Austėja Lukaitė (25) – universali artistė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje operinį dainavimą studijavusi mergina vaidina „Domino“ teatre ir dainuoja miuzikle – yra Esmeralda „Paryžiaus katedroje“, nusifilmavo keliuose lietuviškuose ir užsienio filmuose, reklamose, o visai neseniai vaidino LNK seriale „Kriminalistai“. Noru išbandyti jėgas televizijoje, ypač muzikiniuose projektuose, deganti Austėja juokiasi, kad jai dar viskas prieš akis ir niekam ne per vėlu. Ir prisipažįsta, kad dėl gerai atlikto vaidmens galėtų į namus sugrįžti net su mėlyne po akim.
- Studijavai operinį dainavimą, vaidini teatre, kine... Kas tu labiau - aktorė ar dainininkė?
- Nors vaidinu „Domino“ teatre, pavadinti save aktore nedrįsčiau. Esu profesionali dainininkė. Manau, galiu būti universali artistė, nes iš šiuolaikinio muzikos solisto, aktoriaus reikalaujama visko – ir gebėjimo šokti, vaidinti, dainuoti, ir gražaus, tvirto kūno. Akademijoje net mokėmės sceninio fechtavimosi, kad vaidindami vieni kitų nenudurtume! (Juokiasi.)
- Gal turi vaidmenų operoje?
- Ne. Bet man dar viskas prieš akis ir niekas ne per vėlu. Operos ir baleto teatre operetėje „Linksmoji našlė“ turiu nedidelį vaidmenuką, esu viena iš šešių grizečių – kabareto mergaičių. „Domino“ teatre dainuoju miuzikle „Paryžiaus katedra“.
- Esi filmavusis Donato Vaišnoro filmuose „Rožinė suknelė“, „Brangioji, vardu Manifestas“. Kuo tave traukia kinas?
- Nes maža išraiškos priemone gali padaryti labai daug. Kine tinkamoje vietoje tinkamu laiku viską galima pasakyti vienu žvilgsniu ar rankos judesiu.
- Kokiai lietuvių aktorei pavydi baltu ar net juodu pavydu?
- Manau, pavydi tik nesąmoningi žmonės, o jei tu darai viską, ką gali, tai tau ir nereikia, ir nėra ko pavydėti. Žaviuosi Agne Ditkovskyte, Jurga Jutaite.
- Kokio tabu neperžengtum dėl vaidmens?
- Galėčiau padaryti turbūt viską, jei mane įtikintų scenarijus, režisierius.
- Ryžtumeisi grįžti namo su tikra mėlyne? Teko girdėti, kartais aktoriai, kad reakcija, emocija būtų tikresnė, iš tikrųjų ima ir susimuša...
- Manyčiau, kad profesionaliems aktoriams to nereikia. O man, kadangi nesu profesionali aktorė, kodėl gi ne? Tik norėčiau likti su nosimi, dviem akim ir sveikais pirštais. (Juokiasi.) Manau, dėl to, kuo tu tiki, galima padaryti labai daug, bet ne viską. Aš nesišlapinčiau kadre, apsivemti taip pat būtų sunku...
- Kokiems didžiausiems iššūkiams yra tekę ryžtis dėl vaidmens?
- Maniau, kad bus labai sunku bučiuotis su nepažįstamais vyrais. To reikėjo filmams, reklamoms. Bet paaiškėjo, kad man tai daryti labai lengva. O buvo, kad perskaičiau scenarijų ir viskas atrodė paprasta, bet to paprastumo reikėjo tokio subtilaus, kad teko kaip reikiant pavargti, kad pavyktų...
- Esu girdėjusi, kad operos dainininkai turi laikytis labai griežto režimo... Kam jis?
- Nes viskas turi įtakos balsui. Žinoma, tu gali tris dienas mažiau valgyti ar mažiau miegoti, bet gerai pailsėti labai svarbu. Dainavimas yra didelė fizinė apkrova. Dainuojame iš viso kūno, ir jei būsi pavargęs, išsekęs, tiesiog neturėsi jėgų.
- O kaip tau įsimylėti? Juk stiprus jausmas – tai ir nervai, ir įtampa, ir kančia, ir gal net skausmas...
- Įsimylėti tai labai lengva, bet štai kaip mylėti, tai jau kitas klausimas. Arba tas žmogus turi būti beprotis, kad mylėtų artistę, arba pats būti toks pat artistas.
- Turi vaikiną?
- Ne.
- Kokie vaikinai tau patinka?
- Klasika: pasitikintys savimi, rūpestingi. Svarbiausias dalykas – kad šalia to žmogaus galėtum jaustis savimi, kad su juo visur būtų gera. Manau, tuo viskas pasakyta.
- Kokių aistrų turi?
- Mano stiprus pomėgis – sportas. Sportuodavau ir anksčiau, bet dabar lankau individualias treniruotes. Sportuojant susitvarko daug tokių dalykų, apie kuriuos net neįtari, net nepagalvoji pasiryždamas treniruotėms: atsiranda valia, mintyse – daugiau stabilumo, tampi ramesnis, ir tos paprastos gyvenimiškos problemos nebeatrodo tokios svarbios. Be to, dirbdama su asmeniniu treneriu jaučiuosi kaip kokia Madona. (Juokiasi.)
- Be kokių smulkmenų gyvenimas būtų nemielas?
- Be kavos. Be saldainių ir ypač šokolado! Kas mane pažįsta, žino, kad man geriausia gėlė – šokoladas. Nors ir gėlės patinka.
- Koks drabužis mėgstamiausias?
- Man patinka suknelės, nes tai moteriška, švelnu, subtilu. Vasarai nusipirkau tris naujas sukneles. Bet tai tik daiktai ir iš principo man tai nėra svarbu.
- O kas tau svarbu?
- Kelionės. Jūra. Jei tik turiu bent kelias laisvas dienas, važiuoju prie jūros. Ir dabar prieš kelias dienas buvau Nidoje. Valgiau rūkytą žuvį ir mėgavausi tuščiu paplūdimiu.
Jei visai rimtai, tai man svarbu artimi žmonės ir saviraiška. Turi mylėti tai, ką darai, – tiesiog eiti dėl to iš proto ir mylėti artimus žmones. Ir būti mylimai. Banalu, bet taip yra.
- Kas yra iššūkių iššūkis?
- Iššūkis yra daryti ką nors naujo, ko dar nesi bandęs. Tai intriguoja, traukia... Noriu ir šokti, ir nerti, visko noriu! Mėgstu šiokį tokį ekstremalumą. Pavyzdžiui, plaukti per džiungles upe ir bendrauti su krokodilais. Esu aktyvaus laisvalaikio šalininkė. Nors ir paplūdimyje su knyga galiu pagulėti kokias dvi dienas. Dabar laukia dviračių žygis – per vieną dieną numinsime nuo Smiltynės iki Nidos ir atgal.
- Kas tave įkrauna, įkvepia?
- Gamta. Nuo miesto pavargstu, man tikrai sunku dėl karščio ir dulkių. Man reikia pabūti prie vandens. Pabūti vienai kartais reikia. Šiuo metu labai gera būti tyloje. Klasika - noriu gyventi mieste ir turėti sodybą už miesto. Manau, visi žmonės yra realūs ir jiems svarbu buitis. Patogi buitis. Turbūt visiems svarbu, kur gyventi, ką valgyti, ką mylėti...
- Kaip sutari su buitimi?
- Galiu savaitėmis nesivalyti dulkių ir apsimesti, kad jų nematau, jei tuo metu esu užsiėmusi, mokausi, gastroliuoju arba tiesiog įdomiai bendrauju. Bet kai turiu kelias laisvas dienas, tada man reikia susitvarkyti viską „nuo... iki“. Nes susitvarkydama aplinką aš lyg ir susitvarkau galvą. Grįžtu į būseną, kurioje man yra gera.
- Kas tau svarbiau ir turi daugiau įtakos tavo elgesiui: tai, ką pati galvoji apie save, ar tai, ką apie tave galvoja kiti?
- Jau išaugau iš to amžiaus, kad ką nors daryčiau įsivaizduodama, kas ką apie mane pagalvos. Tai nesąžininga – meluoti sau ir elgtis taip, kad patiktum kitam žmogui. Ir kas iš to?! Manau, va tai ir yra viena didžiausių vertybių – leisti sau elgtis taip, kaip tau išeina, kad nereikėtų vaidinti, ir kad jei tau kas nors nepavyko, tu netaptum sau ar kam kitam geresnė ar blogesnė. Norėčiau, kad visi žmonės priimtų vieni kitus tokius, kokie jie yra. Žinoma, visuomenės normų kiek reikia paisyti.
- Tavo sesuo – taip pat menininkė?
- Nors ji žemesnė ir raudonais plaukais, kartais žmonės gatvėje mus sumaišo... Goda šiemet baigia studijas Vilniaus dailės akademijoje. Liepos 5 dienos vakarą, per Kultūros naktį, Jono Meko skersgatvyje Užupyje ji surengs šviesų ir fotografijos instaliaciją – sesers diplominis darbas atgaivins negyvenamą namą, vyks akustinis koncertas.
- Ar gyvenimas yra teisingas?
- Manau, tie, kurie dejuoja ir skundžiasi, tiesiog turi per mažai ryžto ką nors keisti ar keistis patys. Taip, kartais ir aš padejuoju, bet manau, kad jei yra blogai šiuo metu, reikia galvoti, ką tu gali padaryti, kad tai pasikeistų ir rytoj būtų geriau. Manau, kad gyvenimo varikliukas yra žmogaus galvoje. Tiesiog pradėk gyventi nuo šios akimirkos, sugalvok kokį nors mažą tikslą, prasmę.
Austėja Lukaitė (25) – universali artistė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje operinį dainavimą studijavusi mergina vaidina „Domino“ teatre ir dainuoja miuzikle – yra Esmeralda „Paryžiaus katedroje“, nusifilmavo keliuose lietuviškuose ir užsienio filmuose, reklamose, o visai neseniai vaidino LNK seriale „Kriminalistai“. Noru išbandyti jėgas televizijoje, ypač muzikiniuose projektuose, deganti Austėja juokiasi, kad jai dar viskas prieš akis ir niekam ne per vėlu. Ir prisipažįsta, kad dėl gerai atlikto vaidmens galėtų į namus sugrįžti net su mėlyne po akim.
- Studijavai operinį dainavimą, vaidini teatre, kine... Kas tu labiau - aktorė ar dainininkė?
- Nors vaidinu „Domino“ teatre, pavadinti save aktore nedrįsčiau. Esu profesionali dainininkė. Manau, galiu būti universali artistė, nes iš šiuolaikinio muzikos solisto, aktoriaus reikalaujama visko – ir gebėjimo šokti, vaidinti, dainuoti, ir gražaus, tvirto kūno. Akademijoje net mokėmės sceninio fechtavimosi, kad vaidindami vieni kitų nenudurtume! (Juokiasi.)
- Gal turi vaidmenų operoje?
- Ne. Bet man dar viskas prieš akis ir niekas ne per vėlu. Operos ir baleto teatre operetėje „Linksmoji našlė“ turiu nedidelį vaidmenuką, esu viena iš šešių grizečių – kabareto mergaičių. „Domino“ teatre dainuoju miuzikle „Paryžiaus katedra“.
- Esi filmavusis Donato Vaišnoro filmuose „Rožinė suknelė“, „Brangioji, vardu Manifestas“. Kuo tave traukia kinas?
- Nes maža išraiškos priemone gali padaryti labai daug. Kine tinkamoje vietoje tinkamu laiku viską galima pasakyti vienu žvilgsniu ar rankos judesiu.
- Kokiai lietuvių aktorei pavydi baltu ar net juodu pavydu?
- Manau, pavydi tik nesąmoningi žmonės, o jei tu darai viską, ką gali, tai tau ir nereikia, ir nėra ko pavydėti. Žaviuosi Agne Ditkovskyte, Jurga Jutaite.
- Kokio tabu neperžengtum dėl vaidmens?
- Galėčiau padaryti turbūt viską, jei mane įtikintų scenarijus, režisierius.
- Ryžtumeisi grįžti namo su tikra mėlyne? Teko girdėti, kartais aktoriai, kad reakcija, emocija būtų tikresnė, iš tikrųjų ima ir susimuša...
- Manyčiau, kad profesionaliems aktoriams to nereikia. O man, kadangi nesu profesionali aktorė, kodėl gi ne? Tik norėčiau likti su nosimi, dviem akim ir sveikais pirštais. (Juokiasi.) Manau, dėl to, kuo tu tiki, galima padaryti labai daug, bet ne viską. Aš nesišlapinčiau kadre, apsivemti taip pat būtų sunku...
- Kokiems didžiausiems iššūkiams yra tekę ryžtis dėl vaidmens?
- Maniau, kad bus labai sunku bučiuotis su nepažįstamais vyrais. To reikėjo filmams, reklamoms. Bet paaiškėjo, kad man tai daryti labai lengva. O buvo, kad perskaičiau scenarijų ir viskas atrodė paprasta, bet to paprastumo reikėjo tokio subtilaus, kad teko kaip reikiant pavargti, kad pavyktų...
- Esu girdėjusi, kad operos dainininkai turi laikytis labai griežto režimo... Kam jis?
- Nes viskas turi įtakos balsui. Žinoma, tu gali tris dienas mažiau valgyti ar mažiau miegoti, bet gerai pailsėti labai svarbu. Dainavimas yra didelė fizinė apkrova. Dainuojame iš viso kūno, ir jei būsi pavargęs, išsekęs, tiesiog neturėsi jėgų.
- O kaip tau įsimylėti? Juk stiprus jausmas – tai ir nervai, ir įtampa, ir kančia, ir gal net skausmas...
- Įsimylėti tai labai lengva, bet štai kaip mylėti, tai jau kitas klausimas. Arba tas žmogus turi būti beprotis, kad mylėtų artistę, arba pats būti toks pat artistas.
- Turi vaikiną?
- Ne.
- Kokie vaikinai tau patinka?
- Klasika: pasitikintys savimi, rūpestingi. Svarbiausias dalykas – kad šalia to žmogaus galėtum jaustis savimi, kad su juo visur būtų gera. Manau, tuo viskas pasakyta.
- Kokių aistrų turi?
- Mano stiprus pomėgis – sportas. Sportuodavau ir anksčiau, bet dabar lankau individualias treniruotes. Sportuojant susitvarko daug tokių dalykų, apie kuriuos net neįtari, net nepagalvoji pasiryždamas treniruotėms: atsiranda valia, mintyse – daugiau stabilumo, tampi ramesnis, ir tos paprastos gyvenimiškos problemos nebeatrodo tokios svarbios. Be to, dirbdama su asmeniniu treneriu jaučiuosi kaip kokia Madona. (Juokiasi.)
- Be kokių smulkmenų gyvenimas būtų nemielas?
- Be kavos. Be saldainių ir ypač šokolado! Kas mane pažįsta, žino, kad man geriausia gėlė – šokoladas. Nors ir gėlės patinka.
- Koks drabužis mėgstamiausias?
- Man patinka suknelės, nes tai moteriška, švelnu, subtilu. Vasarai nusipirkau tris naujas sukneles. Bet tai tik daiktai ir iš principo man tai nėra svarbu.
- O kas tau svarbu?
- Kelionės. Jūra. Jei tik turiu bent kelias laisvas dienas, važiuoju prie jūros. Ir dabar prieš kelias dienas buvau Nidoje. Valgiau rūkytą žuvį ir mėgavausi tuščiu paplūdimiu.
Jei visai rimtai, tai man svarbu artimi žmonės ir saviraiška. Turi mylėti tai, ką darai, – tiesiog eiti dėl to iš proto ir mylėti artimus žmones. Ir būti mylimai. Banalu, bet taip yra.
- Kas yra iššūkių iššūkis?
- Iššūkis yra daryti ką nors naujo, ko dar nesi bandęs. Tai intriguoja, traukia... Noriu ir šokti, ir nerti, visko noriu! Mėgstu šiokį tokį ekstremalumą. Pavyzdžiui, plaukti per džiungles upe ir bendrauti su krokodilais. Esu aktyvaus laisvalaikio šalininkė. Nors ir paplūdimyje su knyga galiu pagulėti kokias dvi dienas. Dabar laukia dviračių žygis – per vieną dieną numinsime nuo Smiltynės iki Nidos ir atgal.
- Kas tave įkrauna, įkvepia?
- Gamta. Nuo miesto pavargstu, man tikrai sunku dėl karščio ir dulkių. Man reikia pabūti prie vandens. Pabūti vienai kartais reikia. Šiuo metu labai gera būti tyloje. Klasika - noriu gyventi mieste ir turėti sodybą už miesto. Manau, visi žmonės yra realūs ir jiems svarbu buitis. Patogi buitis. Turbūt visiems svarbu, kur gyventi, ką valgyti, ką mylėti...
- Kaip sutari su buitimi?
- Galiu savaitėmis nesivalyti dulkių ir apsimesti, kad jų nematau, jei tuo metu esu užsiėmusi, mokausi, gastroliuoju arba tiesiog įdomiai bendrauju. Bet kai turiu kelias laisvas dienas, tada man reikia susitvarkyti viską „nuo... iki“. Nes susitvarkydama aplinką aš lyg ir susitvarkau galvą. Grįžtu į būseną, kurioje man yra gera.
- Kas tau svarbiau ir turi daugiau įtakos tavo elgesiui: tai, ką pati galvoji apie save, ar tai, ką apie tave galvoja kiti?
- Jau išaugau iš to amžiaus, kad ką nors daryčiau įsivaizduodama, kas ką apie mane pagalvos. Tai nesąžininga – meluoti sau ir elgtis taip, kad patiktum kitam žmogui. Ir kas iš to?! Manau, va tai ir yra viena didžiausių vertybių – leisti sau elgtis taip, kaip tau išeina, kad nereikėtų vaidinti, ir kad jei tau kas nors nepavyko, tu netaptum sau ar kam kitam geresnė ar blogesnė. Norėčiau, kad visi žmonės priimtų vieni kitus tokius, kokie jie yra. Žinoma, visuomenės normų kiek reikia paisyti.
- Tavo sesuo – taip pat menininkė?
- Nors ji žemesnė ir raudonais plaukais, kartais žmonės gatvėje mus sumaišo... Goda šiemet baigia studijas Vilniaus dailės akademijoje. Liepos 5 dienos vakarą, per Kultūros naktį, Jono Meko skersgatvyje Užupyje ji surengs šviesų ir fotografijos instaliaciją – sesers diplominis darbas atgaivins negyvenamą namą, vyks akustinis koncertas.
- Ar gyvenimas yra teisingas?
- Manau, tie, kurie dejuoja ir skundžiasi, tiesiog turi per mažai ryžto ką nors keisti ar keistis patys. Taip, kartais ir aš padejuoju, bet manau, kad jei yra blogai šiuo metu, reikia galvoti, ką tu gali padaryti, kad tai pasikeistų ir rytoj būtų geriau. Manau, kad gyvenimo varikliukas yra žmogaus galvoje. Tiesiog pradėk gyventi nuo šios akimirkos, sugalvok kokį nors mažą tikslą, prasmę.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
