ekipai ir patyrė pirmąją nesėkmę.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar galima susikurti laimę Lietuvoje?

balsuoti rezultatai

Ar tikite materialinės pagalbos prašymais, skelbiamais socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +11   +14 C

   +7  +12 C

 

   +6   +9 C

   +17  +21 C

  +17 +21 C

 

   +17  +18 C

    6-11 m/s

     0-5 m/s

 

      1-5 m/s

 

USD - 1.1961 PLN - 4.2672
RUB - 68.8885 CHF - 1.1588
GBP - 0.8816 NOK - 9.3193
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12