respublika.lt

2018 rugpjūčio 20, pirmadienis

Aukso veršio prakeiksmas: kaip pinigai varė žmoniją iš protonuotraukos (1)

2018 liepos mėn. 30 d. 07:02:14
Milda KUNSKAITĖ

Auksas - vienas brangiausių metalų planetoje, turtingumo simbolis. Apie jį buvo kuriamos legendos, rašomos knygos ir kuriami alegoriniai pasakojimai. Tarp kitko, senovės išminčiai neretai perspėdavo palikuonis: auksas - ne tik gerovės ir valdžios, bet ir beprotybės šaltinis.

 

Aukso mitologija

Žmonės auksą vertino visais laikais, nuo tada, kai išmoko jį išgauti, tai yra prieš daugiau kaip 5 tūkstančius metų. Jau senovės Egipto gyventojai suprato šio reto metalo vertę, jį laikė dievų atributu ir apie jį kūrė legendas. Svarbiausios egiptiečių dievybės - dievo Ra - įsikūnijimu buvo laikomas kas rytą danguje pasirodantis auksinis veršelis - Saulė, kuris iki vidurdienio bręsta ir tampa jaučiu. Pagal kitą legendą, Ra buvo mirtingas kūrėjas visko, kas egzistuoja, o susenęs jis virto aukso lašais, kurie pasklido Žemėje. Kitų senųjų civilizacijų mitologijoje taip pat atsispindi aukso vertė. Pavyzdžiui, šiaurės gentys tikėjo Aukso boba - tylos, ramybės ir namų gerovės deive. Skandinavų mitologijoje Toro, antrojo pagal svarbą dievo po Odino, žmonos plaukus nykštukai nukalė iš gryno aukso. Visi Asgardo dievai jaunystės sėmėsi iš aukso obuolių, kurie augo deivės Idunos sode. Kai milžinas Tjacis obuolius pavogė, dievai vos nežuvo. Panašus simbolis yra būdingas ir senovės graikų legendoms. Auksinius obuolius, saugomus hesperidžių, kadaise užaugino Žemės deivė Gaja ir padovanojo juos vestuvių dieną Dzeusui ir Herai, o vėliau Herakliui teko juos pavogti, atliekant vieną iš savo žygdarbių.

Graikų legendose pirmą kartą atsiranda ir aukso klastingumo motyvas - apie tai liudija karaliaus Mido istorija. Kartą dievas Dionisas jį apdovanojo galia paversti auksu viską, prie ko prisilies. Mido džiaugsmas truko neilgai - netrukus jis suprato, kad jo laukia mirtis iš bado, juk valgis ir gėrimai taip pat virsdavo auksiniais. Galų gale Dionisas pasigailėjo karaliaus ir atsiėmė iš jo savo „dovaną“.

Indėnų auksas

Auksas išties buvo nepaprastai svarbus senųjų civilizacijų gyvenime, tačiau jo griaunamoji jėga pradėjo pasireikšti gerokai vėliau, o vienu iš ryškesnių pavyzdžių gali būti istorija, kaip konkistadorai užkariavo Inkų imperiją. 1531 m. užkariautojas Fransiskas Pisaras (Francisco Pizarro) atvyko į indėnų valdas, kur jo būrys paėmė į nelaisvę inkų valdovą Atahualpą. Kaip išpirką inkai tris mėnesius rinko auksą ir nešė jį F.Pisarui, bet išgelbėti valdovo gyvybės jiems nepavyko. Apakinti pamatytos prabangos, ispanai toliau skverbėsi į žemyno gilumą, ieškodami lobių. Inkų dvasią jau pakirto Atahualpos mirtis, todėl užimti imperijos sostinę Kuską ispanams nebuvo sunku. Pasak liudytojų, miestas tiesiog spindėjo auksu: iš brangiojo metalo buvo pagamintos statulos, gyvūnų figūros, aptaisytos šventyklos, net medžiai sode, o pagrindinę aikštę juosė 250 metrų aukso grandinė. Bet konkistadorams ir to buvo maža. Jie buvo girdėję istoriją apie Paitičio miestą (jis dažnai tapatinamas su mistiniu Eldoradu), kuriame inkai paslėpė nesuskaičiuojamus turtus: net namai ir keliai ten buvo auksiniai. Tūkstančiai žmonių vyko ieškoti paslaptingųjų lobių, ir toli gražu ne visi grįždavo iš tų ekspedicijų. Vis dėlto vis nauji būriai leisdavosi į kelią, liūdnas pirmtakų likimas jų nesustabdydavo. Po penkių šimtmečių keliautojai iš viso pasaulio vis dar ieško dingusio miesto (jeigu jis, aišku, kada nors egzistavo): kas tikėdamasis praturtėti, kas tiesiog norėdamas prisiliesti prie legendos.

Aukso karštinė

Svarų įnašą į pasaulio aukso atsargas, kurios šiuo metu sudaro beveik 170 tūkst. tonų, padarė aukso karštinių laikų aukso ieškotojai. Pirmoji iš didžiausių „epidemijų“ prasidėjo 1690 m. Brazilijoje. Iš viso joje dalyvavo apie 900 tūkst. žmonių iš Portugalijos ir Afrikos žemyno. „Auksinguose“ centruose susiburdavo milžiniška daugybė žmonių, tarp kurių buvo labai lengva pasislėpti nusikaltėliams, labiau linkusiems vogti, o ne patiems išgauti brangųjį metalą. Ypač pavojinga būdavo aikštėse, kur auksas būdavo superkamas - jos buvo ne tik sandorių, bet ir žiaurių susidorojimų vieta.

Ne tokio didelio masto, bet gerokai garsesnės buvo aukso karštinės Šiaurės Amerikoje. Jų buvo keletas, o garsiausios vyko Kalifornijoje ir prie Klondaiko upės, esančios Kanados šiaurės vakaruose. Kalifornijos aukso karštinė prasidėjo 1848 m., kai dailidė Džeimsas Maršalas, dirbęs Džono Saterio lentpjūvėje, rado aukso. D.Maršalas ir D.Sateris pamėgino nuslėpti atrastąjį aukso telkinį, bet greitai informacija apie jį pasklido valstijoje ir už jos ribų, vėliau buvo atrasta ir „turtingesnių“ taškų. Galiausiai D.Sateris bankrutavo: visi darbininkai išsivažinėjo, atvykę naujakuriai vogdavo grūdus ir galvijus, o D.Maršalas, neuždirbęs nė cento, nes aukso rado svetimoje žemėje, po truputį išsikraustė iš proto. Dėl masinės darbininkų migracijos gamyklos ir fabrikai negalėjo dirbti ankstesniu režimu, šimtai žmonių keliaudami patekdavo į avarijas, rimtai susirgdavo, kai kuriuose miestuose smarkiai mažėjo saugumo lygis. Nelengva buvo tais laikais ir indėnų gentims: daugelis jų gyveno „auksinėse“ teritorijose ir atvykus aukso ieškotojams buvo priversti palikti namus.

Apie 1896-1898 metų Klondaiko karštinę pirmiausia žinome iš Džeko Londono (Jack London) knygų. Jis taip pat neatsilaikė prieš galimybę greitai praturtėti ir išvyko į Kanados šiaurės vakarus. Ten būsimąjį rašytoją ištiko daugelio jo pirmtakų ir pasekėjų likimas: nusigavęs iki aukso kasyklų, aukso jis nerado, bet dėl atšiaurių gyvenimo sąlygų negalėjo iškart grįžti namo. Dž.Londonui teko laukti pavasario, jį kamavo skorbutas, nušalimai ir skurdas - jis išleido visus pinigus. Laimė, jam pavyko iš ten išsikapstyti, bet taip pasisekė anaiptol ne visiems.

Pamišimas dėl aukso neaplenkė ir Rusijos - XIX a. pirmojoje pusėje jis apėmė Sibirą. Brangiojo metalo šiame regione 1828 m. rado valstietis Jegoras Lesnojus. Apie radinį sužinojo pirklys Andrejus Popovas ir pasiuntė pas J.Lesnojų žmones, kad šie iš jo sužinotų aukso gavybos vietą. Būrys grįžo nieko nepešęs, o kai A.Popovas pats nuvyko pas atsiskyrėlį, jį rado nužudytą. Vis dėlto telkinį pavyko surasti, ir netrukus Sibire pasikartojo Kalifornijos istorija: žmonės mesdavo darbus ir šeimas, uždarydavo parduotuves, nustodavo verstis savo amatu - visi norėjo plauti auksą.

Šiuolaikiniai turtuoliai

Mūsų dienomis lengvi pinigai ir toliau vilioja žmones, bet dabar dėl jų net nereikia rizikuoti gyvybe - užtenka nusipirkti loterijos bilietą. Kartais laimėtojai išlošia išties pasakiškas sumas ir nepajėgia susitvarkyti su netikėtais turtais.

1997 m. birželį Bilis Bobas Harelas (Billie Bob Harrell) išlošė loterijoje 31 milijoną dolerių. B.Harelas buvo padorus krikščionis ir iš pradžių pinigus leido protingai: įsigijo rančą, sau ir žmonai nupirko naujus automobilius, padėjo giminaičiams, 10 proc. laimėtos sumos paaukojo bažnyčiai. Tačiau po pusantrų metų jam pradėjo atrodyti, kad laimėjimas - tai velnio pinklės, norint pražudyti jo sielą. Ta mintis B.Harelą išvedė iš proto, ir jis mirė, spėjęs išleisti tik 12 milijonų.

Suma, kurią laimėjo dar vienas laimės kūdikis, Kertisas Šarpas (Curtis Sharp), buvo gerokai mažesnė, vos 5 milijonai, bet to užteko, kad susuktų jam galvą. Greitai įpratęs gyventi prabangiai, jis nerūpestingai švaistė pinigus į visas puses, negalvodamas apie pasekmes. Nuo visiško nuskurdimo jį išgelbėjo tik tai, kad jis nemetė darbo ir bankrutavęs pradėjo gauti pensiją.

Bedarbis anglas Maiklas Kerolas (Michael Carroll) 2002 m. išlošė 9,7 mln. svarų ir juos leido negalvodamas: sportiniams automobiliams, viloms, futbolo lažyboms ir vakarėliams. 2010 m. M.Kerolas liko be pinigų ir įsidarbino šiukšlininku. Tarp kitko, anglas dėl nieko nesigaili: jis yra įsitikinęs, kad dabar yra daug laimingesnis, negu tais laikais, kai buvo milijonierius.

Nežiūrint to, kad kai kuriems laimingiesiems nepavyksta protingai elgtis su laimėta suma, yra žinoma visiškai sėkmingų investicijų pavyzdžių, kurie laimėtojų gyvenimą išties pakeisdavo į gera. Pavyzdžiui, kanadietis Raimondas Sobeskis (Raymond Sobeski) 2003 m. laimėjo 30 mln. Kanados dolerių ir beveik metus laimėjimo neatsiėmė. Pasak jo, jis tiek laiko konsultavosi su finansų specialistais ir tvarkė reikalus. Galų gale R.Sobeskis pasidalijo pinigais su šeima, nusipirko ūkį ir išvyko keliauti.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (1)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TRAGEDIJA: potvynių siaubiamose Indijos Keralos valstijos teritorijose žuvusiųjų skaičius perkopė 400; vien tik sekmadienį užlietuose kaimuose rasta mažiausiai 30 kūnų.
  • NETEKTIS: eidama 83-iuosius metus mirė Lietuvos edukologijos universiteto (buv. Vilniaus pedagoginio instituto) absolventė poetė Aldona Sabonytė-Kazlauskienė.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kiek pinigų išleidžiate savo vaikų reikmėms prieš Rugsėjo 1-ąją?

balsuoti rezultatai

Ar dalyvaujate klasės susitikimuose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +16   +18 C

   +13  +16 C

 

   +5 +6 C

  +25  +29 C

   +20  +22 C

 

   +18  +19 C

  2-5 m/s

  3-4 m/s

 

    1-2 m/s

 

USD - 1.1391 PLN - 4.3115
RUB - 76.8166 CHF - 1.1338
GBP - 0.8958 NOK - 9.6795
reklama
Ukis 2018