respublika.lt

Dramatiškas gyvenimas

2018 gruodžio mėn. 18 d. 11:01:11
Milda Kunskaitė

Kai britų aktorė Kler Foj (Claire Foy) gavo Elžbietos II vaidmenį seriale „Karūna“ (viename brangiausių televizijos istorijoje), ji suvokė - dabar visada bus siejama su garsiausia pasaulyje monarche. Suvaidinusi Elžbietą, Kler tapo pasaulinio lygio žvaigžde ir už šį vaidmenį pelnė dvi prestižines statulėles - „Auksinį gaublį“ ir „Emmy“.

 

Laimė, dėl ateities Kler apsiriko. Įrodymas - du didelio biudžeto filmai, pasirodę 2018 m. Vienas jų - „Mergina voratinklyje“, kuriame jai patikėta suvaidinti heroję, be galo tolimą karališkiesiems rūmams. Lisbet Salander - tatuiruota programišė, siekianti atkeršyti vyrams, nuskriaudusiems moteris. Pati Kler, nepaisant to, ką jai teko patirti gyvenime, kaip tikras chameleonas geba virsti bet kuo. K.Foj - smulkutė, trapi, nuoširdi moteris, pasižyminti puikiu humoro jausmu, tiksliau, saviironija.

- Kler, tikriausiai nebuvo lengva sutikti vaidinti Lisbet Salander, juk prieš jus šią švedų rašytojo Stigo Larsono romanų heroję vaidino kitos aktorės, jūs trečioji...

- Turiu didelę patirtį vaidinti įvairiausių literatūros kūrinių herojes ir realiai egzistuojančias. Žinau, kad vis tiek būsiu kritikuojama ir lyginama. Kitų variantų nėra. Tai tarsi kopti į kalną. Jau papėdėje kyla sunkumų. Todėl nesakysiu, kad visų tų filmų nežiūrėjau, kad man nesvarbu ir taip toliau. „Mergina su drakono tatuiruote“ žiūrėjau gerokai seniau, prieš sulaukdama pasiūlymo vaidinti šį vaidmenį. Įtariu, jie tada nė nežinojo apie mano egzistavimą (juokiasi). O aš mokiausi teatro mokykloje ir puikiai suvokiu - ir iki manęs šimtai aktorių vaidino Šekspyro pjesėse, ir po manęs vaidins. Ir ką? Svarbu viena - kad Lisbet Salander tęstų savo kelią. Kaip Džeimsas Bondas! Svarbiausia, savo vaidyba jos nesunaikinti, štai ir viskas. Ir puikiai žinau, kad aš - ne Runi Mara (Rooney Mara), kad ir kaip norėčiau ja tapti.

- Juk po „Karūnos“ jūs gatvėje tikriausiai esate atpažįstama, o dabar kaip bus?

- Visai ne. Niekas manęs neatpažįsta. Net jei pasirodyčiau apsirengusi kaip Elžbieta II, spėju, pamanytų, kad tiesiog esu viena iš karalienę vaizduojančių jos gerbėjų.

- Beje, o karalienė ar žiūrėjo serialą?

- Nežinau. Mes tikrai žinome, kad žiūrėjo jos šeimos nariai. Bet ar ji pati - informacijos neturime... Beje, man patinka manyti, kad ji nežiūrėjo. Man taip kažkodėl lengviau. Aš, tarp kitko, labai džiaugiuosi, kad princas Haris vedė Megan Markl (Meghan Markle). Juk ji - aktorė! Mes, aktorės, turime mūru stoti viena už kitą! (Juokiasi.)

- Tiek to, grįžkime prie Lisbet Salander vaidmens. Vis dėlto tai pirmas tikras didelio biudžeto filmas jūsų karjeroje. Jums tikriausiai teko paplušėti dėl savo fizinės formos - juk filme daug veiksmo...

- Labai daug. Lenktynės su motociklais, muštynės, susišaudymai. Bet man patiko. Ypač tos treniruotės, kur buvo mokoma įvairių kovos būdų. Guzų gavau daug, užtat pirmą kartą supratau: nesu tokia fiziškai bejėgė, kaip maniau visą gyvenimą. Puiku, kad teko gerokai daugiau kliautis savo kūnu, negu galva. O tatuiruotės, tarp jų ir garsiausia - drakono ant nugaros, aišku, privargino. Ir kai man jos buvo piešiamos, ir kai reikėdavo laiku jų atsikratyti, kad neišgąsdinčiau artimųjų, ypač prieš šeimos susibūrimus.

- Su šiuo nauju filmu pataikėte į dešimtuką - moteris naudojasi savo nepaprastais gebėjimais, kad žiauriai nubaustų vyrus...

- Taip. Bet ji tai daro ne tam, kad už ką nors atkeršytų. O vien siekdama nubausti vyrus! Iš principo! Lisbet nusispjauti ant visuomenės. Ji nieko nepalaiko, nieko neteisia. Tiesiog įsibrauna į kompiuterius, kuriuose saugomos paslaptys, ir siekia savo tikslų. Manau, Lisbet iš tiesų visai ne superherojė. Ji tiesiog amžina autsaiderė ir labai nelaimingas žmogus. Vienintelė jos tikra jėga - niekada nepasiduoti. Kautis iki galo, net ir ne pergalingo, o labai skaudaus. Ta prasme ji yra žmogiškiausia herojė iš visų, kurias man teko vaidinti. Ir visa ta ekipuotė, kamufliažas ir grimas - tik būdas atbaidyti kiekvieną, kas drįs prisiartinti. Būdas parodyti: nesugalvokite manęs neįvertinti!

- Norite pasakyti, Bakingamo rūmuose jums buvo ne taip komfortiška, kaip išsitatuiravus bėgioti su pistoletu?

- Kalbant tiesiai, Lisbet savo prigimtimi man artimesnė negu karalienė. Juk Elžbietą kaip vaidinau - reikėjo vien akimis „telegrafuoti“ visas emocijas ir išgyvenimus žmogaus, kuris yra nepaprastai uždaro būdo ir pagal prigimtį, ir dėl jos daliai tekusių darbo ir gyvenimo aplinkybių.

- Kaip tapote aktore?

- Buvau jauniausia iš trijų vaikų. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 8-eri. Labai stengiausi niekam netrukdyti, visiems įtikti ir visus sutaikyti. Matyt, manyje susikaupė daug reikiamu momentu nerealizuoto pykčio. Aš laiku nepaklusau instinktams, štai kur esmė. Tapau nervinga, nuolatos įsitempusi. O pykau taip pat vien ant savęs! Nes visada dariau ne tai, ko norėjau, o tai, ko, kaip įsivaizduodavau, iš manęs buvo tikimasi. Mano misija buvo nenuvilti, nenuliūdinti. Neleidau sau išeiti į pasaulį tokia, kokia buvau iš tikrųjų. Savo dukrai aš leidžiu rėkti, net skandalyti, reikalauti, niršti - nesislėpti savyje, kaip austrei kriauklėje. Juk tik sprendimas tapti aktore mane išlaisvino iš viso to baisaus chaoso, tvyrojusio sieloje...

Dukrai gimus filmavausi dvejus metus be pertraukos. Dar begaliniai skraidymai lėktuvu, raudonieji kilimai, pristatymai ir taip toliau. Mano mažajai buvo pusė metų, kai pasiėmiau ją kartu į Afriką - ten buvo filmuojami keli „Karūnos“ epizodai. Dukrą visada imdavau su savimi į filmavimo aikštelę. Nenorėjau skirtis. Nors mano mama gyvena Londone ir visada gali dukrytę prižiūrėti. O paskui iškart pradėjau ruoštis filmui „Mergina voratinklyje“.

- Tiesa, kad jūs vaikystėje daug sirgote ir apskritai mažai kas tikėjo, kad tapsite aktore?

- 13-os metų susirgau jaunatviniu artritu. Labai skauda, kūnas neklauso, judi su ramentais. Kažkaip susitaikiau su mintimi, kad kūnas manęs niekada neklausys. Man tapo svarbu ką nors daryti - ir tą, ir aną, ir dar šitą. Kol dar gyva. Tada ir nukreipiau savo žvilgsnį į teatrą... Bet tik po 5 metų, kai išsigydžiau artritą, likimas man padėjo apsispręsti. Būnant 17-os už akies susidarė auglys. Mane tai galutinai pribaigė. Laimė, vėliau paaiškėjo, kad jis yra gerybinis. Užtat būtent tada suvokiau - neturiu ko prarasti. Reikia atversti kortas. Reikia pamėginti „atsiplėšti“ tai, apie ką svajoju. Ir įstojau į universiteto dramos ir kino skyrių.

- Nepaisant likimo smūgių, tapote sėkmės lydima aktore. Tai turėjo gerokai pakeisti jūsų gyvenimą...

- Žinote, seniai nustojau tikėti laime. Manau, galima jaustis neįtikėtinai laimingai vieną minutę. O jau kitą pasijusti be galo nelaiminga. Susitaikiau su tuo, kad mano gyvenimas yra dramatiškas. Ir čia nėra nieko baisaus. Būnu laiminga, bet nelaukiu, kad ši būsena truks amžinai. Ne mano atvejis. Aš neišlepusi. Ir ne tas žmogus, kuris į klausimą „Kaip sekasi?“ atsako: „Viskas puiku“.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
ansamblis

Ar esate savo vaikui samdę repetitorę?

balsuoti rezultatai

Ar jūsų pažįstami pateko į šauktinių sąrašus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-11      -3 C

  -12     -8     C

 

 -15   -11  C

-6      0  C

  -6      -4     C

 

   -9     -6    C

3-7 m/s

2-3 m/s

 

2-3 m/s

 

reklama
Kalėdos 2018