Dž.Eniston pavargo būti muilo operos heroje

- Dženifer, šiemet jums teko paskelbti nemažai pareiškimų dėl įvairiausių bandymų išvesti jus iš pusiausvyros...

- Ką čia pasakysi... Aš jau soti iki kaklo nesibaigiančių gandų apie mano padėtį - tiesiogine ir perkeltine prasme. Iš pradžių turėjau gėdytis skyrybų. Paskui buvo be perstojo teisiama ir gėdijama dėl nesėkmingų mėginimų rasti naują vyrą. Ištekėjau - ir mano santuoka tiesiog narstoma po kaulelį. Kišimasis į asmeninį gyvenimą peržengė visas ribas! Aš ilgai mėginau save įtikinti, kad bulvarinius leidinius reikia vertinti kaip komiksus. Tiesiog tokia muilo opera žmonėms, besistengiantiems nukreipti dėmesį nuo savo problemų. Bet riba pasiekta, daugiau nenoriu nekreipti dėmesio į visa tai. Noriu tvirtai ir aiškiai išsakyti savo poziciją: moterys be vyro yra tokios pat vertingos kaip ištekėjusios, o bevaikės - lygiai tokios pačios moterys, kaip ir tos, kurios vaikų turi. Nėra būtinybės tekėti arba gimdyti, kad jaustumeisi laiminga. Lygiai taip pat tik pati moteris turi teisę rinktis, kas yra gerai jos kūnui, išvaizdai ir kas ją daro gražią ir laimingą, sėkmingą arba ne. Mes esame visavertės asmenybės su vyru ar be jo, su vaiku ar be.

- Ar tai reiškia, kad dabar motinystė neįeina į jūsų planus?

- Tikrai žinau viena: velniškai pavargau būti nuolatine muilo operos heroje. Ir atsisakau būti nelaimingų, liūdinčių dėl vaikų neturėjimo moterų kolekcijoje, it adata persmeigtas drugelis. Motinystė man nėra savitikslis būdas „išbaigti savo paveikslą“, kaip mūsų dabartinė kultūra bando pateikti šį klausimą. Aš atsisakau būti mažiau įdomi, mažiau svarbi dėl to, kad neturiu vaiko.

- Jūsų vyras Džastinas Teru (Justin Theroux) jus labai jaudinamai gina ir palaiko...

- Taip. Norite sužinoti, kodėl, mano požiūriu, jis yra Teisingas Vyras? Džastinas mane visada mato ir girdi, jaučiuosi dievinama, nepriklausomai nuo to, kokia mano arba jo būsena. Manyje nėra nieko - nei viduje, nei išorėje - ko aš gėdyčiausi, bijočiau jam parodyti. Ir dėl to pasireiškia visa geriausia, kas manyje yra. Taigi labai juo rūpinuosi. Džastinas pernelyg geras žmogus, kad leisčiau jį įskaudinti.

- Savo paskutiniame filme „Naujametinis vakarėlis“ jūs ir vėl vaidinate tokią pobjaurę viršininkę, nelabai malonią asmenybę. Keista, kad pastaruoju metu jūs tarsi vengiate vaidinti gražutes ir „gerutes paprastas mergaites“. O juk po „Draugų“ jus būtent tokią nori matyti žiūrovai.

- Klausykit, jau galiu nesirūpinti savo įvaizdžiu, šią karjeros ribą jau peržengiau.

- Ar tiesa, kad iš pradžių ketinote tapti rimta dramatine aktore ir visai nesvajojote apie karjerą komedijose. O jūsų tėtis, Džonas Enistonas, apskritai manė, kad aktorystė - ne jums?

- Tėtis nerimavo, kad aktorystės sunkumai gali sudaužyti man širdį. Ir būsiu pasmerkta gyvenimui, kupinam pavojų, baimės ir nepasitikėjimo rytdiena. O aš norėjau įrodyti ir jam, ir sau: nepasiduosiu, kad ir kaip blogai būtų. Užsispyrimas ir atkaklumas - mano kelias į šlovę. (Juokiasi). Vienu metu mokiausi aktorių koledže ir kai vaidinau spektaklyje pagal A.Čechovo pjesę, salėje visi kvatojo. Ne juokėsi, o būtent kvatojo. Užuot mano vaidybą priėmę rimtai, kaip aš tikėjausi. Iš pradžių jaučiausi labai įžeista. Bet paskui dėstytojas pasakė, kad buvau netyčia labai juokinga ir kad tai didelis talentas - komiko. Tada supratau: mokėjimas prajuokinti publiką nėra blogai. Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti pritaikyti savo gebėjimus, tą garsųjį lengvumą, ir tamsesnėse istorijose. Nes visų mūsų gyvenime būna sunkių, niūrių laikotarpių. Būdavo konfliktų ir su režisieriais, ir su kolegomis, kai nesutikdavau su jų nuomone, kaip man vaidinti savo vaidmenį arba kokią nors sceną. Bet niekada neprieidavau iki to, kad pasiduočiau ir viską mesčiau velniop. Nors kai kada atrodo, kad stresas yra nepakeliamas. Bet įvyksta tarsi stebuklas - suvoki, kad įmanoma pergyventi ir tai.

- Susimąstote, koks likimas aktorystėje jūsų laukia?

- Žinote, atėjo laikas, kai nesu visai tikra, kuria kryptimi reiktų judėti. Esu kryžkelėje. Bandau suprasti, kas mane gali įkvėpti, priversti pajusti, žinote, tokį vidinį stumtelėjimą - štai taip! Tai, kas anksčiau sukeldavo panašius pojūčius, daugiau nebeveikia... Tad dabar man svarbiausia - rasti tai, dėl ko mano širdis vėl uždainuos ir ims garsiai tuksėti!

- Daug daug kartų girdėjote klausimą: kaip jums pavyksta išlikti tokiai jaunai?

- Regis, aš taip pat daug daug kartų labai nuobodžiai atsakydavau į šį klausimą (juokiasi). Net nepatogu kartotis. Drėkinimas - ne tik odos, bet ir viso organizmo - gerkite vandens. Ir daugiau miegokite. Dar stengiuosi vengti saulės. Anksčiau degindavausi be sąžinės graužimo. Bet oda, ypač veido ir kaklo, daug saulės spindulių, deja, neatleidžia. Mano manymu, daug kas priklauso nuo savijautos. Kuo jaunesnės jaučiamės, ir fiziškai, ir psichologiškai, tuo geriau atrodome. Labai paprasta. Reikia su savimi ir savo kūnu teisingai elgtis. Na, ir, aišku, pagrindinis jaunatviškumo raktas slypi laimingame asmeniniame gyvenime.

- O įdomu, kaip susidorojate su neišvengiamomis nesaikingo valgymo, gėrimo per šventes pasekmėmis?

- Žinote, sveika gyvensena, tinkama mityba ir kasdieninis sportavimas man per ilgus metus įaugo į kraują. Nepriklausomai nuo to, šventės ar pilka kasdienybė. Todėl per atostogas galiu ramiai sau leisti lengvabūdiškai žiūrėti į valgymą. Bet ne tokį, kad paskui už tai mokėčiau dvigubu krūviu sporto klube.

- Kaip dabar prasideda jūsų diena?

- Nuo sočių pusryčių. Paskui keletą minučių medituoju. Padeda nuskaidrinti sąmonę ir išvalyti galvą. Geriu multivitaminus. Per dieną būtinai randu laiko jogai, bėgimo takeliui, treniruokliui... Vakarais daugiausia valgau baltymingą maistą, daržovių. Pietums - žalių daržovių salotų, bet be pomidorų. O mano mėgstamas užkandis - obuolys su riešutų sviestu.

- O jei vis dėlto nepavyksta išvengti streso ir išlaikyti pusiausvyrą, ką darote tada?

- Kai suprantu, kad išties visiškai nusiplūkiau, nulekiu į vieną iš savo mėgstamų vietelių. Dažniausiai į Meksiką - į šilumą, kur smėlio paplūdimiai. Ten galiu kaip reikiant atsipalaiduoti. O masažai ir SPA praverčia, jeigu nėra galimybės įšokti į lėktuvą ir nuskristi prie jūros. Aš daug keliauju darbo reikalais. O savo asmeniniais, deja, mažai. Mėgstu mažyčius viešbutukus, ramius, ne prabangius, kur maža žmonių ir jautiesi kaip bute, o ne viešbutyje.

- Kas jums yra brangiausia gyvenime, šventa, ko negalėtumėte atsisakyti nei pavargusi, nei gerai besijausdama?

- Leisti laiką su vyru - tai tikrai šventa. Su savo šuniukais, ir senomis ištikimomis draugėmis pabendrauti - tai taip pat šventas reikalas. Niekada jų į nieką neiškeisiu.

- O koks projektas jums yra prioritetinis, svarbiausias jūsų širdžiai, ne dėl karjeros ar pinigų?

- Aš dvidešimt metų remiu tyrimus, kuriuos atlieka gydytojai viename vaikų mokslinių tyrimų centre. Tie žmonės mane įkvepia. O mano širdis kaskart persipildo jauduliu ir kone šoksta iš krūtinės, kai matau vaikelius, sergančius sunkia liga. Tie vaikai - narsiausi pasaulyje žmogučiai!

Parengta pagal priedą „TV publika“